Palmira Mart: "Du portretai"

Naujos knygos

Žurnalistė, Klaipėdos apygardos prokuratūros atstovė ryšiams su žiniasklaida Palmira Martinkienė atskleidžia visuomenei netikėtą savo amplua. Pirmąją 2009-ųjų savaitę turėtų pasirodyti pirmoji jos parašyta grožinės laisvalaikio literatūros knyga - apysaka "Du portretai".

"Du portretai" - tai romantiškas, sentimentalus, intriguojantis, erotiškas, "moteriškos" literatūros skaitinys. 100 puslapių knygelė perskaitoma per porą valandų.  

Apysakos leitmotyvu autorė pasirinko Barbaros de Angelis knygos "Gyvenimo paslaptys kiekvienai moteriai" mintį: "Ar esate sutikusi asmenį, kurį galiausiai pamilote ir nuo pat pirmos akimirkos jautėte, jog pažįstate jį seniai, tarsi patyrėte atsinaujinusią draugystę, o ne naują pažintį? Galimas dalykas, taip yra todėl, jog sutikote seną kompanioną, mylimąjį, su kuriuo keliavote kartu prieš daugelį amžių..."

Apysaką sudaro dvi dalys. Pirmosios veiksmas vyksta prieš 200 metų Krokuvoje, antrosios - šiomis dienomis Klaipėdoje. Abiejose dalyse pagrindinė veikėja - ta pati Monika. Pirmoje dalyje ji - už turtingo dvarininko nelaimingai ištekėjusi 26-erių italė, antroje - apie 40 metų amžiaus ištekėjusi klaipėdietė žurnalistė. Abiejuose gyvenimuose Monika įsimyli taip pat iš vieno gyvenimo į kitą keliaujantį dailininką Emanuelį. Jų pažintis, įsimylėjimas, aistra ir išdavystė - šios knygelės rėmas, aplink kurį sukasi siužetas.

Palmira, knygynai jau seniai tapo per ankšti knygoms. Išleidžiama lavina prastos literatūros, nemažai gerų knygų. Kodėl jūs nusprendėte pagausinti šį spausdinto žodžio srautą?

Tiesa, dabar rašo visi, kas netingi. Grafomanija labai paplitusi. Sunku atsakyti, kodėl žmonės rašo knygas. Manau, kad kiekvienas turi savų priežasčių tai daryti.

Aš rašau todėl, kad negaliu nerašyti. Bandžiau pabėgti nuo rašymo, iškeisdama žurnalistiką į atstovės ryšiams su visuomene darbą, tačiau 10 metų rašydama standartinius pranešimus spaudai pajutau, kad noriu rašyti ką kita. Mano kompiuteryje namuose yra dar daugiau parašytų dalykų, tačiau kol kas jie nėra tinkami spausdinti.

Nuoširdžiai sakau, neturėjau troškimo išspausdinti ir šios knygos, tačiau savo tekstų neslepiu nuo draugų. "Du portretus" parodžiau Antanui Stanevičiui. Jis pasiūlė išleisti. Toks jo pripažinimas man buvo labai malonus. Būtų buvę kvaila atsisakyti šio pasiūlymo. Kodėl nepabandyti?

Kaip kilo apysakos idėja?

Turiu prisipažinti, kad prieš dvejus metus SMS žinutėmis susirašinėjau su nepažįstamu vaikinu, kuris yra gal mano sūnaus amžiaus. Iki šiol nežinau nei jo vardo, nei pavardės, nei tikslaus amžiaus. Mes taip ir nesusitikome. Tai buvo savotiškas žaidimas, kuris man sukėlė daug minčių.

Spėlionės, kas yra tas nepažįstamasis, man padiktavo mintį, kad tai gali būti ateivis iš kito laiko. Mintys apie laiką, virtualų bendravimą mane pradėjo persekioti. Pasidalinau jomis su vyru ir mums abiem kilo mintis, kad apie tai galima ką nors įdomaus parašyti.

Kodėl veikėjus pirmoje dalyje nukeliate į XVIII amžių, į Lenkiją?

Iš pradžių galvojau nukelti dar į tolesnius, pavyzdžiui, Romos imperijos laikus. Tačiau trūko žinių, būtų reikėję daug skaityti. Nors tai nėra istorinis romanas, tik laisvalaikio skaitinys, tačiau jis neturi daryti gėdos. Mane pačią labai erzina, kai detalės išduoda autoriaus neišprusimą. Pavyzdžiui, vienoje panašaus pobūdžio knygoje buvo parašyta, kad XVI amžiuje Lietuvoje buvo geriama kava...

Krokuvoje aš buvau pusę dienos ir man labai patiko šis miestas. Man ten buvo gera, viskas labai sava. Lenkiją su Lietuva sieja bendra istorija, tai suteikia papildomą kontekstą knygos siužetui.

Beje, pats siužetas rašant keitėsi. Pirmojo varianto pabaigoje Monika su savo mylimuoju Emanueliu nužudo savo vyrą ir pabėga į Paryžių. Vėliau pagalvojau, kad aš savo vyro nežudyčiau nė už ką, kad ir koks jis būtų, kad ir kaip jo nemylėčiau... Todėl Monika liko su savo vyru.

Skaitytojai dažnai tapatina knygos autorius su jų sukurtais herojais. Nebijote, kad ši knyga pakenks jūsų įvaizdžiui?

Manau, kad tapatins. Kai sulauki tam tikro amžiaus, jau nebaisu dėl įvaizdžio, nesvarbu, kas ką apie tave pagalvos. Kas mane pažįsta, - tas žino, kokia aš esu.

Kodėl tada knygą pasirašėte sutrumpinta pavarde Palmira Mart?

Nesu feministė, tačiau man nepatinka pavardės su priesaga "-ienė" ir nepatinka kaip alternatyva siūloma galūnė "-ė". Asmeniškai aš pati neskaitau -ienių parašytų knygų. Buvo mintis pasirašyti mergautine Rutkauskaitės pavarde, tačiau neturėjau didelio noro, kad mane atpažintų ir vien dėl to knygą skaitytų buvę kurso draugai.

Mart man net vizualiai gražiau atrodo. Martinkienė nesižiūri. Kas mane pažįsta, - tie sužinos, kad tai aš parašiau.

Kokias knygas pati skaitote?

Nueinu į knygyną, atsiverčiu knygą per vidurį, paskaitau. Jeigu sudomina - perku. Skaitau įvairią literatūrą, ir pramoginio skaitalo nevengiu. Juk ne visada galime skaityti Umberto Eco "Fuko švytuoklę", nors tai labai gera literatūra. Mano darbo turinys sudėtingas, jame daug neigiamų emocijų. Pavargusi nuo to noriu paskaitinėti ką nors lengvo, atpalaiduojančio. Pavyzdžiui, man patinka Fredericas Beigbederis. Literatūriniame pasaulyje jis nėra vertinamas, tačiau populiarus visame pasaulyje. Jo knygos skaitomos lengvai ir nėra pigus skaitalas. Pigi literatūra, tokia, kurią rusai vadina "černucha", man nepatinka.

Dabar iš sportinio intereso perskaičiau nemažai moteriškos laisvalaikio literatūros. Objektyviai vertindama savo apysaką pasigirsiu, jog šiame kontekste "Du portretai" yra įdomesnė knyga už tai, ką aš skaičiau. Mano perskaitytos knygos man pasirodė pernelyg klasikinės, literatūriškai vienodos.

Užsiminėte, kad esate parašiusi daugiau knygų.

Esu parašiusi dar vieną skaitalą - serialą iš mūsų gyvenimo apie dvi drauges. Viena - iš aukštuomenės, kita - iš prastuomenės, abi susipyksta dėl vyriškio. Siužetas panašaus stiliaus kaip Daivos Vaitkevičiūtės "Moterys meluoja geriau". Gal kada nors kas nors užsimanys ir mano pasakojimą ekranizuoti.

Manau, kad nesu pribrendusi, neturiu duomenų rimtai literatūrai rašyti, tačiau brandinu mintį, noriu parašyti rimtą romaną. Gal kai išeisiu į pensiją...

Jurga PETRONYTĖ