Prezidentas Valdas Adamkus: Augau Lietuvos trispalvės šešėlyje

- Jūsų Ekscelencija, ką jums reiškia valstybės atkūrimo šimtmetis? Kokiomis mintimis ir nuotaikomis jį pasitinkate?

- Aš, gimęs, augęs Lietuvoje, be galo didžiuojuosi Lietuvos nepriklausomybės atgavimu. Mes laisvę ir nepriklausomybę išsikovojome savo užsispyrimu ir pasiaukojimu, savo ryžtu gyventi laisvų žmonių bendruomenėje ir patiems nusistatyti savo tvarką, kad gyventume taip, kaip norime. Ir tapti lygiateisiais, ne tik Europos, bet ir viso pasaulio bendruomenės nariais. Tai yra didelis laimėjimas prisimenant, kad 1918 m.vasario 16-ąją mes viską pradėjome nuo plyno lauko. Nei mokyklų, jau nekalbu apie universitetus, konservatorijas, nei pramonės. Nedidelė grupė inteligentų, kuri įgavo mokslus užsienio universitetuose, grįžo į Lietuvą, pasiryžo ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybę - padėjo pamatus valstybei. Lenkiu galvą prieš juos, jiems priklauso visa mūsų pagarba, padėka. Tai yra stebuklas, ką jie padarė. Juk per pirmąjį 20 metų laikotarpį, per kurį Lietuva kūrėsi iš kaimo bakūžių, 1940 metais Lietuva beveik pasivijo Europą: išaugo miestai, ūkis. Tad yra kuo didžiuotis, tai yra pavyzdys mūsų ateinančioms kartoms.

- Tuo laikotarpiu augote Kaune, mokėtės „Aušros“ gimnazijoje, Jūsų krikštatėvis buvo pirmosios Vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras. Kas Jums iš tarpukario lyderių atrodo ryškiausia, labiausiai gerbtina ir sektina asmenybė?

- Labai sunku išskirti. Visa Lietuvos Taryba yra įamžinusi savo vardus į mūsų istoriją. Man gyvenimas suteikė ypatingą progą, nes augau kartu su daktaro Kazio Griniaus sūnumi, lankėme mokyklą, gimnaziją kartu, o ir vėliau, išeivijoje, bendravau su prezidentu K.Griniumi iki paskutinės jo gyvenimo dienos. Buvo išmintingas, tikrai atsidavęs Lietuvai. Buvo be galo tolerantiškas ir, sakyčiau, demokratinių laisvų pažiūrų žmogus. Beveik kasdien būdamas Grinių namuose, nes augau kartu su jų sūnumi, stebėjau prezidento Griniaus ramumą, jo šaltą protą, jo svarstymus. Jis man paliko didelį įspūdį ir tapo savotiškas kelrodis mano gyvenime.

- Ar iškovota Nepriklausomybė pateisino jūsų viltis? Kokios mintys dabar aplanko? Kaip Jums atrodo mūsų darbai, mūsų žmonių nusiteikimas?

- Džiaugiuosi šituo išgyventu 27 metų laikotarpiu po Kovo 11-osios. Negaliu pasakyti, kad matau tokią Lietuvą, kokia mano vaizduotėje ji turėjo būti, kokią įsivaizdavau. Bet padaryta daug. Atsikratėme savo galvosenoje to primesto priverstinio komunistinio ideologinio mąstymo. Dėl ko man skauda? Kad mes dar turime to homo sovieticus nuosėdų, kurios dar vienur ar kitur pasireiškia. Skaudina mūsų visuomenės abejingumas daugeliu atvejų. Skaudina daromi nusikaltimai, ypač jų žiaurumas. Ir man sunku suprasti, iš kur lietuvių tautoje, kuri turi tiek prigimtinio švelnumo, tokio ryškaus mūsų tautosakoje ir literatūroje, kyla toks žiaurumas. Galbūt tai yra mūsų okupacinio laikotarpio liekanos, kurias reikės iškentėti ir išgyventi. Bet džiaugiuosi padaryta pažanga, mūsų talentais mokslo srityje, ypač medicinoje, meno ir literatūros žmonių pasiekimais. Neneigsiu, yra tam tikro nusivylimo, kad per 27 metus neįvykdėme, nepertvarkėme mūsų švietimo sistemos. Apie ją vis kalbame: reikalinga reforma. O mano atsakymas toks: „Mes tiktai kalbame. Darykime pagaliau, nelaukime“.

Džiaugiuosi mūsų užsienio politikos pasiekimais, kadangi esame pripažinti tarptautinėje plotmėje, visais lygiais. Bendrai paėmus, džiaugiuosi mūsų Nepriklausomybės laikotarpiu ir esu tikras, kad mūsų jaunoji karta išlygins tuos trūkumus, kurie šiandien dar jaučiasi. Mūsų tautoje pasididžiavimas valstybe, man atrodo, išryškėja dabar, švenčiant šimtmetį, kada miestai ir miesteliai puošiasi. Minėjimais esame pasiryžę prisiminti visus mūsų žingsnius - per tą 100 metų, kurie nebuvo vien džiaugsmai. Juk 50 metų mums buvo tragiški. Aukomis okupacijos metu, išžudytais žmonėmis. Reikia pripažinti, kad emigracija, kuri dabar vyksta, temdo šventinę nuotaiką. Tačiau vien tragiškai nežiūrėčiau į tą paskutinę emigracijos bangą. Ką gi, žmonės siekia geresnio ekonominio gyvenimo. Nėra ko tikėtis ir svajoti, kad visa emigracinė banga grįš į Lietuvą, bet bus tam tikras nuošimtis, kuris, pasisėmęs žinių, grįš ir jomis dalinsis Lietuvoje.

- Šiandien ant savo namų keliame Lietuvos vėliavas. Pasidalinkite prisiminimais, kaip su tomis trispalvėmis buvo tarpukario Lietuvoje, Kaune, kuriame augote?

- Aš augau Lietuvos trispalvės šešėlyje. Man Lietuvos trispalvė nuo vaikystės įstrigo, ypač įsiminė pirmas dešimtmetis, kada visas Kaunas man, vaikui, tiesiog žėrėjo spalvomis: geltona, žalia, raudona. Tą namą, kuris neiškeldavo vėliavos Vasario 16-osios proga, aplankydavo policijos pareigūnas ir primindavo: jūs pamiršote iškelti vėliavą. Lyg dabar matau anų dienų Kauną, skęstantį Lietuvos trispalvėse. Ir galbūt tas įspūdis, kuris vaiko sąmonėje išliko, yra vienas iš akstinų, kuris mane palaikė, nurodė, kuriuo keliu eiti ir už ką kovoti.

Šiandien esu laimingas, kad nors ir vangiai, bet šita vėliavos kėlimo tradicija populiarėja pasitinkant šimtmečio šventę. Kad siekiame, jog kiekvienas namas pasipuoštų trispalve. Žiūriu, džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

- Kokia bus Jūsų Vasario 16-osios diena?

- Ši diena prasidės 9 valandą ryto ir tikiuosi, kad 21 val. pasibaigs. Skubėsiu iš vieno renginio į kitą - visą dieną. Džiaugiuosi, kad galiu prie šventės paminėjimo prisidėti. Ir pasikartosiu - didžiuojuosi ir esu laimingas, kad sulaukiau gyvenime šios dienos.

- Renginiuose Jus visada lydi žmona. Kaip jaučiasi po ligoninės ponia Alma? Ar galės su Jumis būti kartu šventiniuose renginiuose?

- Ačiū labai, ji sveiksta. Deja, gydytojai jai dar uždraudė dalyvauti Vasarios 16-osios renginiuose. Bet ji seks visos Lietuvos ir mano žingsnius šventės dieną per televiziją. Nors ji nestovės šalia manęs, bet mano mintyse ji bus šalia.

- Sveikinimų šimtmečio proga daug gaunate?

- Negalėčiau pasakyti, kad gaunu daug sveikinimų būtent Vasario 16-osios proga. Taip jau sutapo, kad tarp Almos gimtadienio (vasario 10 d. - aut. past.) ir Vasario 16-osios yra 6 dienų skirtumas. Tad visi sveikinimai, kuriais ji yra užpilta iš visos Lietuvos ir užsienio, yra sujungti su sveikinimais ir šimtmečio proga.

- Sekmadienį Jus matėme stebint krepšinio rungtynes tarp „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“. Vis dar esate aistringas krepšinio gerbėjas?

- Esu ir Kauno „Žalgirio“ arenoje buvęs, ir dabar „Siemens“ arenoje. Šįkart nusikaltau gydytojams - nepaklausiau jų patarimo ir surizikavau nueiti į krepšinio rungtynes arenoje. Nors dėl gripo viruso epidemijos jie patarė to nedaryti ir pasisaugoti. Krepšinį labai mėgstu. Rungtynes, kurios transliuojamos per televiziją, jei tik būnu namie, visada žiūriu. Ir tarptautinėse varžybose stipriai sergu už Lietuvos rinktinę.

- Jūsų Ekscelencija, norėčiau paklausti, kaip Jūsų sveikata?

- Ačiū gerai. Kaip lietuviai sako, turiu pabelsti į medį. Kad dar ta sveikata laikytų, bandau būti aktyvus. Nors nesu įstatymiškai įpareigotas ką nors dirbti, kiekvieną dieną atvykstu į Prezidentūrą, kur man yra skirtas kabinetas. Telefonai skamba iš visos Lietuvos, laiškų gauname per dieną po 10-15. Stengiamės į visus atsakyti. Žmonės kreipiasi įvairiais klausimais. Tad ryšys su Lietuvos žmonėmis nėra nutrūkęs, o ir aš pats jaučiu, kad esu gyvas ir dalyvauju Lietuvos gyvenime.

- Ko palinkėtumėte Lietuvai, pradėsiančiai skaičiuoti kitą šimtmetį?

- Kad išliktume vieningi, kad būtume kūrybingi, kad panaudotume savo talentus su jaunąja karta Lietuvos ateičiai kurti. Ir kad mūsų pasiryžimas ir meilė Lietuvai neišblėstų. Turiu savo viziją, kad Lietuva tęstų tą savo istorinę misiją.

- Kai pasako žodį „Lietuva“, kas pirmiausia Jūsų mintyse iškyla?

- Sunkus klausimas. Daug minčių kyla. Pasakyčiau - Lietuvos žmogus, jaunimas, į kurį aš esu sudėjęs visas viltis. O tos viltys yra Lietuva.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“