Pasididžiavimo objektas - tualetinis popierius

Sovietmečiu buvo geriau?

Diskusijoje apie tai, kada gyvenimu buvome patenkinti labiau - sovietmečiu ar dabar - kartais neatsižvelgiame į tiesiog kasdien vykstančias permainas.

Mes tiesiog nepastebime permainų mūsų gyvenime. Ir tai nėra tušti žodžiai. Kai 1994 m. buvau stažuotėje Danijoje, grįžusi įkvėptai bene dešimtyje reportažų "dainavau", kaip ten sutvarkyta socialinė, prekybos, paslaugų sfera. Tepraėjus vos dviem metams atsikvošėjau, kad tai, kuo žavėjausi Danijoje, jau turime ir mes - gražiai įrengtas kavines, parduotuves, radosi vis daugiau firmų, teikiančių kvalifikuotas paslaugas. O svarbiausia - jau nebereikėjo muštis eilėse nei prie maisto produktų, nei pramoninių prekių. Jomis buvome ir esame tiesiog užtvindyti.

Talonai

Jaunoji karta jau nebežino, kas tai yra "talonas". Talonas paklodėms, talonas paklodei, talonas foteliui ar televizoriui. Visa tai jau baigia užmiršti ir vyresnieji. Tik pabamba, kad dabar visko yra, bet tų "money" - ne.

O tuos talonus gaudavome iš profsąjungos organizacijų. Ir labai pykdavome, kai taloną, pavyzdžiui, paklodei, gavo bendradarbis, o ne tu. Ir koks džiaugsmas būdavo, kai - oje, oje - gavai taloną televizoriui. Ir nebuvo taip paprasta jį gauti - visas profsąjungos komitetas svarstydavo, kas vertesnis iš bendradarbių tą taloną gauti.

Panašiai buvo ir su maisto produktais. Kiekvieną savaitę iš prekybos valdybos gaudavome kelių "variantų" sąrašus ir rinkdavomės, ko mums labiau reiktų - mėsos, žaliųjų žirnelių su majonezu ar miltų su... tualetiniu popierium. Pastarasis, beje, buvo dar didesnis deficitas nei mėsa. Didžiuodavomės jį gavę.

Kai kuriose, "nusipelniusiose gyventi geriau" organizacijose, būdavo pardavinėjami ir šventiniai variantai Naujųjų, gegužės ir spalio švenčių progomis. Tuomet, uch, žmonės kilogramais griebdavo servilatą, citrusinius vaisius, šprotų dėžutes, po kelis butelius tauresnių gėrimų, kurių parduotuvėse, šiukštu, nebūdavo. O, jeigu "išmesdavo", tai prie tų gėrimų nutįsdavo didžiulės eilės ir net kildavo muštynės.

Beje, kaip ir prie maisto produktų, jeigu į eiles bandydavo prasiskverbti "blatniakai". Dabar sunku įsivaizduoti situaciją, kad prie duonos parduotuvės reiktų užsiimti eilę kokią trečią valandą nakties arba prie mėsos kauliukų rikiuotis jau iš vakaro. Dabar juokas ima, kad svogūnų nusipirkti yra tekę keliauti net į...Minską. Na, buvo toks periodas, kai Lietuvoje dėl "planinio ūkio" subtilybių tie svogūnai tiesiog dingo. Žemdirbių krašte dingdavo ir bulvės. Vyrenieji pamena, kaip mes jas pirkdavome nuskustas, supjaustytas ir kažko "primarmolintas", kad negestų. Kažin iš kur jas atgabendavo? Paprastų, su lupenom tiesio ne-bu-vo. O prie tų nuskustų, neskanių, irgi stovėjome eilėse. Kad jas nesveika valgyti, net nemąstydavome. Svarbu buvo, kad nors ir nenatūrali, bet bulvė.

Visa tai dabar atrodo tarsi iš fantastikos srities.

Klaipėda - pavyzdys TSRS

Taip jau susiklostė, kad Klaipėdai tiesiog "nuskilo", jog prekybos organizacijos mieste ėmėsi šviesaus atminimo prekybos valdybos viršininkas Arkadijus Lichtinšainas. Nepaisant to, jog entuziazmo apimti dėl sandėliuose saugomų ir tik kai kam parduodamų deficitinių prekių jį aktyviai puolė sąjūdininkai Zita Šličytė ir Vytautas Čepas (kažin, kaip anuometines intencijas ir puolimą jie vertina šiandien?...), jis miesto parduotuvėse buvo įvedęs tikrai pažangią prekybos tvarką. Nepaisant daugelio prekių deficito, kai kurių buvo pakankamai. Tačiau jų svėrimui būtų tekę gaišti daug brangaus laiko. A. Lichtinšainas jau maždaug prieš trisdešimt metų buvo įvedęs tokią tvarką, kuri visoje Europoje naudojama ir šiandien-konteinerių ir fasuotų prekių sistemą. O jos privalumus galėjai pajausti tik išvykęs iš Klaipėdos ir Lietuvos.

Su kolege buvome nusprendusios poilsiauti tokioje Džiubgoje prie Juodosios jūros. Ten su savimi deficitų laikais turėjome vežtis maisto. Kai ką vežėmės iš Lietuvos, o vaisių nusipirkti manėme Krasnodare. Geriau jau būtume vežęsi... Eilę prie vaisių ir daržovių parduotuvės užsiėmėme šeštą valandą ryto. Toje eilėje, pasikeisdamos su kolege, murkdėmės iki vakaro. Baisiausia buvo, kai ją atstovėti jau patekome į pačią parduotuvę. Kaitra ir taip baisi, o dar koks šimtas žmonių mažutėje parduotuvėlėje. Nors šiaip rusai labai linkę bendrauti, tačiau tuokart toje eilėje visi tylėjo. Užtat nuolankius kankinius pradėjau kalbinti aš: ar pas juos nesą parduotuvių su konteineiriais, su fasuotais vaisiais ir maisto produktais? Aplinkiniai tokių "stebuklų" nebuvo girdėję ir net neįsivaizdavo. Užtat pradėjo piktintis mano "propaganda": "Iš kur tu atvažiavai, kad nori čia tvarką įvesti? Mauk atgal, mums ir taip gerai". Bijodama būti išstumta iš eilės, o dar blogiau - gauti per "makukeną", užsičiaupiau. Bet, kai pagaliau prisiyriau prie pardavėjos, sveriančios obuolius ir kriaušes, slyvas ir vyšnias, vėl neištvėriau. Šį kartą jau buvo gaila ne savęs, visą dieną šuntančios kaitroje, o tos pardavėjos. Man tai kas, atstovėjau ir poilsiausiu prie jūros. O ji toje karštybėje kasdien. "Kodėl neveikia kondicionierius?" - tyliai paklausiau. "Et, mūsų parduotuvės vedėjui tai niekiek nerūpi", - lygiai taip pat tyliai atsakė pardavėja, susidomėjusi, kas čia susimylėjo ją užjausti?

Po tos "suomiškos pirties" Krasnodaro vaisių ir daržovių parduotuvėje, sugrįžusi "vedžiau propagandą", kad Arkadijui Lichtinšainui reikia statyti paminklą. Beje, jo įdiegtas pažangus tais laikais prekybos metodas neliko nepastebėtas. Jis buvo įvertintas ir įvairių TSRS struktūrų. Tik štai pasiekti, kad taip būtų tvarkomasi ir kituose TSRS miestuose - niekaip. Tiesiog čia nebuvo lichtinšainų.

"Kosmetikos kabinetai" - gatvėje

Kas nors gal skardžiai nusijuoks, kad aš, kas yra kiviai ar avokadas tesužinojau... 1994 m. Toje pačioje Danijoje. Čia prisipirkau tokių ir kitokių vaisių ir parsinešusi į kolegės namus, klausinėjau, ką su kuo ir kaip valgyti. Ši slėpė nuostabą ir kantriai aiškino.

Prisiminiau klaipėdietę, kuri tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę išvyko pas giminaičius į Vakarų Vokietiją. Jos buvo nelabai lygus veidas, o iš Vokietijos grįžo kaip "išprosinta". Paklausiau, gal ten kosmetikos kabinetuose lankėsi? Ji nusijuokė: "Ten "kosmetikos kabinetai" ant kiekvieno kampo. Tai vaisių parduotuvės. Valgiau jų daug ir įvairių, veidas ir išsilygino", - šypsojosi ji. Paklausta, koks vaisius patiko labiausiai, sakė, kad kivis. Klausiau, kaip jis atrodo ir girdėdama pasakojimą varvinau seilę.

Ak, kaip tai visa buvo neseniai. Ir... kaip seniai. Turint omenyje jau pilnametę kartą, kuriai toks pasakojimas gali būti ir nesuprantamas.

Gražina JUODYTĖ