Policijai tiks ir kledarai. Svarbiausia, kad pigūs

Reikia saugių mašinų

VPT stebino reikalavimai, kad perkami automobiliai būtų būtinai su automatine pavarų dėže, keturiais varomaisiais ratais, būtinai su dyzeliniu varikliu nuo 100 iki 150 kW galios, 4,8-5 metrų ilgio, po 1,9-2 metrus aukščio ir pločio ir t.t. Viešajame pirkime nurodytas minimalus ketinamų pirkti automobilių kiekis yra 120 vienetų su galimybe papildomai pirkti 36 vienetus. Vieno automobilio kaina siektų apie 30 tūkst. eurų.

„Policija geriausiai žino, kokių automobilių reikia. Praėjusią savaitę vykusiose konsultacijose jautėmės kaip automobilių parodoje, kur turėjome progos išklausyti, kokius automobilius galėtų įsigyti policija“, - sakė konsultacijose dalyvavęs policijos generalinio komisaro pavaduotojas Rimantas Bobinas.

Anot policijos, VPT išplatintos pastabos, kad policija pirktų vienus automobilius kaimo vietovėms, kitus - miestui, yra niekinės, nes sunkiai pravažiuojamų vietų yra tiek miesto, tiek kaimo keliuose. Be to, dažnai mieste patruliuojantiems pareigūnams tenka vykti ir į iškvietimus užmiestyje.

„Policija nekeičia esminių reikalavimų - 4 varomi ratai ir automatinė greičio dėžė yra būtini poreikiai mūsų tiesioginėms funkcijoms vykdyti. Šių automobilių reikia ne man, šių automobilių reikia Lietuvos žmonėms. Negalime teisintis, kad nespėjome atvykti, nes mūsų automobiliai tam nepritaikyti“, - sakė policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Jis pridūrė neabejojantis, kad dviejų gamintojų - „Volkswagen“ ir „Mercedes“ - konkurencija leistų gauti tokį automobilį už žemesnę nei rinkos kainą.

Nesuvokia specifikos

Buvęs ilgametis Kauno kelių policijos komisaras Gediminas Žemaitis piktinasi tokiais VPT veiksmais ir yra įsitikinęs, kad tarnyba - nekompetentinga.

„VPT prie policijos kabinėjasi be reikalo. Policija juk važiuoja į įvairius įvykius, todėl turi turėti galimybes daryti viską. Tam reikalinga įranga, garantuotas nuvykimas. Kodėl policija ne laiku nuvyko į iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje ir vyras nužudė moterį? Dėl to nenuvyko, kad nėra transporto, nėra įrangos, nėra pasiruošimo, o policininkams keliama baudžiamoji byla. Arba prisiminkime įvykį, kai policija nuvažiavo į įvykio vietą, kur į šulinį sumesti vaikai, o pareigūnai be įrangos jų ištraukti negalėjo ir turėjo laukti kitų. Policija turi būti visiškai pasiruošusi, greitai nuvykti į įvykį, suteikti pirmąją greitąją pagalbą, turėti gerą įrangą, gerą ekipuotę, nes kitaip koks nors girtuoklis ir paduria pareigūną. Aš visiškai pritariu, kad policijai reikia normalių automobilių. VPT ir jos vadovė nesupranta policijos darbo specifikos, nenusimano apie jos darbą“, - negaili kritikos G.Žemaitis.

Jo teigimu, tokia VPT, kokia yra dabar, Lietuvai iš viso nereikalinga, nes dažniausiai ji viešųjų pirkimų pažeidimus konstatuoja tada, kai pirkimai jau įvykę, pinigai sumokėti ir nieko pakeisti nebeįmanoma.

„Tokie organai, kaip D.Vilytės vadovaujami, iš viso nereikalingi. Tai yra „pletkų“ tarnyba, dažnai skleidžianti tiesos neatitinkančius dalykus. Tarnyba turėtų išaiškinti pažeidimus, nubausti, išsireikalauti padengti nuostolius - sutvarkyti reikalą iki galo. O kaip dirbama dabar? Na, ir kas, kad paskelbė apie auksinius kariuomenės šaukštus? Kas nuo to pasikeitė? Nekontroliuojama mafija veikia, o Viešųjų pirkimų tarnyba kumščiais mojuoja po visko“, - kalbėjo buvęs komisaras.

Būtina centralizuoti

Pasak jo, Lietuvoje iš viso yra ydinga praktika, nes kiekviena valdiška įstaigėlė turi savo viešųjų pirkimų skyrius. G.Žemaičio įsitikinimu, tam tikros srities pirkimus visu šalies mastu turėtų vykdyti viena tarnyba. Pavyzdžiui, kelios institucijos pareiškia, kad joms reikia mašinų, tai ta tarnyba vienu metu nuperka tiek, kiek reikia, ir padalija. G.Žemaičio nuomone, pirkiniai, įsigyjami dideliu kiekiu, būtų pigesni ir nereikėtų išlaikyti kiekvienoje institucijoje prisiglaudusių viešųjų pirkimų specialistų.

„Pas mus viešieji pirkimai yra didžiausias pinigų grobstymas. Premjeras Saulius Skvernelis kalba, kad reikia mažinti šešėlį, o viešieji pirkimai ir yra didžiausia to šešėlio dalis. Jei būtų sukurtas, pavyzdžiui, vienas visai Lietuvai Viešųjų pirkimų departamentas, tada ir tvarka būtų. Tame departamente galėtų būti atskiri skyriai, kurių vienas, pavyzdžiui, rūpintųsi automobilių pirkimu, kitas - kompiuterinės technikos, trečias - dar kažkuo. O dabar kiekviena įstaiga atskirai viską daro, niekas nežino, kur kiek pinigų išleidžiama. Pirkimus tikrai reikia perduoti į vienas rankas ir įvesti griežtą kontrolę. Tada, be tų 800 mln. eurų, kuriuos S.Skvernelis žada ištraukti iš šešėlio, sutaupytume dar pusę tiek. Ir nebereikėtų skųstis, kad nėra pinigų pensijoms ir kitiems dalykams. Pinigų yra, tik reikia susitvarkyti“, - įsitikinęs G.Žemaitis.

Reaguoja, kai vėlu

Tačiau D.Vilytė ginasi, esą jos vadovaujama tarnyba dirba gerai ir be reikalo nesikabinėja.

„Policija į savo reikalavimus įtraukė ilgį, plotį centimetrų tikslumu, tačiau neįtraukė kuro sąnaudų, nors kiekvienas iš mūsų, jei pirktume automobilį, tikrai į tai atsižvelgtų“, - sako D.Vilytė.

Pasak jos, kartais perkančiųjų organizacijų norai peržengia sveiko proto ribas.

„Vienas meras užsimanė automobilio, kurio bagažinę būtų galima koja atidarinėti, ligoninės, savivaldybės dažnai iškelia tokius reikalavimus, kad juos atitiktų tik vienas gamintojas ar tiekėjas. Plungės merui automobilis pirktas irgi pritaikius reikalavimus vienam gamintojui“, - prisimena D.Vilytė, tačiau pripažįsta, kad tarnyba dažnai sureaguoja per vėlai - kai daiktas jau būna neskaidriai nupirktas.

Štai ir į Plungės rajono savivaldybės pirkimą sureaguota jau po to, kai automobilis jau buvo nupirktas. Reikalavimai pritaikyti specialiai „Škoda Superb“ mašinoms. Meras Audrius Klišonis gavo 35,9 tūkst. euro kainuojančius ratus.

Vertėtų pasimokyti iš verslo

Kodėl privatus sektorius automobilius (ir ne tik) perka už mažesnę kainą, nei iš biudžeto išlaikomos įstaigos ir kodėl nebando pirkimo sąlygų pritaikyti vienam ar tik dviem tiekėjams? To „Vakaro žinios“ teiravosi žinomų šalies verslininkų.

Štai vežėjų asociacijos „Linava“ prezidentas Erlandas Mikėnas turi labai paprastą atsakymą.

„Jei yra labai didelė įmonė, tokius klausimus sprendžia valdyba, „Linavoje“ sprendimus priima prezidiumas. Gauname ne mažiau nei tris pasiūlymus ir lyginame kainos bei kokybės santykį. Mažesnėse privačiose įmonėse, tokiose kaip mano, yra panašiai. Aš savo darbuotojų prašau, kad jie pateiktų ne mažiau kaip tris pasiūlymus, tada irgi lyginame kainos bei kokybės santykį ir bandome su tiekėjais derėtis. Be jokių tarpininkų. Savaime aišku, bandome nusipirkti kuo pigiau, nes tai yra mūsų uždirbti pinigai“, - akcentuoja E.Mikėnas.

Didžiausias Vilkyškių pieninės akcininkas, taip pat jos generalinis direktorius bei valdybos pirmininkas Gintaras Bertašius sako, kad apklausos būdu įmonė skelbia uždarus konkursus.

„Mums svarbus yra ne tik kainos klausimas, bet ir kiek kainuos automobilio eksploatacija. Pirkimų skyrius apskaičiuoja ir pateikia įvertinimus. Tikrai lemia ne tik plika kaina, bet ir daugiau faktorių, nes kas iš to, kad pigiai nusipirksi, jei paskui detalėms, remontui išleisi dar tiek pat? Manau, kad taip turėtų būti elgiamasi ir viešajame sektoriuje“, - sako verslininkas.

Povilas URBŠYS, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys, buvęs vienas STT vadų:

VPT kuo toliau, tuo labiau panėšėja į fariziejišką tarnybą, kuri visus orientuoja į požiūrį „žmogus procesui“, o ne į „procesas žmogui“. Suabsoliutinama vien tik konkurencija, ignoruojant faktą, kad ne visada ta konkurencija leidžia įsigyti pigiausią ir kokybiškiausią paslaugą. Ar nors kartą VPT yra prisiėmusi atsakomybę už tai, kad yra užvilkinusi viešųjų pirkimų procesą? Ji dažnai nieko nenustato arba nepagrįstai reikalauja išplėsti galimų tiekėjų ratą, o to pasekmė dažnai būna mažesnė kaina, bet prastesnė kokybė. Ar VPT atliko analizę, kokį nuostolį valstybė yra patyrusi dėl tokių pirkimų? Juk ne veltui sakoma, kad „ubagas“ moka tris kartus brangiau. Konkrečiu policijos automobilių atveju policija gilinosi į situaciją ir norėjo pasirinkti patį optimaliausią variantą, kuris leistų po to vykdyti specifines policijos užduotis. Tarp kitko, visada stambesnius pirkimus lydi skandalai, nes tie, kurie nelaimi konkurso, visokias tarnybas panaudoja tam, kad su konkurentais suvestų sąskaitas ir pristabdytų procesą.

Viešajame sektoriuje pirkimai turi būti vykdomi taip, kaip versle. Verslas, kuris nori išlikti, neleidžia savo sistemoje dirbti žmonėms, kurie apvaginėja įmonę. Verslas tiesiogiai, be tarpininkų kontaktuoja su tiekėjais ir siekia ekonominio efekto. Viešajame sektoriuje ekonominis efektas yra eliminuotas. Jei neklystu, viešiesiems pirkimams per 5 metus išleidome 26 mlrd. eurų, tačiau neatlikome analizės, kiek iš tų 26 mlrd. eurų buvo panaudota efektyviai, kiek permokėta. Matome, kad atsiranda tarpininkų, kad kai kurios rinkos monopolizuotos ir konkursai vykdomi tik dėl vaizdo. O VPT, ignoruodama realybę, visus bando priderinti prie tokios sistemos. Viešieji pirkimai yra viena korumpuočiausių sričių. O baisiausia, kad priperkama auksinių šaukštų ir šakučių, bet niekas už tai neatsako. Tiksliau, atsako tik žmogus, einantis pačias žemiausias pareigas. O VPT šitoje istorijoje tik reklamą pasidarė, nors problemos neišsprendė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“