Pasienio žemę raiko užsieniečiai

Pavasarį prie Lenkijos sienos daugumoje laukų dulkes kelia ne vietinių kaimiečių traktoriai, o kaimynų lenkų. Senyvi žemės savininkai, valstybės žemių prisipirkę ūkininkai savo dirvonus masiškai nuomoja. Patiems dirbti neapsimoka - sudėjus pajamas už tiesiogines išmokas, uždarbį už žymėtą dyzeliną, žemės nuomą, išeina daugiau nei lenkiant nugarą laukuose, kuopiantis galvijų fermose. Šimtuose hektarų užauginti grūdai, šiaudai, pašarai naudą neša kaimynams, kuriuos Europa ir jų valstybė šelpia dosniau. Pasienio gyventojai įsitikinę, kad dalis Palenkės žemių užsieniečių jau supirkta, tai tik slepiama įvairiomis sutartimis.

„Ką daryti tiems, kurie nori čia likti ir dirbti, kurti gyvenimą savo vaikams? Kas liks iš Lietuvos?“ - šiurpsta patys žemę ariantys žemdirbiai.

Saugikliai neišgelbės

Vos už kelių kilometrų nuo pasienio, Jurgiškių kaimo vienkiemyje, gyvenantis Vaidas Kubilius - vienas skaudžiai pajutusių, ką reiškia turėti kaimynus, kurie patys žemės nedirba, o išnuomoja svetimiems. Senelių namus atnaujinęs jaunas vyras tikėjosi su šeima čia giliai suleisti šaknis, auginti gyvulius, mokyti savo vaikus dirbti žemę. Vaidas iš senelių paveldėjo 9 hektarus žemės, 9 nusipirko iš valstybės. Norėjo nusipirkti daugiau prie pat namų esančios ariamos žemės, bet jį aplenkė per vieną laiptelį aukščiau stovėjusi konkurentė. Iš pradžių ūkininkė tą žemę dirbo pati, o nuo praėjusio rudens išnuomojo ją Lenkijos piliečiui. „Širdį skauda žiūrint, kaip užsienietis raiko gerą žemę, o man tenka plūktis nederlingose kalvose. Su savo mažu traktoriumi jų neįveikiu, gali tekti mišku apsodinti. Perspektyvos nusipirkti žemės - jokios, o nuomotis už keliolikos kilometrų neapsimoka. Sutinku, kad savininkas su savo nuosavybe gali daryti ką nori - nuomoti kam nori, parduoti kam nori. Pagal dabartinę tvarką užsienietis žemės neįsigis be kaimynų sutikimo. Valstybė mums garantavo tokius saugiklius. Tik klausimas, kiek ilgai jie išliks? Turtingam Lenkijos ūkininkui aš niekada nebūsiu konkurentas. Jis jau dabar su manim nesiskaito, dar kojų neapšilęs. Keliuką prie sodybos rudenį galinga technika išmalė, o remontuoti teks pačiam“, - piktinasi jaunas ūkininkas.

Šeimininkai... ne šeimininkai

Vaidą Pagraužių kaimo žmonės išsirinko seniūnaičiu, tad savo bėdomis pirmiausia dalijasi su juo. O bėdos - tos pačios ir, regis, be išeities. Nes jos nerūpi nei vietos valdžiai, nei valstybei. Žmonės piktinasi, kad iš kitos pusės sienos žemių dirbti atvažiavę ūkininkai juos laiko už nieką. Važinėja dideliu greičiu kaimo keliais vežini šiaudų ritiniais, keldami dulkes. Jiems mūsų tvarka svetima. Praėjusiais metais tamsoje neblaivūs traktoriumi nulėkė nuo šlaito, išmalė. Teko kviesti policiją. Ūkininkė Rima Niūklienė pasakojo turėjusi nuostolių, kai svetimšaliai važiuodami per pievą išvartė elektrinio piemens kuoliukus. „Važiuoja per ganyklas, nežiūrėdami, kas ir kam priklauso. Jie čia negyvena, o mes neturime kam pasiskųsti. Žemės savininkas, kuris žemę deklaruoja, bet ją nuomoja ne vietiniams, taip pat nesijaučia kaltas - ne jis išvartė. Seniūnas ne mūsų pusėje, jis pats savo žemes lenkams nuomoja ir atvirai sako, kad lenkai geriau laukus aria negu mes. Daug kas nepatenkintas, bet žmonės nedrįsta kalbėti, bijo užsitraukti nemalonę“, - kalba moteris.

Pasienyje nuosavos žemės turintis Edmundas Derenčius yra dar griežtesnės nuomonės apie pasienyje susiklosčiusią situaciją. Jo manymu, žmones kiršina neteisybė.

„Tris kartus didesnes Europos išmokas gaunantys Lenkijos piliečiai naudojasi, kad mes taip nevertiname savo žemės. Jie čia pila trąšas nekontroliuojami, purškia neaiškiais herbicidais. Juk turėtų būti taip: vežkis, bet sumokėk mokesčius už prekę, kurią mūsų laukuose pasigaminai. Dejuojame, kad sunku, bet Lietuvoje užaugintą produkciją atiduodame už dyką. Kodėl bijoma ginti savo valstybę?“ - klausia vyras. Pasak E.Derenčiaus, lenkai pasienyje nuomojasi labai daug žemės, labai daug išveža mūsų gero, nesumokėję nė cento valstybei. Nuo pat Kaliningrado srities iki Baltarusijos nuomojasi. Po 30, 50 hektarų. Vien Pagraužių kaime apie 150 hektarų. Kur dar Akmenynai, Liubavas, Sangrūda. Valdžia nemato nieko bloga. Visur esanti ta pati Europos Sąjunga ir visi lygūs. Tuo metu savus, pasitaikius progai, suraito kaip šiltą vilną.

Be nuolaidų

Liubave ūkininkaujantis Gediminas Bobina prieš keliolika metų iš valstybės nusipirko išsimokėtinai žemės, iš buvusios žemės ūkio bendrovės pajininkų gavo sunykusią fermą. Ūkininkas ant greta buvusio apleisto 340 kv.m bulvių sandėlio įsirengė mėšlidę, statybai gavo Europos paramą, augina 200 galvijų. Bet sėkmė truko neilgai. Prieš kelerius metus, gavusi skundą, Valstybinės statybos priežiūros inspekcija pareikalavo mėšlidę nugriauti, susitvarkyti dokumentus, ir vėl statyti iš naujo. Ūkininkas teismuose įrodinėjo nieko naujo nestatęs, tik pritaikęs sena, samdė ekspertus - veltui. „Norėjau susitvarkyti negriaunant, teismas taikai pritarė, bet biurokratai užsispyrė. Neseniai sužinojau, kad po mėnesio mėšlidė bus sulyginta su žeme, o iš manęs už jos sunaikinimą išreikalauta 44 tūkst. eurų. Ar neteks galvijus parduoti ir baigti su žemdirbyste? Netikiu, kad valstybei bus geriau, jeigu tokį, kaip aš, sužlugdys. Niekam užkampyje nereikia to trečdalio hektaro valstybės žemės, ant kurios įsirengiau mėšlidę. Praėjusią savaitę gamtosaugininkai skyrė didelę baudą už aplinkos teršimą. Neliko noro tvarkytis ir kovoti. Manęs žlugdymas yra menkniekis, palyginti su tuo, prieš ką valstybė užsimerkia“, - pyksta čia gimęs ir čia ant kojų siekęs atsistoti ūkininkas.

Graužia mintys dėl ateities

Kodėl žmonės nuomoja žemę lenkams, o ne saviškiams? „Todėl, kad vietiniai negali tiek sumokėti. Savininkai deklaruoja žemę, pasiima išmokas, dyzeliną, nuomininkas moka 30-40 eurų nuomą. Štai ir susidaro 170-200 eurų (600-700 litų) už hektarą“, - sako Reketijos kaime ūkininkaujantis Vidmantas Bubina. Ūkininkas nesijaučia skriaudžiamas dėl to, kad svetimkalbiai aplink jo ūkį nuomoja žemę. Turi 140 hektarų ekologinį ūkį, augina rugius ir lubinus. Daugiau žemės nebenori nei pirkti, nei nuomotis. Pasak Vidmanto, stiprios bendrovės, ūkininkai iš tolimesnių kraštų, kad ir įstengtų nusipirkti, jiems neapsimoka. Kraštovaizdis pasienyje gražus, bet žemė daug blogesnė, nors įvertinta tokiu pat balu kaip kitur Suvalkijoje. Prie Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių ūkininkai kulia 8-10 tonų iš hektaro, o pasienyje daugelyje laukų byra gerokai mažiau. Ūkininkas prisiminė, kaip prieš keliolika metų pasienio seniūnijų gyventojai rinko parašus, beldėsi pas rajono vadovus, prašydami sumokėti už žemės naudingumo tyrimus. Nieko nepešė, valdininkai pagailėjo 40 tūkst. litų (11,5 tūkst. eurų). „Man širdį skauda ne dėl to, kad lenkai mūsų žeme už simbolinę kainą naudojasi, kad ją nusipirks, o todėl, kad čia gyvenantys žmonės negalvoja, kas laukia. Man ne tas pats, kas po manęs bus. Aš čia esu gimęs, noriu, kad mano vaikai čia gyventų. Patriotiškumo nebeturi žmonės, galvojimo, kas bus iš Lietuvos, tingi patys dirbti. Stiprios valstybės savo pasienį saugo, visomis priemonėmis skatina jaunus žmones ūkininkauti, pas mus - atvirkščiai, atima norą dirbti. Prieš 100-200 metų lietuviai galvas guldė dėl žemės, o dabar ją atiduoda už dyką. Lenkų ūkininkai stiprūs, ten nebuvo išardyti ūkiai, žemdirbiai atpratinti nuo žemės, iš tėvų ūkius perimdavo vaikai. Tik žemės jiems trūksta, o mes žemės turime, tik nemokame jos vertinti. Aš ne prieš lenkus, tegul dirba, bet jeigu savininkai sugalvos parduoti žemę, jų vaikai - ant tos žemės statytis namus, kokios, manote, valstybės vėliavą jie kels? Ne Lietuvos, tikrai“, - perspėja reketiškis.

Andriejus Stančikas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas:

Šiandien svarbiausia deklaruoti žemę. Nesvarbu, dirbi, ar ne, išmokas vis tiek gauni. Žemę deklaruoja ir patys jos nedirba daugiausia smulkūs ūkininkai, valdantys iki 30 hektarų žemės. Kadangi jie yra smulkūs ūkininkai, išmokos jiems dar didinamos. Kalbame apie tai su Kaimo reikalų komitetu, Žemės ūkio ministerija, bet niekas nenori to nei matyti, nei girdėti.

Saugikliai įsigyti užsieniečiams žemę, vidaus vandenis ir miškus ta tvarka kaip ir Lietuvos piliečiams galios tol, kol jų niekas neatšauks. Saugikliai galioja vos vienus metus, bet jau girdime kalbų, kad juos reikia keisti, jie trukdo. Daugiau tas noras atsiranda iš politikų, ne iš ūkininkų. Apie pasienio zonas mes ne kartą kalbėjome. Lenkai pasiruošę lengvai įsigyti žemės. Mes tą žinome, tenka kalbėtis su tenykščių žemdirbių asociacijų atstovais. Bet pabandykime apie tą procesą pasamprotauti kaip lietuviai. Tarkime, pasienio zoną išperka greta esančios valstybės piliečiai. Ar po kiek laiko jie nepradės sakyti: „Broliai kaimynai, bet ta žemė juk yra mūsų, mes čia esame šeimininkai“. Kodėl šiandien Rusija nekelia pretenzijų dėl Aliaskos? Todėl, kad caras kadaise ėmė ir pardavė Aliaską amerikiečiams. Jie dabar ten šeimininkai. Taip gali atsitikti ir pas mus. Pasienio zonas supirks, ir mes nieko nebegalėsime pakeisti. Buvo siūlymas per 150 kilometrų nuo pasienio neleisti pirkti žemės, bet niekas net girdėti nenorėjo. Patikėkite, ir šiandien užsieniečiai perka Lietuvą, bet perka kitaip. Perka ūkius, nes jaunimas dirbti žemės nebenori, o pasenę tėvai nebegali. Žemaitijoje, kur aš ūkininkauju, mano kaimynai yra danas ir norvegas. Nedaug trūko, kad būtų ir švedas, bet nupirko tą ūkį viena Lietuvos žemės valdytojų grupė. Politikais esu nusivylęs. Jie tik kalba, kokie jie yra dideli Tėvynės patriotai, bet to patriotizmo nematyti. Tėvą motiną galėtų už grašį parduoti. Sako: turime sudaryti sąlygas žmonėms savo turtą parduoti. O kas bus paskui, niekas negalvoja. Kartais atrodo, kad valdžia specialiai daro kitaip, negu žemdirbių atstovai sako. Arba daro taip, kad tik žemdirbius sukiršintų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“