Protestai Lietuvoje: tylinti tauta

Anot specialistų, lietuviai turi priežasčių ir potencialo protestuoti, bet jis giliai užkonservuotas. Apie savo problemas kalbantys žmonės priverčia valdžią jas spręsti, o ilgam užgniaužtas nepasitenkinimas gali išsiveržti gaivališka jėga. Būtent tai ir yra pavojinga.

Protestų - vos vienas kitas

"Eurobarometro" tyrimo duomenimis, politinėmis partijomis nepasitiki 82 proc., Vyriausybe - 73 proc., parlamentu - 81 proc., o vietos valdžia - 58 proc. Lietuvos gyventojų. 64 proc. žmonių šalies ekonomikos padėtį vadina gana bloga, o 16 proc. - labai bloga. Situaciją darbo rinkoje gana bloga laiko 64 proc., o labai bloga - 19 proc. gyventojų. 47 proc. žmonių apskritai mano, kad padėtis Lietuvoje blogėja. Priešingos nuomonės laikosi per pusę mažiau gyventojų.

Vis dėlto, kad ir kokie nepatenkinti būtų, Lietuvos piliečiai, priešingai nei daugelio kitų valstybių gyventojai, griebti transparantų ir eiti į gatves dažniausiai nesiryžta. Per gerą dvidešimtmetį šalyje buvusius masinius ar daugiau atgarsio sulaukusius protestus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai - 1998 m. ūkininkų vykdyta kelių blokada, 2004 m. per prezidentinį skandalą organizuoti protestai, kai vieni gyventojai palaikė tuometį šalies vadovą Rolandą Paksą, o kiti jį smerkė. Taip pat 2009 m. riaušėmis prie Seimo virtęs protestas ir vėlesnė Garliavos istorija.

Sovietmečio palikimas

Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka teigė paprastai vengiantis viską nurašyti sovietmečiui, bet šiuo atveju esą sunku paaiškinti kitaip. Būtent tuo laikotarpiu, anot jo, žmonės išmoko savarankiškai, patyliukais spręsti savo problemas. Kartais net neteisėtais būdais ir darydami sandorius su savo sąžine.

"Sovietmečiu protestų nebuvo galima organizuoti, bet gyvenimą vis tiek reikėjo susitvarkyti. Žinome, kad buvo deficitas: ir prekių trūko, ir gerų darbo vietų. Tada žmonės taip ir tvarkydavosi: duodavo kyšius, papirkinėdavo, susitardavo per pažintis. Toks žmonių elgesys ir išliko. Man taip lengviausia paaiškinti", - sakė R. Lazutka.

Apie sovietmečio įtaką IQ yra kalbėjęs sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro "Vilmorus" vadovas Vladas Gaidys: "Pirma, pokomunistinėse šalyse kairiosios pozicijos buvo ganėtinai sukompromituotos per tuos 50 metų. Tai sunku atitaisyti. Antra, Lietuvoje ir tarpukariu nebuvo darbininkų judėjimų, profsąjungų. Trečia, turbūt bet kurių protestuotojų pozicija yra gana pažeidžiama. Juos labai paprasta apkaltinti sovietmečio ilgesiu."

Su sovietmečio įtaka sutiko ir Mažvydas Jastramskis, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas. Jis paminėjo sąvoką "prescribed participation" ("išrašomas" dalyvavimas).

"Sovietų Sąjungoje visas dalyvavimas politinėje veikloje buvo parodomasis, "išrašomas": kariniai paradai, priverstinis dalyvavimas rinkimuose. Dalis visuomenės galbūt turi susiformavusią nuostatą, kad politinis dalyvavimas savaime yra nuleidžiamas valstybės, o kitokio lyg ir nėra", - kalbėjo M. Jastramskis.

Tačiau jis pabrėžė, kad sovietmečio įtaka yra labai populiari ir patogi teorija.

Laikas ir pinigai

Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė patikino, kad priežastys, lemiančios protesto kultūrą ir žmonių aktyvumą, yra susijusios su ekonomika.

"Tam, kad nustatytum, kokiu būdu, kokia forma nori kreiptis į valdžią, reikia turėti pakankamai laiko ir pinigų. Laikas ir pinigai ateina iš ekonomikos, iš socioekonominės tiek valstybės, tiek individualios padėties, - dėstė I. Petronytė. - Dažniausiai sakoma, kad tose valstybėse, kurios socioekonomiškai stiprios, pavyzdžiui, brandžios Vakarų demokratijos, protestų būna dažniau."

Ji pridūrė, kad protestai dažnesni ir ekonomiškai stipresnėse pokomunistinėse šalyse.

Apie patiriamas sąnaudas organizuojant protestus kalbėjo ir R. Lazutka: "Yra toks dėsnis, vadinamas "bendrumo tragedija". Bendrų reikalų niekas nenori imtis spręsti, nes tai nenaudinga. Organizuojant protestą reikia suburti žmones. Kainuoja pastangų, išlaidų, o rezultatas negarantuotas."

Kaip Lietuvos gyventojų pasyvumo pavyzdį pašnekovas paminėjo daugiabučius namus. Butai paprastai būna gražiai sutvarkyti, o laiptinės - nušiurusios ir netvarkingos. Žmonės esą labai daug investuoja į tai, kas asmeniška, privatu, o bendrais dalykais rūpintis vengia.

Bendruomeniškumo stoka

IQ pašnekovai taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dar labai gajus mąstymas, jog nuo vieno žmogaus pastangų ir veiksmų mažai kas priklauso. Taip dažnai teisinasi rinkimuose nedalyvaujantys gyventojai. Be to, žmonės bijo užsitraukti aplinkinių nepalankumą.

"Pavyzdžiui, Vakaruose būna transporto sektoriaus darbuotojų streikų. Yra tokių, kurie juos smerkia, nes tokie dalykai trukdo kitiems. Kam užsitraukti kitų grupių nepalankumą? Geriau tiesiog pabūti nuošaly ir manyti, kad vieno žmogaus pastangos nieko nepakeis", - kalbėjo R. Lazutka.

Jis svarstė, kad žmonės nepalaiko vieni kitų ir todėl, kad jaučia konkurenciją. Pavyzdžiui, vieniems išsireikalavus, kad Vyriausybė padidintų algas, pinigų neliks kitiems. Nors, pavyzdžiui, prancūzai palaiko streikuojančius transporto sektoriaus darbuotojus, nes žino, kad ir patys sulauks jų palaikymo, kai iškels savo reikalavimus.

Tačiau Lietuvoje gyventojai nepasitiki ne tik institucijomis, bet ir vienas kitu.

"Pas mus kitais žmonėmis pasitiki apie 30 procentų gyventojų", - pabrėžė M. Jastramskis.

V. Gaidys siūlė atskirti priežastis, kodėl protesto akcijų nerengia jaunimas ir vyresni žmonės. Situacija Lietuvoje nepatenkinti jaunuoliai dažniau renkasi emigraciją - išvažiuoti į Vakarus. Ten panaudoti turimą energiją jiems atrodo paprasčiau, nei mėginti ką nors pakeisti gimtinėje. O vyresni šalies gyventojai protestuoti neina tiesiog bijodami prarasti tai, ką turi.

Beje, kad kai kurie žmonės protestus tapatina su smurtu ir masiniais neramumais.

V. Gaidys skaičiavo, kad 60 proc. Lietuvos gyventojų yra gimę kaime ir, nors dabar įsikūrę mieste, turi tvirtas tenykštes šaknis.

"Kaimo žmogui sunkiai suvokiami tokie veiksmai, kaip ką nors gadinti, deginti. Lietuva, gerąja to žodžio prasme, dar gerokai agrarinė valstybė", - dėstė sociologas.

Be to, jis pridūrė, kad šiaurės šalyse spontaniškų protestų būna gerokai mažiau nei pietuose.

Nėra kam protestuoti?

Tiesa, nors Lietuvos gyventojai dažnai teigia esantys nepatenkinti valdžia, sunkiai besiverčiantys, galimas daiktas, kad čia tiesiog nėra kam protestuoti. Pilietinė visuomenė mūsų šalyje labai pasyvi, siekis dalyvauti viešajame gyvenime, domėjimasis įvykių priežastimis ir padariniais yra gana mažas.

"Dalyvavimas protestuose, nekonvencinė politika, teoretikų kartais siejama su kritišku piliečiu, išmanančiu, suprantančiu politines realijas. Lietuvoje vien rinkimai, į kuriuos ateina apie 50 procentų žmonių, parodo, kad domėjimasis politika gana menkas. Žmonės tiesiog nepatenkinti valdžia, bet to neužtenka. Reikia konkrečiai žinoti, dėl ko tu protestuoji, suvokti tam tikrą kolektyvinį reikalavimą. Visuomenei, kuri nelabai turi bendruomeniškumo jausmo, tai padaryti gana sunku", - kalbėjo M. Jastramskis.

Jo žodžiais tariant, būtent piliečių domėjimasis politika, žiniomis paremtas kritiškumas Lietuvą skiria nuo Vakarų šalių, kur gyventojų dalyvavimas yra šiek tiek aukštesnio lygio.

I. Petronytė patikslino, kad ne visi žmonės į protestus eina turėdami racionalių reikalavimų. Anot jos, reikėtų skirti dvi motyvacijas: "Kokiam nors jaunuoliui gali būti tiesiog įdomu nueiti pasižiūrėti, kaip galima į policininką paleisti pomidorą. Viena yra sąmoningas, konstruktyvus dalyvavimas, kai protesto politika pasitelkiama kaip alternatyvi dialogo su valdžia priemonė. Ir kitas dalykas yra momentinė saviraiškos būsena."

Tylos padariniai

I. Petronytės teigimu, XX a. kilusi vertybių revoliucija pakeitė požiūrį į protestus. Iki jos šie buvo laikomi demokratijai žalingu reiškiniu, o po jos suvokiami kaip naudinga, konstruktyvaus dialogo priemonė. Žalingi protestai esą gali būti tik tuo atveju, jeigu per juos atstovaujama siauroms interesų grupėms.

Ji priminė, kad demokratija remiasi glaudžiu piliečių ir jų išrinktos valdžios dialogu. Jeigu bendravimo nėra, atotrūkis didėja.

"Ilguoju laikotarpiu neatspindimi lūkesčiai yra tiesus kelias į revoliuciją. Čia labai skambiai sakant. Bet iš tiesų, jeigu yra lūkesčiai ir jie ilguoju laikotarpiu nepatenkinami, tokių santvarkų laukia sukrėtimai", - pabrėžė pašnekovė.

Tiek M. Jastramskis, tiek R. Lazutka taip pat sutiko, kad taikūs protestai šaliai gali būti naudingi.

"Visuomenei trūksta raiškos kanalų. Jie labai aiškiai per rinkimus išreiškia tam tikrą savo poziciją. Tačiau politikams sunku susivokti, kokie konkretūs sprendimai yra geri, o kurie ne, kurie skatina teigiamą visuomenės reakciją, kurie neigiamą", - kalbėjo politologas.