Popiežiaus gyvybė buvo lietuvių rankose

Prieš 20 metų, 1993-iųjų rugsėjo 4-ąją, kai aviakompanijos „Alitalia“ lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste, juo atskridusį Vatikano vadovą popiežių Joną Paulių II pirmiausia ėmė globoti ne Lietuvos valdžios atstovai. Nuo tos akimirkos, kai pontifikas pasirodė ant orlaivio trapo laiptelių, visą atsakomybę už jo gyvybę ir saugumą prisiėmė Vadovybės apsaugos departamento (VAD) karininkai, ištikimai buvę šalia Šventojo Tėvo per visas keturias viešnagės mūsų šalyje dienas.

Popiežiaus saugumu rūpinosi visi VAD, daugybė policijos, kitų specialiųjų tarnybų pareigūnų.

PENKETAS. Arčiausiai popiežiaus keturias dienas buvo Artūras Džiugelis, Rimas Andrejauskas, Jonas Paulikas, Raimondas Bučys ir Linas Kulbokas

Pirmasis žiedas

Bet arčiausiai Jono Pauliaus II Lietuvoje buvo pirmojo apsaugos žiedo asmens sargybiniai - grupės vyresnysis Rimas Andrejauskas, jo kolegos Raimondas Bučys, Jonas Paulikas, Linas Kulbokas, Artūras Džiugelis, limuziną ar papamobilį vairavę Jonas Užusienis ir Kęstutis Daukša.

Šie pareigūnai, tuomet saugoję Lietuvos prezidentą Algirdą Brazauską, Seimo pirmininką Česlovą Juršėną ir premjerą Adolfą Šleževičių, buvo laikinai nuimti nuo savo „šeimininkų“ - šalies vadovų saugumu rūpinosi kiti, o labiausiai patyrusiems buvo patikėta pontifiko gyvybė.

„Respublikos“ paklausti apie dvidešimties metų senumo vizitą, buvę popiežiaus apsaugininkai pasinėrė į šiltus prisiminimus, juos ėmė lieti, tarsi 2005 metų balandžio 2-ąją žemiškąjį pasaulį palikęs Karolis Voityla Lietuvoje būtų viešėjęs vakar.

VAD karininkams Šventojo Tėvo apsilankymas Lietuvoje tapo svarbiausia gyvenime užduotimi, nors keturias dienas jiems teko dirbti itin įtemptai ir sunkiai.

Nuo ankstyvo ryto jie būdavo šalia popiežiaus, į susitikimus su maldininkais skrisdavo vienu sraigtasparniu, vėlai naktį grįždavo ilsėtis, o iš ryto vėl leisdavosi į varginantį bei atsakingą maratoną.

Romos katalikų bažnyčios vadovas per vizitus niekada nenakvoja viešbučiuose - jis apsistoja tik Vatikano ambasadose - nunciatūrose. Labiausiai pakylėtas jautėsi J.Užusienis, kuriam, kas rytą lipdamas į mersedesą, Jonas Paulius II nunciatūros kieme asmeniškai spausdavo ranką.

„Man patikėtos užduoties saugoti popiežių iki šiol negaliu palyginti su jokiu kitu vizitu, - sakė pirmojo Jono Pauliaus II apsaugos žiedo vyresnysis R.Andrejauskas. - Tai buvo kažkas išskirtinio, nepamirštamo. Su tarnybos draugais petys petin šalia popiežiaus praleidau keturias dienas. Buvau ne tik šalia žmogaus, kuris svarbus ir mylimas šimtų milijonų tikinčiųjų visame pasaulyje, bet dar ir atsakingas už jo gyvybę.

Jonas Paulius II buvo ne tik Bažnyčios vadovas, bet ir žmogus, kuris domėjosi viskuo, kas vyksta mieste, gatvėje. Prisimenu, važiuojame į Arkikatedrą Gedimino prospektu, aplipusiu miniomis ir kas kelis metrus sustojusiais policininkais, o popiežius tyliai kartoja: „Militare, militare...“ (itališkai - „kariškiai, kariškiai...“ - red. past.). Kaip šiandien girdžiu tą jo balsą - o kas tuomet iš mūsų galėjo pagalvoti, kad saugome būsimą šventąjį?“

KORTEŽAS. Lydėdami lėtai miestų gatvėmis judėjusį papamobilį VAD apsaugininkai pasitelkdavo ir virtuozinius sugebėjimus

Italai liko nuošaly

Šiomis dienomis per Europą su draugais motociklais keliaujantis buvęs VAD asmens sargybinis, dabar verslininkas R.Bučys su savimi veža ir mažytį suvenyrą.

R.Bučio kišenėje - jau nudilęs žalvarinis raktų pakabutis su Jono Pauliaus II atvaizdu. Šį suvenyrą kartu su nedideliu pontifiko medalionu ir rožiniu vizito Lietuvoje pabaigoje asmens sargybiniai gavo dovanų iš Šventojo Tėvo.

„Per tuos 20 metų pasikeitė galybė raktų, o pakabutis kasdien yra su manimi, - sakė R.Bučys. - Man Jonas Paulius II buvo daugiau nei bet kuris kitas oficialus mūsų valstybės svečias. Vien būdamas šalia, net nesikalbėdamas su juo, jutau, kad tai neeilinė asmenybė. Tam ir nereikėjo jokių žodžių - Šventasis Tėvas tiesiog kažką spinduliavo, nuo jo sklido nepaaiškinama jėga. Visiškai nenustebsiu, kai vieną dieną Jonas Paulius II bus paskelbtas šventuoju“.

R.Bučys prisiminė, kad į Vilnių atvykęs popiežiaus asmeninės apsaugos vadas žilagalvis ponas Sibelijus iš pradžių dar bandė reguliuoti lietuvių jau sustyguotą pontifiko apsaugos sistemą.

VAD pareigūnai į svečią žiūrėjo pagarbiai, nes Sibelijus popiežių saugojo dar 1981-aisiais, kai gegužės 13 dieną turkas Mehmetas Ali Agca šovė į Joną Paulių II Romoje, Šv.Petro aikštėje. Bet italo nurodymams nepakluso.

„Sibelijus man sako, kad stovės ant to papamobilio laiptelio, kurį jau numatėme man. Atsakiau, kad ne, ten aš stovėsiu, o tu būk ten, kur bus vietos! - prisiminė R.Bučys. - Netrukus italai pamatė, kaip mes pasirengę. Vilniuje buvo keturi Vatikano apsaugininkai, bet jau nuo pirmos dienos jie tapo tik popiežiaus lagaminų nešiotojais. Šalia mūsų visą laiką buvo tik pats Sibelijus“.

Rengėsi pasikėsinimui

R.Bučys pasakojo, kad viso vizito metu VAD karininkai buvo labai susikaupę bei dėmesingi dar ir todėl, kad turėjo informacijos apie galimą pasikėsinimą į Joną Paulių II.

„Respublikai“ tai patvirtino ir iki šiol VAD Profesinio parengimo skyriui vadovaujantis buvęs Jono Pauliaus II apsaugos darbuotojas Giedrius Dambrauskas.

Informacijos apie pasikėsinimo į popiežių Lietuvoje tikimybę tikrai būta, apsaugininkams net išdalytos dviejų įtariamųjų - tėvo ir sūnaus - nuotraukos. Tiesa, jos buvo labai prastos kokybės, nespalvotos, o jose - žmogystų su turbanais ant galvų atvaizdai.

„Džiaugėmės, kad galimi pasikėsintojai savo išvaizda bent ryškiai skyrėsi nuo lietuvių, tad net minioje VAD išankstinė žvalgyba tuos veikėjus būtų nesunkiai atpažinusi ir be tų turbanų, - šypsojosi G.Dambrauskas. - Apskritai per popiežiaus vizitą nebuvo net menkiausių incidentų - visa Lietuva tomis dienomis buvo pakylėta“.

„Bėda“ laukė Kaune

Kone didžiausią stresą asmens sargybiniai patyrė po užsitęsusio Jono Pauliaus II susitikimo su jaunimu Kaune. Papamobiliu pontifikas buvo vežamas į Karmėlavos oro uostą, iš kur sraigtasparniu turėjo skristi į Šiluvą.

„Ant papamobilio laiptelio reikėdavo užšokti, vos jis pradėdavo judėti, - prisiminė L.Kulbokas. - Per Kauną automobilis judėjo normaliu greičiu - 20-30 km/val., o mums net nespėjus peršokti į palydos automobilius, jis ėmė greitėti. Papamobilis jau lekia apie 60, 80 km/val. greičiu, radijo ryšiu niekas nepraneša, kas čia vyksta. Staiga ėmė baisiai lyti, iš po priekinių ratų ant kostiumo pilasi vanduo su purvu. Viena ranka vos laikausi už rankenos, kita spaudžiu ginklą, suku galvą, ką daryti. Galvoju, kad vairuotoją K.Daukšą po darbo teks prilupti, kur jis taip lekia!“

Papamobilis ėmė greitėti, kai K.Daukšai pontifiko palyda pasakė, kad Šventajam Tėvui skubiai prireikė į tualetą.

„Kai man pranešė apie šią popiežiaus „bėdą“, nulėkiau ten, kur karaliai pėsti vaikšto, ir matau kareiviškas sąlygas - jokio unitazo, tik skylė ir tos dvi pėdos, nešvaru, - prisiminė Karmėlavos oro uoste kortežo laukęs išankstinės apsaugos vadas G.Dambrauskas. - Oro uosto viršininką, kuris gyveno netoliese, išsiuntėme bent rankšluosčio parnešti, valytoja ėmėsi kuopti, dezodorantais purškė. Popiežiaus oro uoste laukė vietos valdžia, pareigūnai, bet Jonas Paulius II pro jų eilę pralėkė tarsi vėjas. Tik po kelių minučių pasirodė jau laimingu veidu, grįžo, su kiekvienu palydinčiuoju atsisveikino“.
VAD Profesinio parengimo skyriaus viršininkui G.Dambrauskui per pontifiko vizitą buvo patikėta rūpintis išankstine pastatų ar vietų, kur lankysis popiežius, patikra ir apsauga.

„Didelės patirties šioje srityje mes neturėjome, todėl mums labai padėjo Kanados lietuvis Jonas Putrimas ir garsusis kontržvalgybininkas Kostas Rimša, - prisiminė G.Dambrauskas. - Kartu priėmėme sprendimą saugoti Šventąjį Tėvą dviem žiedais, ko patys iki tol nedarėme. Keturi asmens sargybiniai buvo nuolat aplipę popiežių arba papamobilį. Jiems specialiai net pasiuvo šviesius ir tamsius lietpalčius. Dar keturi, antrojo žiedo apsaugininkai, būdavo kiek tolėliau. Už jų - kiti apsaugininkai, policininkai. Jonas Paulius II buvo tarsi viduryje tarp keturių apsaugos žiedų“.

G.Dambrauskui sunkiausia užduotis pasirodė parengti Aušros vartų koplyčią, kur popiežius laikė naktines šv. Mišias.

Tai buvo vienintelis vizito objektas, neturėjęs atsarginio išėjimo, todėl VAD pareigūnai ilgai suko galvas, kaip reikėtų elgtis, jeigu atsitiktų koks rimtesnis incidentas, - kaip evakuoti Joną Paulių II? Kadangi jokio kito varianto nebuvo, karininkams beliko tikėti, kad nieko rimtesnio ir neatsitiks.

„Mes lėkėme iš objekto į objektą, jiems patikrinti turėjome vos valandą ar pusantros iki pasirodant popiežiui, - pasakojo G.Dambrauskas. - Atlekiame į bažnyčią, o visi chorai jau išsirikiavę! Nė vienas choristas, jų daiktai nepatikrinti, o Jonas Paulius II jau kažkur pakeliui.

Ką daryti? Visus išvaryti iš patalpos ir įleisti atgal nuodugniai tikrinant, kas kieno kišenėse? Kils chaosas prieš pat šv. Mišias! Pasikliovėme intuicija ir choristais - prašėme kiekvieno rodyti krepšius, išsipūtusias kišenes“.

Įtartinas choristas

G.Dambrausko nuojauta, kad Aušros vartai taps bene sudėtingiausiu objektu, neapgavo, nors čia nutikęs incidentas buvo tik komiškas. Jau vykstant šv. Mišioms kažkuris VAD pareigūnas pastebėjo, kad vienas iš choristų negieda, tik žegnojasi.

Apsaugininkas kitų choristų paklausė, kodėl „kolega“ negieda, ar jį jie apskritai pažįsta. Paaiškėjo, kad tai buvo tik choristų draugas, kuris labai norėjo iš arti pamatyti Joną Paulių II, todėl dainininkai jam paskolino savo rūbus.

„Man tas vizitas buvo kažkas nerealaus jau nuo tos akimirkos, kai popiežius pabučiavo Lietuvos žemę Vilniaus oro uoste. Lyg sustingau, akimirką negalėjau nė krustelėti, o visas vizito dienas jaučiausi kaip filme, lyg pats nedalyvaučiau visame tame, o stebėčiau iš šalies, - sakė G.Dambrauskas. - Bet ir kiti pareigūnai, matyt, jautė kažką panašaus. Mano objektas buvo Šiluva, kur laukė popiežiaus minių minios. Šimtą kartų kalbėjome su policininkais, kad jie stebėtų minią, žiūrėtų tik į žmones, tačiau pravažiuojant pro šalį papamobiliui pareigūnai lyg susitarę atsisukdavo žvilgtelėti į popiežių“.

Stebuklas ar sutapimas?

„Net praėjus 20 metų, man iš atminties neišdyla keistas nutikimas, kurį pasakojau ir savo vaikams, - prisiminė L.Kulbokas. - Iki popiežiaus vizito turėjau bėdą - niekaip negyjančią žaizdelę vidinėje lūpos pusėje. Kai Jonas Paulius II buvo lydimas Kaune, minia susitraukė aplink mus ir popiežių kažkas stumtelėjo. Jis jau krito ant grindinio, kai aš jį sugavau ir pastačiau ant kojų.

Po kelių dienų mano žaizda staiga užgijo ir iki šios dienos neatsinaujino. Dar ir dabar galvoju, ar tai nuo to prisilietimo prie popiežiaus, juk laikiau jį kone ant rankų, ar ji tiesiog turėjo sugyti? Visko prisigalvojau, net apie stebuklą. Išties nuo Jono Pauliaus II sklido šviesa, kai jis net tylėjo. Bažnyčios būna prabangiai išpuoštos auksu, spindi, o šis popiežius spindėjo savimi. Sunkiai paaiškinama, bet jis tikrai švytėjo“.

VAD Asmenų apsaugos valdybai vadovaujančiam Stasiui Sabaliui prieš 20 metų teko planuoti visas asmens sargybinių veiksmų, judėjimo detales.

S.Sabalius braižė schemas, kuriose buvo numatyta menkiausia smulkmena - kaip ir kada apsaugininkai turi užlipti ant papamobilio šoninių laiptelių, kada nuo jų peršokti į palydos automobilius, kaip, kas ir kuriuo metu turi būti šalia popiežiaus, kaip reaguoti į visokias situacijas.

„Popiežiaus vizitas buvo ypatingas tuo, kad Lietuvoje lankėsi ne politikas, o milijonų žmonių mylimas Bažnyčios vadovas, todėl ir mes stengėmės būti kaip įmanoma geranoriškesni, - sakė S.Sabalius. - Juk žinojome, kad Jonas Paulius II labai mėgsta bendrauti su tikinčiaisiais, jis ėjo tiesiai į minias, tad ir pareigūnai turėjo dirbti kaip įmanoma švelniau, leisti popiežiui pabūti kuo arčiau maldininkų, kuo šilčiau ir artimiau su jais bendrauti. Šis darbas man buvo neeilinis ir iki šiol į atmintį įstrigęs kaip pats svarbiausias gyvenime. Jokie kiti vizitai nepaveikė mano sielos taip, kaip Jono Pauliaus II apsilankymas“.

Dabar verslininkas J.Užusienis visas vizito dienas vairavo arba popiežiaus limuziną, arba papamobilį. Dvi šias keistas mašinas - „Mercedes“ ir „Rover“ - keturi VAD karininkai sunkvežimiu patys atsivežė iš Vatikano.

„Mane labai paveikė ir popiežiaus Jono Pauliaus II mirtis - supratau, kad pasaulis neteko iškilios asmenybės, bet tarsi kažko labai asmeniško netekau ir aš, - sakė J.Užusienis. - Mus paliko tas, už kurio gyvybę ir aš buvau atsakingas. Kelias dienas po popiežiaus mirties kankino keistas jausmas, lyg būtų miręs kažkas iš artimų žmonių.

Kai Jonas Paulius II viešėjo Vilniuje, jutau kažką ypatinga, bet jam išvykus niekaip negalėjau užmigti - ką tik gi atsisveikinau ne su bet kuo, o su visos Bažnyčios vadovu, numylėtu žmogumi, kuris juk visai šalia Dievo“.

Atsisveikino su visais

S.Sabalius prisiminė paskutinį popiežiaus viešnagės Lietuvoje vakarą. Nunciatūroje buvo surengtas Jono Pauliaus II atsisveikinimas su tais žmonėmis, kurie rengė jo vizitą, į šią neformalią, šiltą ceremoniją buvo pakviesti ir visi asmens sargybiniai, kai kurie atėjo net su šeimos nariais, vaikais.

„Jonas Paulius II atsisveikino su kiekvienu, mums įteikė po savo medalį, skirtą Šeimos metams, - sakė S.Sabalius. - Visi bučiavome popiežiui ranką, o jis nepamiršo nė vieno dalyvavusio žmogaus, priėjo prie kiekvieno padėkoti. Mums Jonas Paulius II dėkojo, kad užtikrinome jo saugumą. Paskutinį kartą popiežių mačiau jau kitą rytą, kai lydėjome jį į Vilniaus oro uostą“.

S.Sabalius su Jonu Pauliumi II po poros metų vėl asmeniškai pasimatė - lydėdamas prezidentą A.Brazauską vizito į Vatikaną. Popiežius Lietuvos vadovą tuomet priėmė savo bibliotekoje, šalia buvo ir asmens sargybinis.

„Manęs Šventasis Tėvas paklausė, ar aš esu civilis, ar kariškis. Atsakiau, kad civilis“, - prisiminė S.Sabalius.

1993-iųjų rugsėjį apsaugos karininkai visiškai atsipalaidavo tik tuomet, kai jiems buvo pranešta, kad „Alitalia“ orlaivis jau išskrido iš Lietuvos oro erdvės.

Atidavę ginklus į saugyklas, VAD pareigūnai per keturias dienas susikaupusį nuovargį nuplovė viename Vilniaus barų. „Aptarėme rezultatus“, - juokėsi vienas jų.