Paveldosauga - drakonas, ėdantis savo uodegą?

Negana to, dar tvirtinama, kad uostamiesčio paveldosaugininkai yra kur kas priekabesni nei jų kolegos, kituose miestuose dirbantys pagal tuos pačius įstatymus.

"Viskas yra reglamentuota, mes nieko neišgalvojame", - savo ruožtu aiškina Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalino atstovai.

Stringa ir maži darbai

Klaipėdoje yra net dvi paveldosaugos institucijos - minėtasis KPD padalinys ir Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyrius.

"Normalaus bendravimo tarp savivaldos ir KPD iki šiol nėra. Lietuvoje įstatymiškai atskirti du paveldosaugos sistemos lygiai - valstybinis, kurio politiką vykdo KPD, ir savivaldos, kuriai priskirti vietinio reikšmingumo objektai. Jų funkcijos dažnai dubliuojasi. Mes, paveldosaugininkai, suprantame, kad viskas turėtų vykti kitaip. Tačiau sistema sukurta, traukinys važiuoja ir niekur nesuka", - sako Vitalijaus Juška, Klaipėdos savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas.

Skaudžiausiai paveldosaugos ir verslo interesų susidūrimą atspindintys pavyzdžiai Klaipėdoje iškalbingi. Pavyzdžiui, viešbutis "Prūsija", kurio tvarkymo darbus, pradėjus griūti stogui, paveldosaugininkai stabdė metus. Bylinėjimasis truko ilgiau nei pats stogo uždengimas. Jo savininkų atstovai situacijos nekomentuoja, nes turi ir daugiau pastatų, dėl kurių gali tekti susidurti su paveldosaugininkais.

"Vakarų ekspresas" jau ne kartą rašė apie buvusio kino teatro "Baltija" peripetijas. Buvusio Klaipėdos dujų fabriko atstatymas taip pat užstrigo.

Stringama ir itin smulkiuose dalykuose. Pasak buvusio projektavimo įmonės "Komprojektas" direktoriaus, architekto Vitalijaus Žavrido, dėl leidimo pertvarkyti Danės g. 23 pokarinio pastatėlio palėpę, kad ją būtų galima padalinti savininkams, susirašinėjimas su KPD vyko apie dvejus metus, kol galų gale gautas atsakymas - reikalavimų nėra...

Savivaldybės administracijos Statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus vedėjas Gediminas Pocius prisiminė istoriją su balkonais Galinio Pylimo gatvės kiemuose, besilaikiusiais "ant garbės žodžio". Anot jo, tąkart paveldosaugininkai išnaudojo visas savo biurokratines galimybes ir nepaisė, kad tie balkonai galėjo nukristi bet kurią dieną ir reikėjo skubių darbų. Parengtą balkonų remonto projektą reikėjo derinti su KPD. Šis pareikalavo pateikti projektinį pasiūlymą ir išsiimti specialiuosius paveldosauginius reikalavimus. Tai lėmė papildomus kaštus, sugaišino begalę laiko, o rezultatas buvo toks pats, koks buvo techniniame projekte.

Antkapinis paminklas pirkliui ir Klaipėdos miesto mecenatui Hermanui Gerlachui ir jo žmonai Marie, pasak V. Juškos, Skulptūrų parke šiemet pastatytas tik entuziastų dėka. Tačiau jie nuėjo kryžiaus kelius, kol suderino darbus su KPD Klaipėdos skyriumi. Iš pradžių jis laikėsi pozicijos, kad arba turi būti visiškai atkurtas kapas toks, koks buvo, arba nereikia nieko daryti. Tačiau visuomenės suinteresuotumas buvo toks didelis, kad įveikė net paveldosaugininkus.

"Vis dėlto kai kurie projektai įgyvendinami. Visur kaip teigiamas paveldosaugos pavyzdys minimas buvusios skerdyklos pastato Klaipėdoje restauravimas. Žinoma, tai ne tiek paveldosaugininkų, kiek verslininkų nuopelnas. Daryti daroma, tik nesuprantu, kodėl tai vyksta per didelę kančią reikalaujant eiti kryžiaus kelius", - sakė V. Juška.

Tiesa, du apleistus buvusius ūkinius skredyklos komplekso pastatus valdantys verslininkai skundėsi, kad paveldosaugininkai su savo reikalavimais trukdo čia statyti gyvenamuosius namus.

Kas vyksta Klaipėdoje?

V. Žavridas prisipažįsta, kad dirbdamas projektavimo įmonės direktoriumi laisvai samprotauti verslo ir paveldosaugos klausimu negalėjo.

"Dabar aš laisvas menininkas, tad galiu pasakyti, kad mes su paveldosaugininkais kalbame skirtingomis kalbomis. Kai kuriems jų elementariausiai trūksta kompetencijos. Tie, kurie išmano reikalo esmę, bijo savo viršininkų. Jaunam architektui eiti į KPD tiesiog baisu. Jeigu paveldosaugininkai nepakeis požiūrio, Klaipėdos senamiestis sunyks. Jie turėtų būti dėkingi investuotojui ypač dabar, kai norinčiųjų investuoti į paveldo objektus nėra daug", - sakė jis ir pridūrė, kad KPD su miesto valdžia turėtų sėsti prie vieno stalo ir išsiaiškinti, ką reikia daryti, kad paveldo klausimai būtų sprendžiami paprasčiau.

V. Žavridui teko dirbti Ispanijoje. Ten esą visai kitas požiūris - dėkojama investuotojui. Net Telšiuose, anot jo, tų pačių paveldosaugininkų kitas požiūris.

"Kas vyksta Klaipėdoje - nežinau. Pakalbu ir su architektais iš kitų Lietuvos miestų, ir iš kitų šalių, jie stebisi. Keista, bet įstatymai ir valdininkų požiūris tarsi prasilenkia. Tą patį KPD reglamentą, tą patį ministro įsakymą aš ir uostamiesčio paveldosaugininkai skaitome skirtingai ir kitaip suprantame", - kalbėjo architektas.

Pasak V. Žavrido, paveldosaugininkai patys neprižiūri savo pastato - avarinės būklės frontonai tuojau nukris gyventojams ant galvos, bet moko kitus.

G. Pociui irgi tenka išklausyti projektuotojų nuomonę apie paveldo sergėtojus. Vieni mano, kad tai asmenybių problema, kiti, kad kalta sistema.

"Turime Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą ir Statybos įstatymą. Pastarąjį gali paaiškinti kiekvienas žmogus, o paveldo reglamentavimą kai kada sunku net specialistams suvokti. Tie du įstatymai kaip tos dvi sesutės, kurios per kalnelį nesueina. Lyg ir žiūrima viena kryptimi ir siekiama vieno tikslo, bet susitarti ir išspręsti kai kurių klausimų niekaip nepavyksta", - sako G. Pocius.

Jo manymu, visi valdininkai turėtų dirbti miesto naudai, o ne kiekvienas atskirai, manydamas, kad jis yra pasaulio bamba ir apie jį viskas turi suktis.

"Visiškas subiurokratėjimas"

"Dėl visko, kas vyksta senamiestyje, kaltinti paveldosaugą - pernelyg siauras požiūris. Dalis tiesos, kad ji riboja plėtros galimybes, be abejo, yra. Manau, svarbiausias dalykas - kompromiso paieška. Paveldosaugos sistema Lietuvoje dabar yra tokia sudėtinga, taip apaugusi įvairiais teisės aktais, papildomais reikalavimais, reglamentais, kad net patys paveldosaugininkai tarpusavyje ginčijasi, kaip taikyti vieną ar kitą teisės aktą, o ką jau kalbėti apie verslininkus. Nuo vieno termino traktavimo viskas gali keistis iš esmės. Dažnai žmonės, išėję iš KPD Klaipėdos skyriaus, nežino, kas jiems buvo pasakyta ar kas kokiame rašte yra parašyta. Jie ateina į Savivaldybę ir prašo KPD raštus išversti į žmogišką kalbą.

Problema gana aiški - visiškas subiurokratėjimas. Verslininkus galiu tik užjausti dėl kai kurių dalykų, kurių neturėtų būti save gerbiančioje institucijoje. Neretai nepaaiškinami vieno ar kito sprendimo motyvai, surašomas formalus atsakymas, prašoma kokio nors papildomo dokumento, atsakymo reikia laukti 20 darbo dienų, kažko trūksta, vėl tenka tiek laukti, kokie nors projektiniai pasiūlymai nesuderinti ir vėl 20 dienų laukiama ir taip toliau. Daugybė perteklinių reikalavimų trukdo ką nors padaryti. Valstybės užsuktas biurokratinis mechanizmas iš esmės trukdo saugoti paveldą. Vaizdžiai tariant, saugoma čerpė, kai namas griūna. Iš žmogaus, norinčio gauti KPD leidimą, reikalaujama daugybės projektų, nueiti daug sudėtingų kelių, negalvojant, kad, kol jis tai padarys, namas sugrius. Paveldosauga tampa drakonu, kuris ėda savo uodegą", - sakė V. Juška, pats dirbęs KPD Klaipėdos teritoriniame padalinyje 2006-2013 m.

Jis pridūrė, kad ne viskas priklauso tik nuo KPD Klaipėdos skyriaus, jis esą vadovaujasi įstatymais.

"Mes, paveldosaugininkai, suvokiame, kad kažkokia reforma turėtų vykti. Tačiau ateina naujas kultūros ministras, ir kol įsigilina į tą labai sudėtingą sistemą, baigiasi jo kadencija. Yra daug variantų, kaip reikėtų reformuoti paveldosaugos sistemą. Manau, kad bet koks pokytis būtų į gera", - sakė V. Juška.

Pasak jo, negalima užsikonservuoti ir įsivaizduoti, kad miestas yra rezervatas. Kontroliuojami pokyčiai turėtų vykti.

"Manau, tik naudojamas paveldas gali būti išsaugotas. Jeigu užkonservuojame statinį ir jame niekas negyvena, nesirūpina juo kasdien, tas namas, nors į jį bus investuota nemažai pinigų, vis tiek nugrius. Reikia nuo konservatyvios paveldosaugos pereiti prie modernios. Viena iš svarbesnių misijų - padėti žmogui sugrįžti į paveldo objektą. Galų gale ir pačiam departamentui bus mažiau rūpesčių saugant tuos pastatus. Kitas dalykas, reikia ugdyti vietinių verslininkų, gyventojų sąmoningumą. Jis draudimu nepasiekiamas, įvyksta atmetimo reakcija", - mano V. Juška.

Kita vertus, jis akcentuoja, kad verslininkai irgi turėtų suvokti, kur jie planuoja savo veiklą, nes negalima Klaipėdos senamiestyje elgtis taip pat laisvai kaip priemiesčio teritorijose.

"Mes nieko neišgalvojame"

Laisvūnas KAVALIAUSKAS, KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis inspektorius
Mes dirbame taip, kaip nustato Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, įvairūs reglamentai, specialieji planai. Viskas yra reglamentuota, mes nieko neišgalvojame. Tai ne mūsų norai, kad tas pastatas būtų toks, o ne kitoks. Viskas yra nurodyta konkretaus objekto vertingųjų savybių apraše. Jeigu ne paveldosauga, kažin ką mes šiandien beturėtume iš Klaipėdos senamiesčio.
Kalbant apie konfliktus, vienas skaudžių momentų yra archeologija. Klaipėdoje nemažai sklypų, kuriuose prieš karą buvo atskiri kvartaliukai ir statiniai, sunaikinti karo metu. Kai kuriuos jų norima atstatyti. Tuose sklypuose pagal reglamentą būtina atlikti brangiai kainuojančius archeologinius tyrimus. Dažniausiai savininkas tai turi daryti savo lėšomis. Kai parengtas projektas nenumato archeologinių tyrimų eilutės, kyla konfliktas. Nemažai atvejų, kai valstybė kompensavo archeologinių tyrimų išlaidas. Tačiau yra tam tikros išlygos - kompensacijos numatytos ne kiekvienam sklypui.
Sąmoningi verslininkai tikisi, kad atkūrę pastatą, turintį istorinę išvaizdą, panaudoję jo legendą, gaus naudos ir grąžą. Tačiau daug verslininkų iš įsigyto kultūros objekto nori tik kuo daugiau išspausti komercinės naudos. Jie didina užstatymo tūrį, aukštingumą, sklypo užstatymo tankį ir neįsigilina į to sklypo vertingąsias savybes. Ankstesniais laukinio kapitalizmo laikais verslininkai tikėdavosi vietoj įsigyto pastato pastatyti visiškai naują objektą. Dabar tokių drastiškų sprendimų jau nebūna.
Prie Biržos tilto esančio sklypo, kur anksčiau buvo "Salamander" salonas, gražus istorinis pastatas, nuomotojai norėjo pastatyti 7 aukštų pastatą. Esą lygiuojamasi į tą prieškariu pastatytą daugiaaukštį pastatą prie Danės krantinės. Bet jie nežinojo, kad tokio aukštingumo pastatas tais laikais buvo pastatytas darant klaidą. Vyko teismai, teismas pripažino visuomenės interesą ir nepritarė verslininkų idėjai statyti tą aukštybinį pastatą.
Kartais kyla konfliktų dėl tam tikrų rodiklių ar sąvokų. Mes traktuojame vienaip, o verslininkas savaip. Kartais architektai bando rasti nišų siekdami pakreipti projektą norima linkme ir būna sunku nuspręsti, ar tai tik palėpė, ar jau priestatas. Prasideda žaidimai. Todėl reikia labai rimtai nagrinėti projektus, nes visko pasitaiko.
Mes ieškome kompromisų ir džiaugiamės jų radę. Jau prasideda garsaus bravoro statinio Šaulių gatvėje tvarkybos darbai. Rastas kompromisas, kad atgytų visas kompleksas. Tačiau kompromisų turi ieškoti abi pusės.
Sektinas pavyzdys būtų Skandinavija. Ten nuo mažens vaikai mokomi būti sąmoningais piliečiais ir atkreipti dėmesį į paveldo problemas. Mes šioje srityje šiek tiek atsiliekame.
Specialistų stygiaus problemą pripažįstame. Maži atlyginimai jaunų specialistų nevilioja, keli išėjo iš mūsų skyriaus. Surasti specialistą, kuris atitiktų visus tai pareigybei keliamus reikalavimus, sunku. Bet, manau, tai bendra visų valdiškų įstaigų problema. Bet mes specialistų dar turime.