Pamatę žiemą, paukščiai išskrido, bet vėl sugrįžta

Anot jo, iš Vakarų šalių pavasaris jau priartėjo prie mūsų krašto, Lenkijoje nutirpo nemažai sniego – galbūt dėl to paukščių migracijos banga, kurią dirbtinai sulaikė blogos oro sąlygos, plūsta į Lietuvą, nepriklausomai nuo to, ar čia dar yra sniego. Ornitologo teigimu, baltieji gandrai net pradėjo nešti šakas lizdams.

„Manau, kad šią savaitę jau matysime aktyvią paukščių migraciją, o po kelių savaičių tikrai bus daug grįžtančių paukščių“, – antrina ornitologas Gediminas Petkus. Šiomis dienomis jis rekomenduoja važiuoti į Ventės ragą, pamarį, prie Nemuno deltos – esą ten galėsime pamatyti parskridusių vandens paukščių.

Apie tai, kaip jaučiasi sugrįžę sparnuočiai, kaip išgyvena, kai sniego paklotė kai kur dar siekia ne vieną dešimtį centimetrų, ir ar paukščiams reikalinga žmonių pagalba, LRT radijo laidos „Ryto garsai“ vedėjai kalbėjosi su Lietuvos ornitologų draugijos projektų koordinatoriumi G. Petkumi ir Žuvinto biosferos rezervato direktoriumi A. Pranaičiu.

Pone Petkau, kiek ir kokių paukščių jau sugrįžo į Lietuvą?

G. Petkus: Nors mūsų pavasaris ir kuklokas, paukščiai grįžta. Ypač tai matyti paskutinėmis dienomis, kai truputėlį ir oras pasitaisęs, ir tokių baisių šalčių nėra. Grįžo nemažai paukščių – suskaičiavome per 30 rūšių. Dabar ypač aktyviai migruoja paprastieji varnėnai, gervės, pempės, dirviniai vieversiai. Į daugelį sodybų parskrido baltieji gandrai. Grįžta ir vandens paukščiai – tai matoma ežerų properšose. Taigi paukščių migracija po truputėlį įsibėgėja.

Pone Pranaiti, kokie paukščiai jau sugrįžo į Žuvintą?

A. Pranaitis: Jau galime kalbėti nebe apie sugrįžusius paukščius, o apie tuos, kurie parskrido ir ieško perėjimo vietų – tai pilkosios žąsys ar gulbės. Jos net ant ledo tupi tose vietose, kur pernai turėjo lizdus ar buvo numačiusios, kad perės. Be paminėtų paukščių, parskrido ir kormoranai, ir baltosios kielės, ir čivyliai. Parskrido net tokių paukščių, kurių nė neįsivaizduotum tokioje baltoje ir žiemiškoje aplinkoje.

Kiek dabar Žuvinte sniego? Turbūt peizažas vis dar žiemiškas?

A. Pranaitis: Žuvintas visiškai žiemiškas. Kalvų, apsupusių didžiausią Lietuvos pelkę, viršūnės baltos ir sniego storis kai kur pamiškėse siekia 25–30 cm. Ant paties ežero sniegas taip pat ganėtinai storas – 15–20 cm, bet šlapias. Pats sniego paviršius baltas, bet po juo yra nebe sniegas, o šlapia vandens ir sniego košė.

Ar tiesa, kad spustelėjęs šaltukas, niekaip neateinantis pavasaris paukščių migraciją kiek sustabdė?

A. Pranaitis: Be abejo, sniegas stabdo paukščių migraciją ir mes matome, kad jų parskrido gerokai mažiau. Žinoma, nekalbu apie šias dienas, kai grįžo daugiau įvairių sparnuočių. Mes fiksuojame daugybę fenologinių datų, o Žuvintas, ko gero, yra vienintelė vieta, kur nuo seno žymimas paukščių parskridimo laikas. Šiemet jie parskrenda 10–15 dienų vėliau negu paprastai.

Teko girdėti, kad kai kurie sugrįžę ir į žiemiškas sąlygas patekę paukščiai išskrido atgal. Ar tai tiesa?

G. Petkus: Taip, vis dėlto vyksta ir atgalinė migracija. Tačiau dienos gražėja, gerėja, gal ji sustos. Yra manoma, kad, kai šalta, pamatę tokias sąlygas, kai kurie paukščiai skrenda atgal – netoli, bet pasitraukia.

Ponas Pranaitis minėjo, kad Žuvinte, anot fenologinių stebėjimų, paukščių migracija šįmet vėluoja 10–15 dienų. Ar ir kitur Lietuvoje tai pastebite?

G. Petkus: Taip, Ornitologų draugijos svetainėje mes renkame fenologinius duomenis iš visos Lietuvos, ir iš pamario, ir iš šiaurinių Lietuvos miestelių. Kadangi draugija turi apie 200 narių, kurie aktyviai stebi paukščius, sulaukiame nemažai įdomių pastebėjimų iš viso krašto.

Kiek pražūtingas paukščiams gali būti toks sniegas? Tikriausiai ornitologai sulaukė ne vieno klausimo, ar paukščiams apskritai reikia žmonių pagalbos. Juk nejauku matyti po sniegą vaikštinėjantį gandrą.

A. Pranaitis: Jeigu galėtume padėti, būtų tikrai gerai. Tačiau daugeliu atvejų laukiniams paukščiams (išskyrus tuos, kurie pas mus žiemoja) padėti nelabai galime, kad ir kaip norėtume. Net ir gandrai, kuriems galėtum numesti mėsos gabalėlį, tupi susigūžę ant lizdo krašto ir nesileidžia į sodybą. Matyt, jie neskrenda prie žmonių ir neieško papildomo lesalo, nes fiziologiškai dar sugeba išbadauti šį laiką.

Rūšys, ypač stambūs paukščiai, pvz., žąsys, yra prisitaikiusios, gali nesimaitinti keliolika dienų ir tikrai nebus bėdos. Žiemos pradžioje gulbės badaudavo savaites ir kažkaip išgyvendavo. Lygiai tas pats yra ir dabar. Tik atrodo, kad dėl sniego paukščiai badauja. Sniegas nutirps ir bado neliks. Gandrai kasmet, kol varliagyviai neatgiję, turi bėdų dėl maisto, bet sugeba ištverti, todėl ištvers ir šiais metais.

Ar Ornitologų draugija kviečia padėti grįžusiems paukščiams?

G. Petkus: Galima pritarti gerbiamo Arūno nuomonei, kad nelabai ir padėsi, nes ne visi gandrai prisijaukinami. Patys ankstyviausi migrantai, kuriems jau striuka, yra drąsesni, prisileidžia žmones. O kiti maisto ieško patys, nors prie upelių pažuveliauti ir pelinių graužikų pasiieškoti sniegas šiek tiek trukdo.

Gal reikėtų išsekusius paukščius sugauti, uždaryti ir lesinti?

A. Pranaitis: Pagauti mes galime tik visiškai išsekusį paukštį – jiems reikia pagalbos. Tačiau dauguma paukščių dar nėra tiek išsekę, kad būtų galima pagauti nesutraumavus ir būtų kažkokios naudos juos lesinant. Tikrai nemanau, kad šiais metais gandrams bus didelių bėdų, nes temperatūra naktį nėra labai žema, parskrido jų nelabai daug. Jei keletas dienų bus šiltesnių, sniegas nutirps, šie paukščiai tikrai išgyvens.

Šie metai paukščiams nėra ekstremalūs. Žuvinte yra buvę ir kur kas prastesnių sąlygų, kai orai atšalo jau parskridus smulkiesiems sparnuočiams. Kai balandžio pabaigoje atšąla ir užsninga, parskridę strazdai, kikiliai ir liepsnelės kur kas sunkiau išgyvena tokius staigius oro pokyčius.

Yra buvę tokių metų?

A. Pranaitis: Buvo daugybė metų, kai šalia rezervato direkcijos rasdavome daug negyvų paukščių. Vairuojantys ar važinėjantys žmonės puikiai atsimena, kaip po didesnių atšalimų daugybė paukščių susiburdavo pakelėse, kur druska nors kiek atitirpindavo sniegą, ir žuvusių paukščių būdavo po keliasdešimt. Taigi šių metų statistika tikrai nėra liūdna.

Ar reikia papildomai lesinti paukščius?

G. Petkus: Smulkieji paukščiai, ypač grįžę iš šiltųjų karštų, yra praradę daug energijos. Tad jei paukščius lesinate lesyklose, nenustokite to daryti, ypač kol sniegas dar nenutirpo. Kai nutirps sniegas, paukščiai lesyklose nebesilankys. Netgi dabar, kai aptirpsta, miestuose matome, kad lesyklos vangiai lankomos. Tad kol kas rekomenduojame lesinti bent smulkiuosius paukščius.

Turbūt dabar verta kuo dažniau pakelti akis į dangų, nes pamatysime daug grįžtančių paukščių?

A. Pranaitis: Dabar tas laikas, kai kiekvieną dieną galima pamatyti po keletą naujų parskridusių paukščių rūšių. Galbūt dėl to, kad iš Vakarų šalių pavasaris jau priartėjo prie mūsų krašto, galbūt ir Lenkijoje nutirpo gerokai daugiau sniego, tad paukščių migracijos banga, kurią dirbtinai sulaikė blogos sąlygos, plūsta į mūsų kraštą nežiūrėdama, ar dar yra sniego, ar jau nebėra. Taigi šios dienos tikrai labai įdomios. Pasakyčiau net dar daugiau – kol mes nerimaujame dėl baltųjų gandrų, jie jau neša lizdui šakas ir nežiūri, yra sniego, ar ne.

Kada sulauksime didžiojo paukščių sugrįžimo?

G. Petkus: Manau, kad šią savaitę jau matysime aktyvią paukščių migraciją, o po kelių savaičių tikrai bus daug grįžtančių paukščių. Šiuo metu verta nuvažiuoti ir į Ventės ragą, ir pamarį, ir prie Nemuno deltos, kur atšilus parskrenda daug vandens paukščių. Po kokių dviejų savaičių tikrai galėsime grožėtis tokiu ypatingu gamtos reiškiniu, kaip paukščių migracija.

Lietuvos ornitologų draugija kvietė stebėti, fiksuoti pirmuosius sugrįžtančius paukščius. Mes tą žinią buvome pagarsinę per LRT radiją. Ar sulaukėte ornitologams reikalingų ir naudingų žinių?

G. Petkus: Taip, mes, kaip minėjau, kaupiame ir fenologinius visos Lietuvos stebėjimus. Žmonės mums gali parašyti elektroniniu paštu, ypač laukiame žinių apie pirmuosius grįžtančius migrantus. Taip pat kvietėme „Gyvojo pavasario“ projekto metu registruoti pirmuosius grįžtančius paukščius, tokius kaip baltasis gandras, šelmeninė kregždė (kregždutės, tiesa, dar negrįžusios). Taigi iš žmonių, kurie myli gamtą, domisi ja ir stebi, gavome apie 20–30 žinių.

Mūsų klausytoja ponia Janina klausia, ar galima kaip nors padėti gervėms?

A. Pranaitis: Jeigu ponia Janina girdėtų, kiek gervių šaukia Žuvinto rezervate, visose pelkėse ir pakraščiuose, dar labiau nustebtų. Mes į jų pavasarinį šūkavimą žiūrime kaip į teritorinį elgesį: jos, pirmos parskridusios, kad ir kokios alkanos, neprašo maisto, o tiesiog skelbia, kad tai yra jų teritorija ir jos grįžo.

Gervė yra toks paukštis, kuris grįžta gana anksti, būna, netgi vasario pradžioje, ir sugeba kažkaip pramisti. Kartais susiieško net medžiotojų išvalų ar vietų, kur jie miško pakraščiuose šeria žvėris, ar kokio kito maisto. Gervei, ko gero, paprasčiau nei gandrui, nes, kai nėra gyvūninio maisto, ji gali ir augaliniu maistu maitintis. Taigi gervės tikrai išgyvens, todėl nesirūpinkite, kad jos triukšmauja, o tiesiog pasidžiaukite pavasario garsais.

Ar tiesa, kad Lietuvoje pastaruoju metu padaugėjo gervių?

A. Pranaitis: Gervių padaugėjo, bet jų gausėjimą ornitologai stebi jau antrą ar trečią dešimtmetį. Gervių populiacija auga ir Lietuvoje, ir visoje Europoje. Sudėtinga pasakyti, dėl kokių priežasčių, bet mes ir Žuvinte, ir kitur Lietuvoje matome, kad jos sugeba apsigyventi neįprastose vietose. Gervės gali perėti Žuvinte, kažkokiose pievose, šlapiuose miškuose ir netgi pačiame ežere – ten, kur niekuomet nepagalvotum, kad tai tinkama vieta. Taigi mums labai smagu, kad gervių gausėja.