Per Kūčias gyvūnai kaip niekad arčiausiai žmonių

Buvo laikai, kai medžiotojai Kūčių dieną prie šautuvo net neprisiliesdavo. Kai tėvai su vaikais traukė į mišką puošti eglučių kiškiams ir stirnoms, lesyklėlės būdavo kupinos grūdelių, o vidurnaktį gyvuliukai žmogaus balsu aptardavo savo šeimininkus. O žmonės iš to mokėsi, nesvarbu, girdėjo veršiukų, avelių žodį ar ne. Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus mokslo darbuotojos etnologės Gražinos KADŽYTĖS, šiandien šitas santykis priklauso nuo šeimos. Kiek tėvai vaikams įdėjo į širdeles, tiek jie ir turi.

Kaip sakė G.Kadžytė, per ekspedicijas sukauptuose etnografiniuose aprašuose ir senųjų tyrinėtojų raštuose pažymėta, kad Kūčių dieną vyko ypatingas žmogaus susitaikymas su jį supančiu gyvuoju pasauliu. Paprastai iki Kūčių, o jei nespėdavo - Kūčių rytą tėvas būtinai apeidavo sodybą, pasižiūrėdavo, ar visi vaismedžiai gražiai aprišti, ar aviliai gerai apklostyti, kad bitutės nesušaltų.

Savaime aišku, savo gyvulėlius apžiūrėdavo. Kai Lietuva dar buvo miškingesnė, miškai arčiau kaimų, vienkiemių, žmonės artimai draugaudavo ir su laukiniais žvėreliais. Pasirūpindavo nunešti jiems pašaro, kartais dar XX a. pradžioje vesdavosi kartu vaikus. Padarydavo prie eglės ėdžias, pridėdavo į jas šieno. Gyvūnėliams skirtomis vaišėmis puošdavo eglutes. Žemiausiai pakabintos morkos, kopūstlapiai buvo skirti kiškiams, aukščiau - stirnaitėms, briedžiams - visų aukščiausiai.

Dažniausiai tuo rūpindavosi eiguliai ir medžiotojai. Medžiotojai jautė pareigą medžioti tik tiek, kiek būtiniausiai reikėjo. Jei būdavo padarytas nuostolis, tą nuostolį stengdavosi atkurti. Žinoma, būdavo medžioklės sezonas ir medžiodavo, bet jokiu būdu ne Kūčių dieną.

Kūčių dieną žmogus, apsižiūrėjęs, kad viskas gerai, niekas nesušals, neiššals, gyvulėliams maisto sočiai, pasirūpindavo pats savimi. Švariai išsiprausę, Vakarei patekėjus, sėsdavo prie stalo, atsiprašydavo vieni kitų ir vaišindavosi. Ūkininkų šeimos, kurios turėjo gyvulėlių, paskleidė tradiciją po staltiese pakloti šieno - gyvulių maisto.

Kalėdų rytą šieną nuo stalo sukraudavo į pintinę, pridėdavo žmonių maisto ir nunešę į tvartą išpildavo į ėdžias. Atėjus krikščionybei, šieno klojimą ant stalo interpretuodavo siedami su Kūdikėlio gimimo ėdžiose legenda.

Žmonės kalbėjo, kad Kūčių virsmas į Kalėdas yra ypatingas. Suaugusiesiems sakydavo, kad vidurnaktį vanduo virsta vynu, vaikams - kad vanduo pasidaro saldus. Yra pasakojama, kad tą naktį gyvūnėliai prabyla žmogaus balsu ir kalbasi tarpusavyje apie savo šeimininkus. Tas gyvulių kalbas žmogus galėdavo išgirsti tik netyčia užsukęs į tvartą. Išgirsdavęs labai svarbių dalykų. Specialiai atėję pasiklausyti nieko nepešdavo. Čia užkoduotas supratimas, kad žmogus turi stengtis būti išmintingesnis, supratingesnis.

Visų - laukinių žvėrelių ir naminių gyvūnų - pažinimas žmogui suteikdavo išminties, kaip prie jų prieiti. Iš arti ar iš toli stebėti. Ar galima jiems padėti, ar tiesiog duoti laisvę netrikdomiems gamtoje gyventi. Iš to žinojimo žmonija tobulėja, o kai išsisemia, sustoja tobulėjimo kelyje.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“