Raimondas Kuodis: Lietuva, įsivesdama eurą, išrašė tuščią čekį, į kurį kažkas įrašys didelę sumą

– Daug metų kalbate apie mūsų šalies valdymo negeroves, apie būdus „laimės ekonomikos“ pagrindu sukurti sėkmingą ekonomiką, gerą visuomenę. Deja, per pastaruosius metus visuomenę vis pasiekdavo nauji korupciniai skandalai, o Lietuvą kiekvieną mėnesį palikdavo nauja banga ne tik jaunų, bet vyresnio darbingo amžiaus žmonių.

Ar Jūs manote, kad Lietuva pajėgi atsitiesti ir kažkaip išeiti iš šio užburto ekonominio ir socialinio nuosmukio rato?

– Suprasti Lietuvą, žvelgiant siaurai per ekonomikos prizmę, beveik neįmanoma. Tuo metu, kai ekonominis augimas įstojus mums į Europos Sąjungą buvo vienas sparčiausių regione, šiandien turime kitą liūdną vaizdą, kuris toli gražu neatitinka visuomenės gerovės idealo.

Tai savižudybių, emigracijos augantis skaičius, korupcija, nelygybė, skurdas ir pan. „Laimės ekonomika“, kurią bandau populiarinti Lietuvoje, geba atsakyti, kodėl žmonės emigruoja netgi sparčiai kylant pajamoms.

Žvelgiant siauru aspektu, verslui yra gerai, nes jie turi mažesnes sąnaudas ir didesnius trumpalaikius pelnus. Bet tolesnėje perspektyvoje, tas pats verslas kenčia nuo mažos paklausos regionuose ir negali uždirbti didesnių pelnų, nes pajamų pasiskirstymas visoje Lietuvoje yra tragiškas, o mes vieni iš pirmaujančių pagal nelygybės rodiklius Europos Sąjungoje ir netgi pasaulyje.

Tradicinė klasikinė neoliberali ekonomika iš esmės ignoruoja nelygybės, teisingumo, socialinio kapitalo klausimus. Juk neužtenka žinoti, kad BVP (bendrasis vidaus produktas) auga, bet reikia įvertinti ir tai, kaip jis pasiskirsto ir ar tas pasiskirstymas yra teisingas.

Ir jeigu neoliberalai ignoruoja šiuos klausimus, tai „laimės ekonomika“ ypatingai pabrėžia teisingumo aspektus ir ypač vadinamą procedūrinį teisingumą – ar tos pajamos yra uždirbtos teisingai?

Neoliberalus šito diskurso ignoravimas veda į visišką reliatyvumą. Kaip sakė žymus ekonomistas Paulas Krugmanas, jei vienas teigia, kad Žemė apvali, o kitas, kad ji plokščia, nešališkas asmuo turi apibendrinti, jog „abi pusės turi savo argumentų“.

Pagrindinės viešojo sektoriaus dalys savaip bandė spręsti šitos finansinės sausros fenomeną. Gydytojai ėmė masiškai imti „vokelius“, todėl, kad oficialus finansavimas buvo juokingai mažas. Aukštasis mokslas nudreifavo į standartų kritimą ir masiškumą, kas padarė tą mokslą iš esmės jau nebe aukštuoju. Pensininkams valdžia skiria beveik dvigubai mažiau BVP procentų, negu yra Europos vidurkis, ir būtent iš čia kyla didžioji skurdo dalis Lietuvoje.

Žmonės, kurie mąsto per „laimės ekonomikos“ prizmę, nesunkiai atsako į šituos klausimus. Akivaizdu, kai jei pinigai uždirbti per korupcinius sandorius, per machinacijas viešuosiuose pirkimuose, per nepotizmą, arba perkant įstatymus (turiu galvoje garsųjį „Leo LT“ projektą), tai mąstantys žmonės lengvai atskiria grūdus nuo pelų, mato, kada tie pinigai uždirbti sąžiningai, o kada ne.

Taigi, to teisingumo Lietuvoje trūksta visais aspektais. Ir, natūralu, kad lietuviai, būdami pakankamai socialiai jautrios būtybės, renkasi palikti šalį, kurioje moralinis klimatas pakankamai prastas, nes čia politika yra neskaidri, gyvenimo starto sąlygos ekonomikoje smarkiai nevienodos, nes viešajame sektoriuje tebeklesti savųjų įdarbinimas.

Korupcijos, neskaidrumo pilna ir privačiame sektoriuje. Čia neproporcingai didelė dalis žmonių dirba už minimalią algą, kuri vos viršija skurdo ribą.

Žvelgiant siauru aspektu, verslui yra gerai, nes jie turi mažesnes sąnaudas ir didesnius trumpalaikius pelnus. Bet tolesnėje perspektyvoje, tas pats verslas kenčia nuo mažos paklausos regionuose ir negali uždirbti didesnių pelnų, nes pajamų pasiskirstymas visoje Lietuvoje yra tragiškas, o mes vieni iš pirmaujančių pagal nelygybės rodiklius Europos Sąjungoje ir netgi pasaulyje.

Politikai klauso ekonomistų mėnesį prieš rinkimus ir mėnesį po rinkimų, po to tampa arogantiški ir visažiniai. Bet ir tuo metu, kai jie klauso, dažniausiai negirdi. Didelė problema išryškėjo prieš penkiolika metų, kai pradėjau sakyti politikams, kad mažas Lietuvos biudžeto dydis tampa vis labiau nesuderinamas su Lietuvos išsivystymo lygiu.

Tikrasis verslo elitas, kaip geras šachmatininkas, visada žiūri kelis žingsnius į priekį. Jis supranta, kad tokiomis sąlygomis, kai trūksta paklausos regionuose, kai trūksta darbo jėgos, nes jaunimas masiškai palieka šalį, sėkmingas verslas egzistuoti negali. Taigi, verslui ne tiek svarbūs yra biurokratiniai suvaržymai, kliūtys, kaip mėgsta pabrėžti mūsų politikai ar tie patys verslo elito rykliai. Svarbiausia verslui yra paklausa ir jos perspektyvos. Jeigu to nėra, nebus ir tvaraus verslo plėtros modelio.

Su šiuo netoliaregišku požiūriu Lietuvoje tenka kovoti jau keliolika metų ir labai sunku pralaužti šiuos ledus. Nors, kai kas ir pavyksta. Štai apie „laimės ekonomiką“ jau pradėjo kalbėti vienu metu net kelios partijos, kurios žada įvesti kaštų ir naudos analizę.

– Ar Lietuva su dabartiniu politiniu elitu turi šansų išlipti iš skurdo ir pasirūpinti visais žmonėmis, o ne tik saujele turtingųjų?

Politikai dosniai žarsto priešrinkiminius pažadus, kurie vėliau dažnai labai prasilenkia su jų galimybėmis. Pavyzdžiui, nueinantis nuo valdžios posto premjeras Algirdas Butkevičius teisinosi, kodėl neįvykdė duotų pažadų.

Jis teigė, kad jo partijos valdymo metais paaštrėjo geopolitinė padėtis ir reikėjo daugiau lėšų skirti ne pensijų ar atlyginimų didinimui, o šalies gynybai. Ar būsimieji Seimo nariai bent prieš rinkimus konsultuojasi su ekonomistais?

– Politikai klauso ekonomistų mėnesį prieš rinkimus ir mėnesį po rinkimų, po to tampa arogantiški ir visažiniai. Bet ir tuo metu, kai jie klauso, dažniausiai negirdi. Didelė problema išryškėjo prieš penkiolika metų, kai pradėjau sakyti politikams, kad mažas Lietuvos biudžeto dydis tampa vis labiau nesuderinamas su Lietuvos išsivystymo lygiu.

Kitaip tariant, buvo jau tada matyti, kad valstybės funkcijos bus finansuojamos neadekvačiai, ir tas neadekvatumas sukurs problemas, nuo kurių mes ir pradėjome mūsų pokalbį. Penkiolika metų socialdemokratai, pasikeisdami su konservatoriais, ignoravo šitą problemą, kas nemaža dalimi ir sukūrė tragišką situaciją Lietuvoje.

Pavyzdžiui, jeigu Lietuva (procentais nuo BVP) surenka 26 proc. mokesčių, o estai 33 proc., tai nereikia stebėtis, kad policininkas Estijoje uždirba 1000 eur, o pas mus 400 eur.

Pagrindinės viešojo sektoriaus dalys savaip bandė spręsti šitos finansinės sausros fenomeną. Gydytojai ėmė masiškai imti „vokelius“, todėl, kad oficialus finansavimas buvo juokingai mažas. Aukštasis mokslas nudreifavo į standartų kritimą ir masiškumą, kas padarė tą mokslą iš esmės jau nebe aukštuoju. Pensininkams valdžia skiria beveik dvigubai mažiau BVP procentų, negu yra Europos vidurkis, ir būtent iš čia kyla didžioji skurdo dalis Lietuvoje.

Didžioji dalis mokesčių naštos tenka vienai visuomenės grupei, kuri dirba pagal normalias darbo sutartis. Tos normalios darbo sutartis apmokestinamos 55 proc. nuo algos „ant popieriaus“ (tai 15 proc. gyventojų pajamų mokestis, ir 40 proc. socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai). Tuo pat metu, kai 2002 m. siūliau tą reformą, turėjome didelę grupę žmonių, kurie dirbo pagal verslo liudijimus, išsipirkdami minimalią sumą nuo mokesčių. Bet vidutinis tokio liudijimo turėtojas sumokėdavo 8 kartus mažiau mokesčių, negu vidutinis darbininkas!

Baigiant įsipareigojimais gynybos srityje, Lietuva daug metų „zuikiavo“ neskirdama dviejų procentų gynybai, nes tiesiog turėjo neadekvačiai mažą biudžetą. Dabar tarsi partijos jau atkreipė dėmesį į tai, kad negalime taip toliau gyventi ir turi būti atitikimas tarp valdžios vykdomų funkcijų ir jų finansavimo adekvatumo.

Priešingu atveju, neišvengsime korupcijos ir neteisingumo, nelygybės ir tarptautinių įsipareigojimų nevykdymo.

Dėl rinkiminių pažadų neįvykdymo priežasties, ponas A Butkevičius gudrauja, nes iš esmės jo vyriausybė nesiėmė rimtesnės reformos, kuri buvo siūloma šioje srityje. Jau ketvirtam premjerui, pradedant A. Brazausku, A.Kubiliumi, A. Butkevičiumi ir baigiant S. Skverneliu, siūlau būsimų reformų paketą, kuriame yra numatyta, kaip spręsti šias Lietuvos problemas, kaip turime susitvarkyti su milžiniška šešėline ekonomika ir tuo „gyvulių ūkiu“, kuris egzistuoja mokesčių sistemoje.

Priešingu atveju, risimės pakalnėn, kaip ritomės iki šiol. Neapleidžia viltis, kad gal pagaliau kažkas pasikeis šitoje srityje.

– Nuokrytis, prasidėjęs kartu su pasauline ekonomikos krize, nuo 2008 metų buvo juntamas nuolat. Lietuvoje krizės suvaldymas, vykęs labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių sąskaita, nebuvo populiarus didžiosios visuomenės akyse.

Ar tikrai vadinamoji naktinė mokesčių reforma, kuri, kaip manoma, pamažu sunaikino viduriniąją Lietuvos klasę ir dar labiau pagilino nelygybės prarają, buvo būtina tokiais siekiais ir rezultatais? Beje, šią mokesčių reformą labai kritikavo Lietuvos Laisvosios rinkos instituto apologetai.

– Gera mokesčių sistema turi veikti pagal kelis principus. Vienas jų yra horizontalusis teisingumas, kai negalima diskriminuoti žmonių pagal pajamų šaltinį, nes tai veda, kaip minėjau, į „gyvulių ūkį“ ir į situaciją, kuri šiuo metu yra Lietuvoje.

Didžioji dalis mokesčių naštos tenka vienai visuomenės grupei, kuri dirba pagal normalias darbo sutartis. Tos normalios darbo sutartis apmokestinamos 55 proc. nuo algos „ant popieriaus“ (tai 15 proc. gyventojų pajamų mokestis, ir 40 proc. socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai). Tuo pat metu, kai 2002 m. siūliau tą reformą, turėjome didelę grupę žmonių, kurie dirbo pagal verslo liudijimus, išsipirkdami minimalią sumą nuo mokesčių.

Bet vidutinis tokio liudijimo turėtojas sumokėdavo 8 kartus mažiau mokesčių, negu vidutinis darbininkas! Pavyzdžiui, autorinės sutartys būdavo tokia finansinio apmokestinimo forma, kuriai nebuvo taikoma iš viso jokių įmokų „Sodrai“. Ūkininkai irgi kažkodėl turėjo savo specialų mokesčių režimą.

Vidutinio rajono gyventojų struktūra atrodo taip: vyrauja pensininkai ir kiti ekonomiškai neaktyvūs žmonės, kurie gyvena iš pašalpų ir jų gyvenimo būdas toks, kad jie sukuria paklausą tik „bambalių“ pardavėjams. Na, dar yra šiek tiek viešojo sektoriaus darbuotojų, kurie dirba mokyklose, savivaldybėse ar bibliotekose ir pan.

Šaržuojant iki 2008 metų galiojusį mokestinį absurdą, galima būtų teigti, kad didžiausių mokestinių nuolaidų nusipelnė, bet kažkodėl jų neturėjo, santechnikai, kurie valė visų tokių pagal šią mokesčių antisistemą dirbusių veikėjų kanalizacijas.

Taigi, tokia situacija nebuvo tvari ir kažkas turėjo imtis to nepopuliaraus vaidmens, kad tą „gyvulių ūkį“ apvalytų. Taigi Laisvosios rinkos instituto apologetai gali kalbėti ką nori, bet mano galva, tai niekaip nebuvo suderinama su teisingumu. (…) Jie turi savo padalinį Seime – Liberalų sąjūdį, bet rimtų valdžios svertų kol kas neturi.

Kai juos turės, galės bandyti žaisti šitą anarchiją, šitą lengvatų žaidimą, kuris ir privedė prie pasekmių, apie kurias šiandien ir kalbame: biudžetas mažiausias Europos Sąjungoje, gausybė žmonių dėl to skursta arba pradeda korumpuotis, nes negauna adekvataus finansavimo iš biudžeto.

– Naujoji valdžia aktyviai deklaruoja bandymus suvienyti „dvi Lietuvas“, kurias skiria ne tik turtinė nelygybė, bet ir socialinio, kultūrinio ir ekonominio aktyvumo poreikiai.

Kaip manote, ar Seimo daugumai pavyks sukurti tokią valstybės socialinę politiką, kuri taptų patraukli visoms socialinėms visuomenės grupėms, gyvenančioms ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir periferijose?

– Regionų klausimas yra didžioji Lietuvos egzistencinė problema. Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime neseniai dariau pranešimą apie dvi Lietuvos ekonomikas. Viena jų telkiasi Vilniaus regione, kur sukuriamas net 40 proc. BVP, o kita – visuose likusiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Sostinė šiuo metu jau viršija ES pajamų vidurkį, o tai reiškia, kad regionuose pajamų vidurkis kai kuriais atvejais beveik tris kartus mažesnis, negu Vilniuje.

Natūralu, kad ta antroji, kitų regionų ekonomika reaguoja į tokias disproporcijas dviem būdais – išorine emigracija, apie kurią visi kalba, bet ir vidine emigracija, kuriai dėmesio skiriama mažiau.

Jauni žmonės stengiasi ištrūkti iš provincijos ir atvažiuoti į Vilnių ar Kauną, nes darbo vietų pasiūla šiuose miestuose yra kur kas didesnė, ekonominės, kultūrinės ir kt. galimybės visai kitokios.

Vidutinio rajono gyventojų struktūra atrodo taip: vyrauja pensininkai ir kiti ekonomiškai neaktyvūs žmonės, kurie gyvena iš pašalpų ir jų gyvenimo būdas toks, kad jie sukuria paklausą tik „bambalių“ pardavėjams. Na, dar yra šiek tiek viešojo sektoriaus darbuotojų, kurie dirba mokyklose, savivaldybėse ar bibliotekose ir pan.

Turime pagaliau suprasti, kad demografinė krizė Lietuvoje yra ateitis, kuri jau įvyko. Po keliolikos metų turėsime didėjantį miestų vaiduoklių skaičių. Miestas vaiduoklis nėra naujas reiškinys pasaulio istorijoje. Netgi JAV yra vietų, kurios nusėtos ištuštėjusiais miesteliais ir jų vienintelė funkcija iš esmės būti pramoga turistų grupėms.

Taigi, manau, tokiomis sąlygomis nelabai sukursi gyvybingą verslą. Todėl politikams, matyt, metas pripažinti, kad žaidimas tiek su išorine, tiek su vidine emigracija yra praloštas ir laikas nustoti kišti didelius europinius pinigus į tuos regionus, kurie yra ant išnykimo ribos. Jie pagaliau turi suprasti, kad miestelio centrinių gatvių išgrindimas brangiomis trinkelėmis ar likusių žvyrkelių išasfaltavimas nelabai ką pakeis ir tai bus tik pinigų metimas į balą.

Geriausias pavyzdys yra trys milijardai litų europinės paramos, kurią mūsų politikai įkišo į vandentvarkos darbus miesteliuose. Dar visai neseniai kai kurių miestelių gatvės buvo išvagotos vandens vamzdynais, prie kurių niekas nei norėjo, nei galėjo jungtis, nes, padarius tokias investicijas, vanduo pradėjo kainuoti gerokai brangiau.

Lietuva, įsivesdama eurą, išrašė tuščią čekį, į kurį kažkas įrašys didelę sumą, jeigu su skolos krize susidurs tokios didelės šalys kaip Italija.

Arba kitas pavyzdys. Kaimo vietovėse prieš kelis metus buvo renovuotos mokyklos, sukišti dideli pinigai žinant, kad tose mokyklose po kelių metų nebebus mokinių. Ką turime? Šiandien visoje Lietuvoje stovi krūvos tuščių, bet labai gražiai suremontuotų mokyklų. Ir taip yra vien dėl to, kad politikai tokiu būdu norėjo įsisavinti Europos pinigus. Ne investuoti protingai, bet įsisavinti. Čia ir yra didžioji Lietuvos bėda.

Turime pagaliau suprasti, kad demografinė krizė Lietuvoje yra ateitis, kuri jau įvyko. Po keliolikos metų turėsime didėjantį miestų vaiduoklių skaičių. Miestas vaiduoklis nėra naujas reiškinys pasaulio istorijoje. Netgi JAV yra vietų, kurios nusėtos ištuštėjusiais miesteliais ir jų vienintelė funkcija iš esmės būti pramoga turistų grupėms.

Turistai galės miestus vaiduoklius lankyti ir mūsų šalyje, galės pasižiūrėti, kaip atrodė XXI amžiaus ištuštėjusi vargo Lietuva.

Bet politikai turbūt bus paskutiniai, nenuleidę rankų šiame žaidime, ir tai bus dar viena kaina, kurią mes sumokėsime už tai. Naujomis asfaltuotomis gatvėmis jie viso labo stengiasi maksimizuoti savo perrinkimo naujai kadencijai tikimybę, o ekonomistams telieka įvertinti šio neefektyvaus politinio žaidimo kainą.

– Ar su dabartine mokesčių politika Lietuva gali būti patraukli užsienio investuotojams? Formuojama viešoji opinija skambino pavojaus varpais, kai viena po kitos Lietuvoje ėmė užsidarinėti tarptautinės verslo grupės, savo veiklas perkeldamos į kitas šalis. Ar tikrai šiame ekonominiame žaidime Lietuva daug pralošė?

Anot tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ lyderių, tai nėra blogą lemiantis ženklas. Pasak jų, vienų įmonių išėjimas tiesiog atvėrė kelius kitiems investuotojams. Kokia būtų Jūsų nuomonė apie tai?

– Egzistuoja dar vienas populiarus mitas, susijęs su užsienio investicijomis. Nuo ko labiausiai priklauso sprendimas investuoti?

Pirmiausiai, nuo taip vadinamųjų „gravitacijos“ veiksnių – ar didelė rinka, ar geros vidaus paklausos perspektyvos, ar yra geografinis artumas su išsivysčiusiomis ekonomikomis.

Kas iš to, kad kaimo kasininkė turi patį pažangiausią kasos aparatą, bet jeigu paklausa mažėja, jos darbo našumas mažės. Mažėjant darbo našumui, nėra iš ko kelti algų ir ydingas ratas užsidaro.

O tie pelno mokesčių tarifai, biurokratiniai suvaržymai ar darbo kodeksai yra santykinai antraplaniai.

Tačiau Lietuvoje dažnai ir daug kalbama apie antraeilius dalykus, kaip antai, kiek dienų užtrunka atsidaryti verslą. Tarsi verslui svarbu, ar tai truks vieną dieną, ar savaitę?

O gravitacijos veiksniai ir parodo, kodėl investicijos koncentruojasi Vilniuje – paklausa yra didelė, nepaisant to, kad darbo jėga Vilniuje yra santykinai brangi.

Juk žirklės kerpa abiem ašmenimis ir niekas nežiūri tik į kaštus, nes dar žiūri ir į potencialias pajamas, kurias gali gauti. Todėl investicijos nenori eiti į regionus, nes tiesiog ten nebėra darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, kuri jau seniai tupi miestuose, „anglijose“ ir kitose pasaulio vietose.

Kai politikai bus linkę žiūrėti, kaip paklausa susijusi su investicijomis ir su darbo našumu, tai pradės suprasti, kas vyksta, nes iki šiol valdžios atstovams atrodė, kad našumas susijęs tik su tuo, ar turime pažangias technologijas. Kas iš to, kad kaimo kasininkė turi patį pažangiausią kasos aparatą, bet jeigu paklausa mažėja, jos darbo našumas mažės.

Lietuva, įsivesdama eurą, išrašė tuščią čekį, į kurį kažkas įrašys didelę sumą, jeigu su skolos krize susidurs tokios didelės šalys kaip Italija.

Mažėjant darbo našumui, nėra iš ko kelti algų ir ydingas ratas užsidaro.

Negalime reziumuoti, kad visi verslai permanentiškai atsikraustė į Lietuvą. Jeigu trūksta darbo jėgos, jos bus ieškoma kitose šalyse, jeigu trūks programuotojų, jų suras Indijoje. Toks globalinis kapitalizmas, nieko nepadarysi.

Žinoma, kad mokesčių sistema, verslo reguliavimas irgi turi būti tobulinama.

– Praėjusio Seimo valdžia ypač džiaugėsi tuo, kad euro įvedimas Lietuvoje vyko sklandžiai, o iki vadinamojo „kalafioro“ skandalo, pagal buvusį premjerą ministrą Algirdą Butkevičių, rinkos kainos buvo sureguliuotos ir nekilo.

Gal todėl viešoje erdvėje nuolat eskaluojama kaimyninės Lenkijos mažų kainų politika, apie tai, kaip lietuviai ten kuria „milijoninius“ pelnus „biedronkoms“, „lidlams“ ir kitoms vietos prekybos verslo grupėms.

– Nors Lenkija irgi yra įsipareigojusi įsivesti eurą savo šalyje, tačiau kol kas ji elgiasi pragmatiškai – nelenda į šiuo metu nepatrauklią euro zoną, kuri nesugeba susitvarkyti savo ekonomikos.

Tie struktūriniai pavojai, nesugebėjimas spręsti nedarbo, ūkio nuosmukio problemų daro euro zoną pernelyg pavojinga, kad ten vertėtų kišti galvą.

Lietuva, įsivesdama eurą, išrašė tuščią čekį, į kurį kažkas įrašys didelę sumą, jeigu su skolos krize susidurs tokios didelės šalys kaip Italija.

Jeigu apie išstojimą iš ES pradės galvoti ne tik britai, bet italai, prancūzai ir pan., nežinia, kuo visas didysis politinis projektas baigsis. Todėl pragmatiška pozicija būtų buvusi palaukti, kuo visa tai baigsis, pažiūrėti, ar pavyks Europai susitvarkyti su krize. Kol kas euro zona yra vienintelis regionas pasaulyje, kuris vos pasiekė prieškrizinį pajamų lygį, nors krizė prasidėjo visai ne Europoje, o JAV. Tai daug pasako apie ekonominės politikos nesėkmes ir dėl visų šių priežasčių aš nebuvau euro įvedimo šalininkas.

Kas dėl kainų po euro įvedimo, tai buvusią valdžią nuo didelio visuomenės pykčio išgelbėjo tai, kad tuo pat metu krito pasaulinės naftos kainos, o tai leido atpiginti degalus, šilumą. Kaip žinia, dujų kaina koreliuoja su naftos kainomis.

Tuometis premjeras A. Kubilius šito dalyko nepadarė, nes jo prioritetai buvo visai kiti. Mano galva, tai buvo neteisingi prioritetai. Jis važinėjo po pasaulį ir siekė pritraukti žinių ekonomikos užsienio investuotojus, kurie vėliau sukūrė šiek tiek darbo vietų. Deja, jie sukūrė jas žmonėms, kurie jau turėjo darbus! Pavyzdžiui, visada darbų turintys programuotojai pradėjo dirbti naujose darbo vietose už didesnę algą Vakarų kompanijoms.

Bendroje infliacijoje nesimatė to maisto ir paslaugų pabrangimo, nes jis buvo atsvertas energijos kainų mažėjimo. Po euro įvedimo paslaugų kainos akivaizdžiai padidėjo. Dalis to padidėjimo yra objektyvus, nes valdžia kėlė ir minimalią algą.

Ir šiaip algų didėjimas Lietuvoje jaučiamas, nes pradeda trūkti darbo jėgos. Kadangi našumą gana sunku didinti paslaugų sektoriuje, o, kai kada, iš viso neįmanoma, tai natūraliai didėja paslaugų savikaina.

Žinoma, didžiulės grupės žmonių, kurių pajamos iš esmės užšaldytos, kalbu apie pensininkus ir apie tuos paprastus valstybės tarnautojus, kurių bazinis algos koeficientas nėra keliamas jau devynerius metus (kaip buvo sumažintas po krizės, taip ir liko toks), gyvenimas dėl kylančių kainų natūraliai pablogėjo.

Taigi, jeigu nebūtų visiškai nuo valdžios nepriklausomo naftos kainų kritimo, tai pasipiktinimas būtų buvęs dar didesnis. Žinoma, buvęs premjeras prisiima visą atsakomybę už šilumos kainų sumažėjimą sau, ir tai irgi simptomatiška, nes politikai labai dažnai nesugeba atskirti, kas yra jų nuopelnas ir kas ne. Na, nebent jie įrodytų, kad jie numušė naftos kainas.

– Vienas iš emigraciją skatinančių veiksnių yra nedarbas. Tuštėjančioje Lietuvoje, pagal Lietuvos darbo biržos duomenų registro duomenis, gruodžio 1 d. buvo 135,3 tūkst. darbo ieškančių žmonių – 7,6 proc. proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų. Lietuvoje netekę darbo, žmonės jaučiasi atstumti valstybės.

Tarsi valstybinės Darbo biržos turi nemažai pasiūlyti, daug įvairių įdarbinimo programų, bet realybėje tas procesas vyksta nelabai efektyviai. Panašiai efektyvumo trūksta ir kitose valstybinėse įstaigose. Tai jau tokia bendra „nemokšiškumo“ tendencija. Ką apie tai manote?

– Nedarbas nemaža dalimi yra blogos politikos pasekmė. 2008 metais, kai prasidėjo krizė, pasiūliau neblogą planą, kaip greičiau ir neskausmingiau tą krizę įveikti. Tuo metu turėjome disbalansą nekilnojamojo turto rinkoje.

Bankai lengvai dalino paskolas ir pūtė NT burbulą. Planas buvo toks – masiškai renovuoti senus daugiabučius namus. Tai būtų leidę išvengti nedarbo, kurio didžiąją dalį lėmė žmonės, dirbę ir darbą praradę statybų sektoriuje. Nors tie žmonės dirbo burbuliniame sektoriuje, mes galėjome juos įdarbinti gerokai prasmingesniame, masinės namų renovacijos projekte.

Juk puikiai žinome, kad žmonių, baigusių aukštąsias mokyklas, nedarbo tikimybė yra kelis kartus mažesnė nei nekvalifikuotų darbininkų. Taigi, iš esmės sužlugdžius masinės renovacijos projektą, bedarbiai statybininkai patraukė į anglijas, airijas ir norvegijas, o konservatoriai herojiškai ėmė pirkti „dujų adatas dujų narkomanams“.

Kitaip tariant, schema būtų veikusi už tuos pinigus, kurių būtume neišsiuntę Gazpromui už dujas. Tai būtų leidę vienu metu padidinti šalies energetinį efektyvumą, sumažinti priklausomybę nuo Gazpromo ir „užkurti“ ekonomiką. Deja, valdžia pasirinko investuoti į naujas dujas, o ne renovuoti namus ir po to juos kūrenti biokuru.

Tuometis premjeras A. Kubilius šito dalyko nepadarė, nes jo prioritetai buvo visai kiti. Mano galva, tai buvo neteisingi prioritetai. Jis važinėjo po pasaulį ir siekė pritraukti žinių ekonomikos užsienio investuotojus, kurie vėliau sukūrė šiek tiek darbo vietų. Deja, jie sukūrė jas žmonėms, kurie jau turėjo darbus! Pavyzdžiui, visada darbų turintys programuotojai pradėjo dirbti naujose darbo vietose už didesnę algą Vakarų kompanijoms.

Bet kuri etinė pozicija, pradedant senuoju teisingumo filosofu Jeremy Benthamu ir baigiant moderniuoju John Rawlsu, teigia, kad pirmiausia reikia rūpintis pačiais vargingiausiais ir pačiais silpniausiais. Tie silpniausi ir yra eiliniai darbuotojai, darbininkai, kurie dažnai nėra aukštos kvalifikacijos.

Juk puikiai žinome, kad žmonių, baigusių aukštąsias mokyklas, nedarbo tikimybė yra kelis kartus mažesnė nei nekvalifikuotų darbininkų. Taigi, iš esmės sužlugdžius masinės renovacijos projektą, bedarbiai statybininkai patraukė į anglijas, airijas ir norvegijas, o konservatoriai herojiškai ėmė pirkti „dujų adatas dujų narkomanams“.

Grandioziniai projektai, tokie kaip dujų terminalas ar vamzdis į Lenkiją, iš esmės nesprendžia pamatinės problemos, kad šalis priklauso nuo dujų. Bet Lietuva turėjo visas galimybes tų dujų iš esmės atsisakyti.

Neturime sunkiosios pramonės, o kiaurus būstus šildyti rusiškomis dujomis, manau, yra nacionalinio saugumo pagrindų silpninimas. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip prasti prioritetai ir negebėjimas suprasti esmės iš tiesų skandina Lietuvą.

– Kokia jūsų nuomonė apie viešojo sektoriaus biurokratinį neveiksnumą? Ar jis nestabdo Lietuvos ekonominio vystymosi?

– Kalbėjome apie viešąjį sektorių, kad jis yra finansiškai nudrenuotas. Tad nėra ko stebėtis, kad biurokratiniame sluoksnyje pradeda dominuoti žmonės, kurie arba menkos kvalifikacijos, nes sutinka dirbti už tą nedidelę algą, arba yra apsukrūs veikėjai, kurie net nesiruošia iš tos algos gyventi, nes būdami viešajame sektoriuje bando kažką pavogti ar apeiti bendrojo finansavimo schemas per viešąsias įstaigas ir pan.

Taigi viešajame sektoriuje linkę koncentruotis rizikai mažiausiai pakantūs biurokratai, kurie apsistato biurokratinėmis procedūromis, sukuria vadinamas biurokratines „kaskadas“ ir vėliau tai labai gerai matyti realiame gyvenime, kai eiliniam žmogui reikia surinkti dešimtis parašų, norint gauti statybos ar kavinės atidarymo leidimą.

Tai šitas perteklinis biurokratizmas dėl perdėto biurokratų atsargumo vienareikšmiškai trukdo šalies plėtrai. Lietuvai reikia Singapūro lygio reformų, kad galėtume pritraukti į viešąjį sektorių protingus žmones.

Pavyzdžiui, Singapūre konstituciškai įtvirtinta politika – žmogus, dirbantis iš esmės tą patį darbą, tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje turi gauti analogišką atlyginimą. Kai pasižiūri į jų vyriausybės narių CV ir pamatai, kas valdo Singapūrą, tampa aišku, kodėl jie atliko tokį šuolį.

Žinios įgytos geriausiuose pasaulio universitetuose, žmonės, dirbę privačiame sektoriuje, ateidami dirbti į viešąjį sektorių, atsineša puikias praktikas, efektyvumo siekimą, sprendimų priėmimo kultūrą.

Jie yra labai pilietiškai nusiteikę, nes tapti korumpuotu Singapūre labai rizikinga – visuomenė tave visiems laikams ekskomunikuos iš savo gretų ir tau bus didžiulė gėda, jeigu tave pagaus darant kažką neskaidraus, neetiško. Lietuvoje to beveik neturime.

Priešingai, pas mus valstybės apgaudinėjimas dažnai traktuojamas kaip šaunumo požymis, kurį atsinešėme iš sovietinių laikų, nes juk pavogti iš kolūkio grūdų maišą buvo šaunumo požymis.

Žodžiu, turime tokią situaciją ir be radikalesnių reformų turėsime užsistovėjusią balą, kuri kaip girnapusė trukdys mums eiti į priekį.

– Dėkoju už pokalbį.