Prezidento dukterys akmeniui nesimels

"Buvau ne tiek pasipiktinusi, kiek įskaudinta, - kalbėjo Audronė Usonienė po viešumoje pasirodžiusių nepelnytų užgauliojimų neva ji su seserimi visiškai apleidusios motinos kapą. - Nežinau, kodėl tai daro jauni žmonės, kurie, man atrodo kartais per lengvai žaidžia kitų gyvenimais. Žinoma, maniškis nuo to nė kiek nepasikeis, bet aš keturias penkias naktis, kai perskaičiau šitą melą, negalėjau miegoti. Labai išgyvenau, nes buvome apkaltintos nepagrįstai, neteisingai. Kaip tik ruošėmės statyti antkapį ir jau buvome ta proga savaitgalį prieš mamos vardines sukvietę tėvų draugus“.

Antkapis laukų akmens

Pernai žmonių žiaurumui A.Usonienė ieškojo pateisinimo. Perdėtam smalsumui motinos Julijos Brazauskienės atžvilgiu, jos šarvojimo ir laidojimo smulkmenoms, lyginamoms su paties prezidento paskutinės kelionės detalėmis, kas jau iš principo turėtų būti absurdiška. Net to žurnalisto, kurio skambutis užklupo ją kone prie karsto su klausimu apie motinos ketinimus nužudyti tėvą, A.Usonienė nepasmerkė. Prezidento dukra tada sakė suprantanti komplikuotą žurnalistų darbą ir teigė, kad pasaulyje yra baisesnių dalykų negu apkalbos, kad jos jokiu būdu nėra tragedija, o tik nedidelis nemalonumas, ir labiau piktinosi televizorių ekranuose šmėksančiais „šeimos ekspertais“, tauškiančiais iš piršto laužtus dalykus apie tėvų santykius.

Sesuo dvynė Laima Mertinienė paviešintas apkalbas dėl mamos kapo šįsyk išgyveno daug lengviau. Galbūt apskritai šis pavasaris jai buvo kur kas šviesesnis, nes menotyrininkės išsilavinimą turinčios moters versle (prekyba audiniais) jaučiamas pagyvėjimas, bet labiausiai, žinoma, paguodė žinia, kad vyras aktorius Dalius Mertinas bus įveikęs vėžį.

Julija Brazauskienė mirė 2011-ųjų balandžio 16-ąją. „Jeigu šiemet vos nutirpus sniegui būtume kapą apsodinusios gėlėmis, o po mėnesio jas būtų reikėję išmest, nes statėm antkapį, galima pagalvoti, mamai būtų buvę geriau danguje?“ - ironizuoja L.Mertinienė, sutikusi „Respublikos“ žurnalistus Kairėnų kapinėse, kur ilsisi ne tik jos motina, bet ir sesers A.Usonienės anūkas, ir sesers uošvis. Kiti artimųjų kapai išbarstyti kas kur - seneliai iš tėvo pusės - Kaišiadoryse, iš mamos pusės - Antakalnio Saulės kapinėse...

J.Brazauskienės amžino poilsio vieta nei ankstyvą pavasarį, nei tuo labiau dabar toli gražu neatrodo gyvas priekaištas. Ji dengta pilko lietuviško akmens plokštėmis, tarp kurių įstrigusiu dangaus lopinėliu skaudžiai mėlynuoja gėlių pulkelis. L.Mertinienė surenka tuščias žvakides, nušluoja medžių šapelius, spyglius. Pasakoja, kad antkapiu ir jo dizainu daugiau rūpinosi A.Usonienė, jau susitaikiusi su tuo, kad suolelio parymojimui nebus ne tik Lietuvos vadovų panteone Antakalnyje, bet ir paprastų mirtingųjų amžino poilsio vietoje - Kairėnų kapinėse statyti jų neleidžiama. Pasakoja, kad daugiausia ginčų sukėlęs kryželis antkapyje, - jo nėra. Medikės išsilavinimą įgijusi A.Usonienė jau yra sakiusi, kad, nepaisant krikšto, jos protas ir profesija trukdo tikėti pomirtiniu gyvenimu ir ji labiau pasitiki žemišku patyrimu, kad geri darbai būtinai sulaukia atoveiksmio, jie būtinai sugrįžta tuo pačiu. Jos akimis, lietuviai apskritai per daug sureikšmina kapus, o kasdienis kapų lankymas ar stovėjimas prie jų valandomis nerodo ypatingos pagarbos: „Artimo žmogaus atsiminimas nėra akmenų glostymas ir gėlyčių sodinimas“...

L.Mertinienė pritaria sesers mintims, tačiau tarsteli, kad kai kuriems žmonėms tam tikru momentu kapų lankymas gali apmalšinti netekties skausmą: „Ir man, prisimenu, po mamos mirties čia atvažiavus palengvėdavo, bet prie tėvo kapo Antakalnio kapinėse nieko nejuntu, ypač kai toks „gražus“ paminklas. Jį pamačius kaskart išsigąstu, Viešpatie, nė kruopelės panašumo į tėvą ten nėra“.

Prezidento dukterų šeimoje, vaikystėje ir augant, vyravo tradicinis, žemės žmogaus, požiūris į kapines, kaip į tylos, ramybės, susimąstymo buveinę triukšmingame gyvenimo sraute, kur net nederėjo kaišiot nosies per dažnai. Na, o kalbų apie gražų ar negražų kažkam nulietą antkapį, paminklą, apie norą padaryti dar geriau, pavydo apskritai jų šeimoje nebūta.

„O pažiūrėkit, kas čia darosi, - Kairėnų kapinėse stebėjosi L.Mertinienė, - gyvenimas virte verda ištisai, kad ir kada atvažiuotum: vaikšto, tvarko, valo, plauna, rauna, sodina. Atrodo, „sekretus“ daro, kaip kad mes vaikystėje juos darydavom su stikliukais. Tegu mane pasmerkia, bet pasakysiu, ką manau: reikia padoriai palaidot artimą, gražiai sutvarkyt jo kapą ir jį paleist. Nezyliot čia kas trečią dieną. Juk tiek gyvų žmonių aplinkui, artimųjų, vaikų, anūkų, - užuot glosčius kapą verčiau jais pasirūpinti. Kai buvom vaikai, eidavom į kapines tik per Vėlines. Tik Kaišiadoryse, kai nuvažiuodavom, būtinai reikėjo aplankyti močiutės, paskui ir senelio kapą, tai buvo tėvo įdiegta tradicija. Per Kazimierines, atsimenu, kovo 4 dieną, šventai važiuodavome visi. Tėvas buvo nusamdęs moterį prižiūrėti kapams, o šiemet nuvažiavau su gėlėmis pavasarį pati. Žiūriu, jau apsodinta“.

Brazauskienės panašios

Anksčiau reaguodavusi jautriai kone iki ašarų, dabar L.Mertinienė tikina, kad jai vis tiek, ką žmonės kalba: „Visokių apkalbų esu girdėjusi, kad mes nežiūrėjom mamos, kad nelankėm tėvo, to ar kito nepadarėm, bet mums su seseria tėvų atžvilgiu graužtis nėra ko - savo pareigą atlikome tiek tėvui, tiek mamai, abi viską padarėm, ką reikia. Manau, net gražu, kad tokiomis sąlygomis augusios ir gyvenusios nelaikome užantyje nė vieno blogo žodžio. Sesuo labiau erzinasi, aš nebekreipiu dėmesio, kas ką nori gali sakyt... Nors ne. Nenorėčiau, kad apie mano mamą sakytų kas ką nori. Pikčiausia, kai aiškina, kad mama buvo alkoholikė. Tai netiesa. Taip, ji turėjo sveikatos problemų, bet alkoholikė tikrai nebuvo“.

„Sutinku žmonių, kurie pasako apie mamą gerų žodžių. Ji labai vaišinga buvo, labai nuoširdi, ją žmonės mylėjo ir ligoninėje, ir tie, su kuriais bendraudavo, - tęsia L.Mertinienė. - Turėjo gerą humoro jausmą. Tik jos charakteris buvo sudėtingas, ji visada sakydavo, ką galvoja. Gyvenime turi minusų toks elgesys. Kaip pamenu iš vaikystės, ji net ekscentriška atrodė tais laikais, kai moterys turėjo būti tylios. Ji taip rėždavo, kad nežinodavom, kaip elgtis.

Kita vertus, mama buvo labai jautri. Po jos mirties radau poetiškus dienoraščius, nesuvokiu, kaip per gaisrą jie nesudegė; atsiverčiau, paskaičiau kokį puslapį apie jaunystės meilę ir pastūmiau... daugiau skaityti negalėjau...“

Paklausta apie motiną A.Usonienė atsakė santūriai, sverdama žodžius: „Kiek jai leido jėgos, ji rūpinosi šeima ir mumis“. Ar ji buvusi priešingybė Kristinai Brazauskienei?

„Jos panašios išoriškai, išvaizda, - taria A.Usonienė, - Manau, kad vyrai visada renkasi fiziškai panašų meilės objektą, - čia mano medicininis supratimas. Charakteriai, žinoma, skyrėsi“.

J.Brazauskienė turėjusi aiškią nuomonę daugeliu klausimu, tarp jų ir apie politiką, buvusi nenuolaidi, bet, anot L.Mertinienės, jai pasisekė mažiau, bent jau finansiškai.

Artėja apvali data

Prezidento dukterys norėtų pagaliau gyventi laisvai, nes visą gyvenimą gyveno tėvo padėties nubrėžtuose rėmuose. „Norėčiau būti laisva savo elgesiu, norėčiau būti visiškai nepažįstama, - svajoja Vaisingumo klinikos vadovė A.Usonienė, - norėčiau kad į mane nerodytų pirštais, kai einu gatve.. To dar nepavyksta pasiekt. Nieko nauja, kad painioja mane su seserimi, klausia, ar jūs, ponia Mertiniene, dirbate ligoninėje. Vieni piktai nužiūri, kiti nesisveikina apskritai, kiti sveikinasi ir linki gero; įvairūs žmonės, įvairios jų reakcijos. Pripratusi prie neigiamos reakcijos, kartais gal tik įsivaizduoju, kad ji tokia yra. Kas gali žinoti, kokia ji yra iš tikrųjų“.

Ji sutinka, kad žmonėms būdinga galvoti vieniems apie kitus, tik skiriasi galvojimo prigimtis - vieniems galvoti reiškia rūpintis, kitiems galvoti reiškia pasišaipyti, smerkti, niekinti, pavydėti. Medikė supranta žmogaus prigimtį: „Visi šitie jausmai žmogiški turbūt. Visose šeimose, kažkiek žmonės visur šneka apie kitus, bet mūsų šeimoje nebuvo įprasta „plauti apatinių“. Aš irgi pagalvoju apie kitus. Apie visą žmoniją negali galvoti ir išgyventi, kas bus su žmonija, kas bus su vargše Europa, kuri eina nežinia kur, bet apie savo artimuosius visą laiką galvoji ir jais rūpinies. Ir apie Lietuvą pagalvoji. Norėtųsi, kad Lietuvai pradėtų sektis ir kartu mums visiems. Kiekvienam žmogui norėčiau palinkėti susirasti darbą ir mažiau kištis į svetimus gyvenimus“.

Šiemet rugsėjo 22-oji bus šeštadienis, tądien sueis 80 metų nuo prezidento A.Brazausko gimimo dienos. Švenčionių rajone, kur auga per talką prezidento pasodintas Tūkstantmečio ąžuolynas, dukterys planuoja atidengti paminklo akmenį. A.Usonienė randa reikalą pridurti: „Tėvų draugai jau pakviesti“. Matyt, dėl to, kad nekiltų nereikalingų apkalbų.