Prie Papilės – į dinozaurų medžioklę

Lietuvai nebūdingas kraštovaizdis, juros periodo, siejamo su dinozaurų klestėjimu, taip pat dar ir sensacijos iš ankstesnio – triaso – periodo išgarsino Šaltiškių karjerą. Šie raudono molio plotai dabar vietos gamtos entuziastams perša idėją kurti čia geologijos, arba dar kitaip vadinamą dinozaurų, parką. Pretekstas jau yra – 2010 metais tarptautinės geologų ekspedicijos dalyviai surado dinozauro protėvio – fitozauro – du žandikaulio fragmentus ir tris dantis. Tokio senumo radinių iki šiol Baltijos regione niekam nepavyko aptikti.

Aplinka irgi tinkama – įspūdingi raudono molio kalnai, pro juos sruvenančio lietaus vandens formuojami tarpekliai, ekskavatoriaus seniai judintose vietose sužydėjusios retos lietuviškos orchidėjos – raudonosios gegūnės. Kad ir kur pakrapštysi – pilna įvairių fosilijų – suakmenėjusių gyvybės liekanų, traukiančių smalsuolius patirti atradimo džiaugsmą.

Radinių netrūko

Praėjusią savaitę čia vyko jaunųjų paleontologų ekspedicija. Moksleiviai su Mosėdžio vidurinės mokyklos mokytoju Virgilijumi Pajarsku skaldė akmenis. Radinių netrūko. Vos ne kiekvieną akmenį praskėlus galima buvo išvysti suakmenėjusios gyvybės – fosilijų. Tokių radinių pilna ir kitose Ventos regioninio parko vietose – Jurakalnio, Papartynės malūno, Papilės atodangose. Beje, pirmasis žmogus, kitados pasižvalgęs įvairiose Ventos pakrančių atodangose ir supratęs, kad jo rasti suakmenėję gyvūnai yra muziejinės vertybės, buvo Baublių muziejaus įkūrėjas Dionizas Poška.

Susidomėjusieji turėtų žinoti, kad paklampoti po molį, paieškoti fosilijų galima tik Šaltiškių molio karjero prieigose. Tiems, kurie nori patekti į patį karjerą, reikia jį eksploatuojančios įmonės leidimo, nes ten darbuojasi sunkiasvorė technika, nutiestais bėgiais molis vežamas tiesiai į Akmenę, todėl nėra labai saugu. Geologų skaičiavimu, molio čia yra tiek daug, kad turėtų pakakti 200 metų. Kiekvieną rudenį Ventos regioninio parko gamtininkai visus norinčiuosius kviečia į organizuojamą žygį po karjerą, į vadinamąją dinozaurų medžioklę ieškoti fosilijų. Tai labai traukia tuos, kurie ketina patys ką nors atrasti.

Šiemet liepos 29 dieną parkas laukia kalnų dviračių mėgėjų. Tokios pramogos dar nebuvo. Jiems bus organizuojamas žygis per šio krašto karjerus, jau užsiregistravo apie 2 tūkst. žmonių. Rugpjūčio 12 dieną parko teritorijoje vyks pėsčiųjų žygis „Ventos karo takas“, užsiregistravusieji su gidu keliaus įvairių amžių šio krašto kovų keliais.

Lauko laboratorija

„Mūsų parkas unikalus geologine sandara. Niekur kitur Lietuvoje taip arti žemės paviršiaus nerasite fosilijomis garsaus juros periodo. Pavyzdžiui, Vilniuje šis sluoksnis yra maždaug 200 metrų gylyje, Europoje – 60–300 metrų gylyje“, – pasakojo Ventos regioninio parko direktorius, rašytojas Andrius Almanis. Pasak jo, tik seniausia Papilės atodanga, kur radinių yra surinkęs dar D. Poška, yra aptverta, ten ieškoti negalima, tačiau kitose atodangose kiekvienas gali patirti atradėjo džiaugsmą.

Ventos upės krantuose galima prisiliesti prie uolienų, kurių amžius – net 160–180 mln. metų, aptikti suakmenėjusių galvakojų moliuskų amonitų (spiralės formos moliusko kiautas) ir belemnitų (pailgi moliuskai, dar vadinami velnio pirštais), kurie išnyko kartu su dinozaurais.

Nors seniausia Papilės atodanga, kur radinių yra surinkęs dar Dionizas Poška, aptverta, tačiau kitose atodangose kiekvienas gali pasijusti atradėju.

Papilės vardas įamžintas keturių bestuburių moliuskų amonitų lotyniškuose pavadinimuose – papilensis. „Viso pasaulio geologai žino mūsų kraštą vien dėl to, kad čia galima rasti juros periodo radinių. Studijuojantieji geologiją Brazilijoje ar Kanadoje susiduria ir su Papilės vardu. Iš tolimiausių šalių juos čia atveda smalsumas, – pasakojo buvęs Ventos regioninio parko direktorius, dabar Akmenės vicemeras Apolinaras Nicius. – Niekur kitur žemės paviršiuje nerasite radinių, kuriems būtų apie 200 mln. metų. Tam, kas domisi Žemės istorija, jos gelmėmis, mūsų kraštas yra kaip juros periodo lauko laboratorija. Tai laikotarpis, kai Žemėje gyveno patys didžiausi gyvūnai – dinozaurai, vandenyje – ichtiozaurai. O jei pasitelksime fantaziją, bus puiki atrakcija. Akmenės savivaldybė yra parengusi geologinio parko steigimo galimybių studiją. Ventos regioninis parkas, pasitelkęs geologus, organizavo daugybę tyrimų, kurie jau įrodė, kad ši vieta tikrai verta tokio parko. Tačiau, kaip suprantate, jam įkurti dar daug ko reikia.“

Visos Akmenės rajono gelmės yra įspūdingos. 1947 metais pastačius cemento gamyklą (klintys ir molis naudojamas cementui gaminti), iki šių dienų ekskavatoriai prasiskverbė į 60 metrų gylį ir atidengė žemės lobius. Klintys formavosi triaso periodu, jo sluoksnis yra giliau už juros periodo. Norint kasti klintis, reikia nuimti juros periodo sluoksnį, kuris ties Papile išeina į žemės paviršių. Tad paleontologams tikras malonumas – jiems nieks nedraudžia kapstytis po šį „nereikalingą“ ir šalia karjero supiltą sluoksnį.

Vietovė unikali dar ir tuo, kad nedidelėje teritorijoje galima rasti periodus, kurie skiriasi keliasdešimčia milijonų metų.

Tikisi rasti visą dinozaurą

Šiemet V. Pajarsko vadovaujami paleontologų būrelio nariai dvi dienas darbavosi Šaltiškių karjere, ieškojo įrodymo, kad ir Lietuvos teritorijoje būta dinozaurų.

Geografijos mokytojas V. Pajarskas fosilijomis Šaltiškių karjere susidomėjo dar savo studijų metais. „Nutariau čia ieškoti dinozauro, nors buvo rašoma, kad Lietuvos teritorijoje jie negyveno. Visa turima informacija man bylojo ką kita, juk čia tuo periodu buvo jiems reikalingo maisto. Tai kodėl negalėjo būti dinozaurų?“ – stebėjosi jis. Mokytojo įtarimai tik sustiprėjo, kai tarptautinės paleontologų ekspedicijos dalyviai 2010 metais Šaltiškių karjere, triaso, tiksliau, tarp triaso ir juros periodų sluoksnių rado fitozauro žandikaulio likučių ir dantų.

„Prieš dvejus metus su moksleiviais radome dinozauro dantų ir kaulų fragmentų, tačiau tikimės kada nors rasti ir visą dinozaurą, – teigė V. Pajarskas. – Laukiame, kada šiame karjere bus atidengiamas naujas sluoksnis. Didžiausia tikimybė rasti dinozaurą juros ir triaso periodų sankirtoje, – teigė V. Pajarskas. – Mūsų paleontologų būrelis „Amonitas“ yra vienintelis Lietuvoje. Geologų būrelių yra, o paleontologų – ne. Su moksleiviais čia važinėju jau apie 12 metų.“

Per tiek metų radinių susikaupė tiek daug, kad Mosėdžio mokykloje V. Pajarskas įkūrė paleontologijos-geologijos muziejų. „Pernai radome net 28 ryklio (dabar jau neegzistuojančios hybodus rūšies) ir fitozauro dantis“, – sakė jis. Norėdami išsiaiškinti, ką surado, Mosėdžio paleontologai konsultuojasi su žymiu Lietuvos paleontologu Andrejumi Spiridonovu. Jam nuvežė ir pernai rastus minėtų gyvūnų dantis.

Įdomiausi V. Pajarsko radiniai šiame karjere – didžiulis 15 cm dydžio belemnitas, Ventos regioninio parko ekspozicijoje esantis didelis amonitas, suakmenėjęs jūrų ežys ir milžiniškas akmuo, jau įtrauktas į Lietuvos geotopų sąrašą. Jis unikalus, nes susiformavo susimaišius kelioms skirtingoms magmoms. Tai patvirtino Lietuvos geologijos tarnybos specialistai. Kito tokio akmens Lietuvoje nežinoma.

„Amonitų prieš kokį 12 metų rasdavau daug, kasdien maišus išsiveždavau“, – tikino V. Pajarskas. Amonitai paleontologams labai tinkami padarai, nes labai greitai evoliucionavo. Pagal juos, A. Almanio teigimu, galima labai tiksliai – kelių milijonų metų tikslumu – nustatyti amžių. „Todėl amonitai padėjo juros periodą suskirstyti į smulkius laikotarpius. Triaso periodas laikotarpių neturi, nes neįmanoma jame atrasti evoliucijos, viskas tuo laikotarpiu buvo išnykę. Ir tik juros periodu suvešėjo augalija, klestėjo gyvūnija, atsirado milžiniškų roplių, – pasakojo A. Almanis. – Dar įdomu, kaip kilo amonitų pavadinimas. Spiralės formos kiautas primena avino ragus. Su jais buvo vaizduojamas senovės egiptiečių dievas Amonas. Matyt, kuriam nors paleontologui ir kilo tokia mintis. Amonitai – tai ir išnykusi tauta, gyvenusi istorinės Sirijos regione.“

Papilės vardas įamžintas keturių bestuburių moliuskų amonitų lotyniškuose pavadinimuose – papilensis.

Nuo Jurakalnio pažvelgus

Ventos regioninis parkas buvo įkurtas prieš 25 metus siekiant išsaugoti nuostabų 50 km ilgio Ventos slėnį, jos šlaitus ir atodangas, kilpas, intakų tinklą, sraunios tėkmės šlaituose atidengtus įvairių geologinių periodų sluoksnius. Parkas aprėpia dalį trijų rajonų, pro kuriuos vingiuoja Venta – Šiaulių, Akmenės, Mažeikių.

Unikaliu Ventos kraštovaizdžiu galima pasigrožėti nuo 15 metrų aukščio apžvalgos bokšto, prieš dvejus metus pastatyto ant Jurakalnio ties Papile. Kaip paaiškino parko kraštotvarkininkas Justas Teišerskis, Jurakalnis, priešingai, negu daugeliui atrodo, nieko bendra su jūra neturi. Jo pavadinimas siejamas su juros periodu. Eroziniame Jurakalnio atragyje, kol jis buvo neapaugęs žole, tarp juros periodo uolienų Papilės vaikai rasdavo daug fosilijų.

Pasižvalgius po tolimų geologinių periodų sluoksnius, Ventos regioniniame parke netrūksta ir artimos praeities. Pavyzdžiui, Viekšnių vaistinė (dabar – muziejus) yra seniausia Žemaitijoje. Viekšniuose yra paminklas visai Biržiškų šeimai, o name, kuriame jie gyveno, įkurta memorialinė profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų ekspozicija.

Ventos regioninio parko lankytojų centre įrengta ekspozicija primena, kad šiame krašte pėdsakų paliko daug žymių žmonių – S. Daukantas, Lazdynų Pelėda, Juozas Miltinis. Eksponuojamas ir garsiojo žemaičių aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus garlėkio maketas. „XIX amžiuje, kai skraidė tik oro balionai, jis sukonstravo garlėkį. Į jo pristatymą Kaune atvyko minia žmonių. Tikėdamasis gauti lėšų tolesniems tyrimams, pakvietė ir Kauno gubernatorių, – pasakojo A. Almanis. – A. Griškevičiui ne visai pavyko: arkliais įtemptas garlėkis pakilo, vos spėjo vieną arklį atkabinti. Tačiau, nuskridęs keliasdešimt metrų, nukrito. Gubernatoriaus karietos arklys pasibaidė, ją apvertė, gubernatorius iškrito ir susilaužė koją. Supykusi A. Griškevičiaus žmona dėl patirtos gėdos kirviu pribaigė garlėkį, o vyrą ištrėmė pas gimines į Viekšnius. Čia jis toliau svajojo apie skraidantį aparatą.“ Dabar Viekšniuose, name, kuriame gyveno šis aviacijos pradininkas, įkurtas memorialinis muziejus.

Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus įsteigtas restauruotame Paragio dvare, S. Daukantui – žemaitiškoje troboje, buvusioje altarijoje, netoli Papilės bažnyčios. Kelionės pabaigoje verta stabtelėti Papilėje, penkiolikakamienės liepos paunksnėje. Nors ši 150 metų senumo liepa likusi jau tik su 13 kamienų, ji vis tiek įspūdinga.