R. Ozolas: Bolševikų imperijos pabaiga. Menševikų imperijos pradžia

- Vienu svarbesnių įvykių Lietuvos politikoje, ko gero, reikėtų vadinti valdžių pasikeitimą. Kaip ir kas, jūsų manymu, dabar keisis?

- Iš esmės aš nematau nieko naujo. Nauja valdžia yra ta pati sena valdžia. Bet kuri valdžia pas mus per daugiau nei 20 metų įrodė, kad ji yra atšokusi, atitolusi nuo tautos ir nieko bendra neturi su tuo, ką galima vadinti Lietuvos tikrove. Valdžia gyvena savo tikrovėje ir šitie du sluoksniai - tauta ir valdžia - tarpusavyje niekaip nesusiję. Valdžia gyvena Briuselio integracinių interesų tikrovėje, visada bando sustabdyti tautos savireguliavimo, savirealizacijos procesus. Todėl nemanau, kad ką nors iš esmės pakeistų šita koalicija. Matysime smulkmenas.

- Šie metai vis dėlto pažymėti gana keisto valdžios požiūrio į Nepriklausomybės signatarus. Ko gero, pirmą kartą per nepriklausomos Lietuvos istoriją signatarai buvo tampomi po teismus už pilietinės pozicijos turėjimą. Su kuo tai susiję?

- Tiesiog šiemet buvo aiškiau parodyta sena valdžių pozicija signatarų atžvilgiu. Ta pozicija iki tol taip ryškiai nebuvo išreikšta, bet ir anksčiau taip buvo: signataras kaip indėnas, o geras indėnas - miręs indėnas... Naivūs signatarai prisimena savo jaunystės svajonių laikus, tačiau tos svajonės stipriai disonuoja su dabar vykdoma politika.

- Vadinasi, tapote valstybei našta arba sąžinės priekaištu?

- Sutikčiau, kad tapome sąžinės priekaištu. Tačiau kai kurie signatarai tampa nepriimtini ir kaip tikrovės dalis. Per teismus tokios pretenzijos buvo pademonstruotos gana ryškiai. Tokio dirbtinio santykio su teise ir teisėtumu, pagal kurį buvo konstruojamos šitos bylos, dar nebūta. Turiu galvoje visuomenės teisės reikšti savo nuomonę visišką užgniaužimą. Seniai sakiau ir sakysiu, kad visuomenės kalbos su valdžia vieta yra aikštės ir gatvės, o ne kabinetai. Tai yra ne tik konstituciškai, bet ir nuo senų senovės, t.y. tradiciškai užtikrinta. Galima sakyti, tai yra žmonių prigimtinė teisė burtis ir kalbėtis apie savo bendrus reikalus. Ir tik paskui kuriamos valstybės su visu jų atstovavimo mechanizmu. Pas mus net nesuvokiama, kad valdžia yra mūsų atstovai. Deja, jie yra sprendėjai ir teisėjai, kažkokių paslaugų davėjai, bet jokiu būdu ne atstovai.

- „Respublika“ ką tik spausdino pokalbį su buvusiu pirmosios Vyriausybės pramonės ministru Rimvydu Jasinavičiumi, jis išsamiai papasakojo, kaip buvo sunaikinta šalies ekonomika. Paaiškėjo, kad visa senųjų valdžių patirtis bet kurios naujosios valdžios tiesiog išmetama lauk ir kaskart vėl pradedama nuo nulio. Nejaugi nereikalinga jokia patirtis?

- Jeigu kas nors klausytų sveiko proto balso, tai tikrai valstybės tarnautojai kauptų prieš tai buvusiųjų savo pirmtakų patirtį. Ir darytų tai nepriklausomai nuo buvimo kurioje nors partijoje. Tam tikras veiklos racionalumo suvokimas turėtų būti visų į politiką einančiųjų žmonių vidinis, intelektinis siekis. Juk užuot nuolat išradinėjus dviratį, paprasčiau yra paskaityti, kas kitų yra sugyventa ir surašyta. Šito pas mus nėra, nes tiek mūsų įstatymų leidėjai, tiek jų vykdytojai ne valstybę kuria, o tvarko savo reikalus. Kriterijus turi būti vienas ir vienintelis - valstybė. Valstybės kriterijaus nėra nei valdžios viršūnėse, nei žemesnio rango tarnautojų galvose - jie yra sėdėtojai arba aukštesniosios valdžios valios reiškėjai. Dar blogiau, kad valstybės kaip principo nėra ir daugumos Seimo narių bei ministrų galvose. Jie ateina duoti šiek tiek didesnių pensijų ar statant elektrinę išsiplauti sau N milijonų-milijardų pinigų. Ateina dirbti sau.

- Šie metai pažymėti aiškaus ES vadovų pareiškimo, kad gana čia tų nepriklausomų valstybių, kad metas perduoti Briuseliui ne tik finansines, bet ir politines galias.

- Tai yra pozicija, kuri buvo aiški jau ir pasirašant ES sutartį. Pasirašyta buvo net jos neskaičius, negalvojant, ar ten fiksuoti reikalavimai yra priimtini, ar tie vadinamieji integraciniai laiptai atitinka mūsų interesus. Man, įdėmiai perskaičiusiam šitą ES sutartį, vėliau perdirbtą į Lisabonos sutartį, kuri buvo atmesta šiek tiek protingesnių valstybių visuomenių, buvo aišku, kad ES kelias veda į imperijos sukūrimą. Ši imperija yra analogiška Sovietų Sąjungai. Tada aš nesupratau, kad SSSR buvo skirta mus sunaikinti iš viršaus, o ES skirta susinaikinti iš apačios.

Susinaikinti per pinigus, per turtą, per pelną ir per vienas kito pjautynes, kurios vadinasi „konkurencija“. Tai ėmė ryškėti pamažu, kai atsirasdavo vis nauji reikalavimai kuriant vadinamąją bendrą Europos sistemą. Juk iš pradžių nebuvo atvirai šnekama, kad reikia disciplinos ekonomikoje, finansuose... Tai, ką pasakė Ž.M.Barozas apie nacionalinių valstybių pabaigą, nėra jokia naujiena, tačiau mūsų politikai tai bando nutylėti. Iš esmės dabar kuriama ne bolševikų, o menševikų imperija. Visi tie barozai ir kiti „markūzininkai“, kadaise matydami Stalino didybę ir komunizmo užmojus ir jų bijodami, tiesiog bandė kažkaip įsitvirtinti Vakarų Europoje. Ten jie rado savo gyvenimo tradicijas, atitinkančias tokio imperializmo modelius. Tuomet Tautų Europos kūrimo modelį jie pavertė Europos tautų naikinimo modeliu.

- Ar mūsų aukštieji politikai suvokia menševikų imperijos kūrimo pavojus? Kitaip sakant, ar jie sąmoningai renkasi su ja kolaboruoti? Ar ne iš čia net anglų kalbos egzaminai ministrams?

- Jeigu mūsų prezidentė apdovanojama Karolio Didžiojo ordinu, tai manau, kad ES mato, jog ji čia veikia jų požiūriu „teisingai“. Be abejo, ji atstovauja Lietuvoje ES interesams. Iki tam tikro laiko mąsčiau, kad valstybės vadovas turi kažkokį planą, kokiu būdu amortizuoti eurosąjunginius reikalavimus nacionaliniu lygmeniu, o dabar, kai pasakyta, kad fiskalinė-monetarinė drausmė bei bankų kontrolės mechanizmai yra mums absoliučiai priimtini, matau, kad klydau.

Dar daugiau - dabar net pasakyta, kad anglų, o ne lietuvių kalba yra kone svarbiausias kriterijus būti valdžioje. Juk nė vieno ministro nepaklausė, ar jis tikrai moka lietuviškai dorai be klaidų rašyti. Juk ne vieną kartą šis gėdingas nemokėjimas buvo demonstruojamas viešoje erdvėje. Apie lietuvių kalbą paklausta nebuvo, tuomet apie ką čia dar galime kalbėti...

Dar baisiau man buvo klausytis, kai Seime kažkokia prezidentės patarėja, kuriai dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs, prilindusi prie politikų klausinėja jų angliškai ir atvirai juos visus egzaminuoja, tačiau visi kaip avinėliai su tuo sutinka... Nesutiko tik Paulauskas ir Gražulis, bet ir tai nepasakė, kad lietuvių kalba yra valstybinė ir prašau, mergele, kalbėti čia lietuviškai. Jeigu Seimo nariai negina valstybės net šitokio brutalaus, niekingo elgesio akivaizdoje, tai tuomet jau turime absoliučią degradaciją...

- Jūs įžvelgiate imperijos kūrimą, tačiau štai pačią visų mūsų politikų liaupsinamą ES šiemet apdovanojo Nobelio taikos premija. Vadinasi, ši imperija yra labai taiki?

- Čia yra Nobelio premijos, kaip institucijos, degradavimo aukščiausias pasireiškimas. Apdovanoti organizaciją, kuri yra kuriama tam, kad išsunktų papildomas galias iš mažiau pajėgių tautų, perduodant jas didžiosioms, yra amoralu. Antai, juk net Sorošas aiškina, kad visą ES turi valdyti galingoji Vokietija. Tai reiškia, kad kuriamas ketvirtasis Reichas, o toks apdovanojimas yra ir savo bankroto demonstravimas. Tiesą sakant, o ko buvo galima daugiau laukti iš tų skandinavų, gyvenančių gerovės gete, visokių „mažumų“ teisių išskydime, rausvų peniukšlių fermoje, juslių tenkinimo pasaulėlyje? Ničnieko.

- Pasaulio pabaigos praėjusią savaitę nebuvo. Ko laukti kitais metais?

- Didžiausias mano troškimas būtų išgirsti lietuvius sakant: baikite meluoti, mes seniai neturime Nepriklausomybės. Ji juridiškai baigėsi 2004 m., o praktiškai, ekonomiškai, socialiai ir t.t. ji senka kiekvieną dieną. Valstybės institucijos griūva, visi autoritetai yra specialiai smukdomi, visi tie žaidimai su valdžios paskyrimu-nepaskyrimu yra visuomenės priešinimas ir galutinis valdžios autoriteto žlugdymas. Tai yra sąmoningas veiksmas, todėl šiuo požiūriu aš nieko nesitikiu iš valdžios. Tikiuosi iš visuomenės, kuri gali pasakyti: baikime meluoti vienas kitam, galvokime, kaip būnant tame katile, į kurį mes esame įmesti, išsilaikyti, kaip dar giliau neįklimpti į tą pelkę. Jeigu man kas nors iš valdžios pasakytų: taip, mes turime labai rimtų problemų, taip, ES yra ne tai, ką mes galvojome prieš įstodami, taip, mes turime mąstyti apie išlikimą...

Aš tuojau pat eičiau su tais žmonėmis, kurie tai pripažįsta. Bet, matyt, tokio žmogaus valdžioje neatsiras. Vadinasi, mes patys turime ką nors padaryti: galbūt sukviesti Nacionalinį susirinkimą milžiniškoje salėje kaip Sąjūdžio laikais ir kartu ieškoti išeities. Tačiau iki to turime galų gale apsispręsti - kas mes tokie esame. Ar mes lėtai šliaužiame paskui visas sroves ir biologinius ciklus, ar nepaisydami tų ciklų dar norime gyventi kaip žmonės. Turime stengtis būti geresni, įveikti visas paskatas pasiduoti savo aistroms, juslėms, išeiti į protą, į bandymus matyti ateitį.

Tos ateities šiandien nežino visas pasaulis. Turime rasti savo išgyvenimo modelį ir, ko gero, mažos valstybės šiandien ir tegali duoti atsakymą. O Lietuva, turinti savo daugiau nei 1000 metų civilizacijos istoriją, išgyvenusi per daugelį tūkstantmečių, daugybę kartų kūrusi savo valstybę, atkūrinėjusi, išėjusi iš visiškos nežinios - tokia Lietuva turi galimybę pasakyti pasauliui, kur jam eiti. Kai tik savyje įveiksime šitą priklausomybės sindromą, nepakaks vien įgyti tautinio orumo supratimą, kad mes kaip žmonės negalime būti niekinami. Čia reikės ir garbės supratimo, nes be garbės šiame pasaulyje neišliksime.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"