- Artėja Vasario 16-oji, 96-osios valstybės atkūrimo metinės. Tačiau visos visuomenės portrete - vis dar daug nevilties atgarsių. Štai ne per seniausiai „Baltijos tyrimai“ paskelbė apklausos duomenis, kad manančiųjų, jog reikalai Lietuvoje krypsta į blogąją pusę, padaugėjo net 6 proc. - iki 66 proc. Ar valstybėje kas nors ne taip, kad žmonės čia nemato ateities?
- Nepriklausomybės klausimo aš jokiu būdu nesiečiau, nematuočiau procentais ir apklausomis. Juk Nepriklausomybė nepriklauso nuo banguojančių politinių ar geopolitinių įtampų. Lietuvos žmonių laisvė, Nepriklausomybė yra nekintama vertybė. Kiek, būdami maža Tauta, paaukojome už tą laisvę ir nepriklausomybę... Toks antras atvejis sunkiai randamas visoje Europoje, nors, kaip matome, esant dabartinei geopolitinei įtampai žūsta nemažai žmonių.
1918 metais nedidelė grupė inteligentų pasiryžo išvesti Tautą, kuri savotiškai buvo eliminuota iš pasaulio klestėjimo, į laisvę, į Nepriklausomybę... Mano akimis žiūrint, iš plyno lauko mes sukūrėme stebuklą. Todėl tie keli procentai žmonių, kurie šiandien yra kažkuo nepatenkinti... Mes jų visada rasime. Prisiminkime Baltijos kelią, pasipriešinimą, kurį per visus tuos metus parodė rezistencija. Tai įrodymas, kad didžiuma Tautos, kad ir kokios yra nuotaikos, vertiname nepriklausomybę. Vertiname, kas yra laisvė. Laisvė judėti, laisvė laisvai galvoti ir laisvė laisvai kurti savo gyvenimą.
- Jei kalbame apie laisvę laisvai judėti - žmonės toliau emigruoja, o tie, kurie lieka, yra nusivylę ir mokesčių politika, ir valdžia...
- Emigracija vyko visais laikais. Jau devynioliktame šimtmetyje lietuvių emigracija į JAV buvo milžiniška. O kaip kitaip ten būtų atsiradę apie 1 mln. lietuvių? Tik emigracijos būdu. Apie 1930-uosius į Pietų Ameriką lietuvius skatino vykti sunkumai dėl nedarbo. Šiandien kartojasi tas pats. O 1940-ųjų emigracija buvo grynai politinė - pasitraukimas nuo karo veiksmų, nuo pavojaus būti rusų sunaikintiems. Aišku, dėl to, kad žmonės emigruoja iš Lietuvos, - gaila. Nebandau teisinti situacijos ir džiaugtis tuo, kas vyksta. Netenkame nemažo skaičiaus talentingų žmonių. Tačiau į tai aš taip tragiškai nežiūrėčiau. Mūsų pareiga yra visomis išgalėmis kelti Lietuvos gyvenimo gerovę, kad ja naudotis galėtų Lietuvos žmonės. Stengtis sudaryti esamiems talentams tokias pat darbo sąlygas Lietuvoje, kokias jie randa išvykę už Lietuvos ribų. Tada ta problema savaime išsispręs. Aišku, dalis grįš... Bet neapgaudinėkime savęs: grįš tik nedidelė dalis išvykusiųjų, o didžiuma pasiliks ir įsikurs ten, kur jie išvyko. Tačiau dėl to mūsų gyvenimas nestoja. Mes turime daryti viską, kad pakeltume bendrą Lietuvos ekonominį gyvenimą, kad ieškantiems geresnio materialinio gyvenimo emigracija neturėtų pagrindo, kad jie gerai mokamą darbą rastų Lietuvoje.
- Šiandien mūsų šalyje matote tokių pastangų? Ir tokių lyderių, kurie sugebėtų tai padaryti? O gal tokių lyderių mūsų švietimo sistema neišugdo?
- Aš galvoju, kad problema yra kur kas gilesnė... Aš pats 10 metų bandžiau išjudinti švietimo reformą Lietuvoje. Turiu prisipažinti, kad to nepavyko padaryti. Tik vienas mažiukas žingsniukas vienur, kitur davė rezultatą, bet iš esmės problema nebuvo išspręsta. Ir dabar nematau, kad ji būtų tikslingai sprendžiama.
Tačiau Lietuvoje yra ir kitų problemų, kurios mums, kaip šaliai, grasina. Pavyzdžiui, teisėsaugos sistema. Apgailestaudamas galiu tik konstatuoti, kad teisėsaugoje yra daugybė trūkumų ir juos privalu greitai šalinti. Ar yra progresas? Iki šiol jį matau labai mažą.
Yra ir po 50 metų trukusios okupacijos likusios bereikalingos biurokratijos problema. Visa tai sukuria tas slogias nuotaikas mūsų visuomenėje. O mūsų visų tikslas - rasti sprendimus, kad Lietuva taptų vakarietiškais principais, visuotinai pripažįstamomis vertybėmis vedama valstybė.
- Patikslinkite, apie kokius trūkumus teisinėje sistemoje kalbate?
- Aš manau, kad nemaža dalis teismų sprendimų yra vilkinami. Kartais neatsižvelgiama į nusikaltimų mastą skiriant bausmes. Egzistuoja savotiška netvarka, kuri įstatymais nėra reguliuojama taip, kaip turi būti. Įstatymuose yra dar daug spragų, kurias reikėtų užpildyti. Be viso to, yra problemų dėl nusikalstamumo. Deja, apgailestaudamas turiu pasakyti, kad tai labai prastas ilgos okupacijos metų palikimas, kai buvo naikinamos visos pagrindinės mūsų vertybės. Tie blogi dalykai iš mūsų gyvenimo nėra išnykę, o kol tai nebus pašalinta, kils ne viena problema.
- Nemanote, kad prie visų mūsų problemų prisideda ir tam tikra suirutė, nepagarba, net patyčios aukščiausiuose politikos sluoksniuose? Kad ir nesenas pavyzdys, kai tribūnoje kalbanti šalies vadovė Vyriausybę ir premjerą išvadino neįgaliais, o ministras pirmininkas stovėjo šalia nudelbęs akis ir visas išraudęs...
- Tikrai nenorėčiau gilintis į detales. Vis dėlto norėtųsi pasakyti, kad mums tikrai trūksta politinės kultūros ir politinės realybės ieškojimo, įgyvendinimo. Pavyzdžių yra labai daug. Tačiau šiandien ir žiniasklaidoje matau keliant vien tik blogąją pusę, nusikaltimus, žiaurumus, neteisybę, net ir teisinėje sistemoje matome tam tikrų iškrypimų. Kol jų neatsikratysime, nepašalinsime, pažangos, manau, nebus.
- Kaip vertinate prezidentės Dalios Grybauskaitės ir eurokomisaro V.Andriukaičio viešą santykių aiškinimąsi? Pati V.Andriukaičio už jo vadovaujamo direktorato pažymą Rusijai nepuola, o štai mūsų politikai ėmė svaidytis kirviais ir ieškoti priešų tarp savų.
- Šito aš nenoriu ir negaliu komentuoti. Nes nėra jokio skleidžiamos informacijos patikimumo, pradedant ir nuo aukščiausio lygio. Iš ES girdime vieną informaciją, iš saviškių - kitą. Man atrodo, kad tas skandalas - labiau mūsų vidaus politikos problema. Tačiau aš, neturėdamas tikslios informacijos apie tą klausimą, savo išvadų nedaryčiau.
- Viename interviu esate minėjęs, kad politikoje matote daug dviveidiškumo. Ką turėjote galvoje?
- Dažnai politinių partijų propagandoje prieš rinkimus girdime pažadų Lietuvoje sukurti vos ne rojų, o kai reikia konkrečiai dirbti, matome, kad mūsų Parlamente, įstatymų leidyboje nedaug pasistumiama į priekį. Kai kurių politikų lakstymas iš vienos partijos į kitą, iš frakcijos į kitą frakciją... Nemanau, kad tai stabilios politinės sistemos rodiklis. Galbūt tai galima pavadinti ne dviveidiškumu, o bendrosios politinės santvarkos trūkumu.
- Kaip manote, ar bent turime strategiją, kur link einame? Nei Vyriausybė, nei pramonininkai negali tiksliai pasakyti, ko mums reikės ateityje, kokia kryptimi turime judėti į priekį, kokių specialistų ateityje reikės. Irgi sutinkate, kad pakanka plaukti pasroviui ir neįmanoma visko suplanuoti?
- Švietimo struktūros srityje iš tiesų būtina reforma, nes švietimo sistema beveik nereaguoja į valstybės poreikius. Specialistai kartais rengiami nevisiškai kryptingai, nenutuokiant, kas Lietuvoje yra reikalinga, nededant pastangų, kad vienoje ar kitoje srityje būtų sutelktos didesnės specialistų pajėgos. Aišku, mūsų universitetai sugebėjo išugdyti tikrai gerų specialistų, pavyzdžiui, medicinos srityje. Jais galime didžiuotis pasaulinio masto pasiekimais, mūsų chirurgai ir kitų sričių medicinos specialistai gali konkuruoti visame pasaulyje. Jiems sudaromos puikios sąlygos panaudojant europinius fondus. Bet yra ir kitokių pavyzdžių.
Niekaip negaliu suprasti, kaip tokioje mažoje valstybėje kaip mūsų gali būti keturiolika valstybinių universitetų ir daugybė kolegijų. Patinka ar nepatinka, bet čia reikalinga reforma. Tai turi būti sutvarkyta, nes yra netvarka. Per dešimt metų, nors ir mano pastangos buvo dedamos, nėra pasiekta norimų rezultatų, šiandien problema neišspręsta.
O kodėl taip yra? Man atrodo, kad atsakymas labai aiškus - trūksta politinės valios. Tie, kurie įsitvirtinę biurokratijoje, bando visaip išsilaikyti, nepaisydami reikalavimų ir persitvarkymo valstybėje būtinybės. Kol to nebus, kol nebus politinės valios, mes ir toliau stumdysimės neišsprendę pagrindinių problemų.
- Ko galėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams artėjančios Vasario 16-osios proga?
- Norėtųsi, kad Vasario 16-oji visuomet išliktų ta mus vienijanti, mūsų gyvenimą branginanti ir skatinanti šventė. Juk tai mūsų pastovumo, mūsų valstybinio brandumo pamatas. Nuo to mes negalime ir neturime teisės pasitraukti.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą