Nijolė Oželytė apie tuos, kurie pakeis Lietuvą

Aktorė, atlikusi daugiau kaip dešimt įvairių vaidmenų kine ir televizijoje, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė 58-erių Nijolė Oželytė, trijų dukrų mama ir dviejų anūkių močiutė, atvirai kalba, kad Lietuvoje vyraujantį chaosą ir teisinį nihilizmą gali pakeisti tik jaunimas. Tad spausdiname drastiškas ir tikriausiai ne visiems patiksiančias signatarės mintis apie vaikus, skriaudžiamus, išvykusius svetur, grįžtančius, nerimstančius čia, Lietuvoje, ir pasiryžusius daug ką pakeisti.

- Kai kurie žmonės bijo savo revoliucingai nusiteikusių vaikų, kuriems nepatinka tai, kas vyksta mūsų valstybėje, ir dalyvauja įvairiose protesto akcijose ar kitaip maištauja. Ar jums pačiai nebaugu, kad besikarščiuodami vaikai gali sukelti neramumus, o gal ir riaušes?

- Ne, man nebaisu. Pamenu save, kai pati, radusi medžiagos, pirmą kartą perskaičiau mamai, kas 1940 metais iš tiesų atsitiko Lietuvoje. Aš tuomet, sovietmečio vaikas, nieko nežinojau, kad vyko trėmimai, kad tauta buvo parklupdyta ir tikrąja to žodžio prasme žaginta. Dėl mano akiplėšiškumo ir drąsos rėžti tiesą į akis mama sielojosi. Ji sakė: „Tu beprotė, atsidursi KGB. Mes klūpojome, bet už tai gyvi“. Aš vėliau supratau ir mamą, o dabar suprantu ir žmones, kurie bijo. Bet tėvų priedermė bijoti dėl savo vaikų, o vaikų valia - kovoti ir keisti pasaulį! Beje, taip buvo visais laikais. Visi svarbūs pakitimai gyvenime atsiranda dėl jaunų žmonių, nes jie optimistai ir nežino, kaip blogai gali jų žygiai baigtis. Ir gerai, kad taip yra.

- Nijole, jūsų dvi jauniausios dukros Saulė ir Elena mokosi užsienyje. Įdomu, ką jos pasirinko studijuoti, ar ketina po studijų grįžti į Lietuvą?

- Dukros pasirinko studijuoti menus, nors ir aš tam prieštaravau, sakiau, kad iš meno sunku užsidirbti duonai su sviestu, bet jos mano norų nepaisė, kaip ir aš neklausiau savo mamos pamokymų. (Juokiasi.) O dėl grįžimo į Lietuvą ir Tėvynės meilės, manau, kad iš tiesų pamilsti gimtinę tada, kai esi toli nuo jos. Lankydama dukras Saulę ir Eleną tuose miestuose, kuriuose jos mokosi, bendraudama su jaunimu, dalyvaudama susitikimuose pajutau tų vaikų tikrą patriotizmą. Jie kviečiasi mane, nes žino, kad esu žmogus, kuris kalba drąsiai, kad iš mano lūpų išgirs teisybę apie įvykius, kurie sukrėtė ne tik Lietuvą. Jie patys per internetą seka įvykius Lietuvoje, jaunimą ypač jaudina istorija, susijusi su nešvaria pedofilijos byla ir Drąsiaus Kedžio dukrelės tragedija. Mergaitė per teisininkų klano protu nesuvokiamus sprendimus negali ramiai gyventi, normaliai lankyti mokyklos. Gal kam nepatiks, bet aš palaikau užsienyje gyvenančio jaunimo dvigubos pilietybės siekį. Visa lietuvių tauta turi būti vieninga per pilietybę. Prašiau Andriaus Mamontovo, kad parašytų dainą apie visų pasaulyje gyvenančių lietuvių vienybę, ir tikiuosi, kad jis ją parašys. Juk nėra taip svarbu, kur ir kas ieško laimės, svarbu, kad ją randa, kad pasižmonėja, užsidirba pinigų ir pasiilgę Tėvynės grįžta. Vyresni laukia, kad padirbėję dešimt metų ten gautų amerikoniškas ar angliškas pensijas čia, nes lietuviškos yra apgailėtinos. Mes vis skaičiuojame tuos, kurie išvažiavo, bet suskaičiuokime tuos, kurie grįžo. O jų tikrai nemažai. Ir dar grįš, ir jaunimas grįš, ir mano dukros grįš.

- Prieš pat naujus metus Eltoje surengtoje spaudos konferencijoje rėžėte aštrią kalbą, kurioje gynėte mažos mergaitės interesus, sielojotės, kad su vaiku elgiamasi kaip su daiktu.

- Beje, spaudos konferencija vyko tuo pačiu metu, kai Seime buvo rengiamas kalėdinis signatarų susiėjimas. Pasirinkau ne pasisėdėjimą su kolegomis, o, kaip jūs sakote, galimybę drožti tai, ką galvoju apie šią purviną istoriją, kurioje mergaitės teisės niekaip neginamos. Galiu save įsivaizduoti tos mergaičiukės kailyje. Aš žinau, ką reiškia žodis „mama“. Kai mano dukra Saulė, būdama 10 metų, gulėjo ligoninėje, ją lankydavau kasdien. Šalia gulėjo asocialios moters mergaitė. Jos motina kartą išsiblaiviusi atėjo į ligoninę. Dukra netvėrė džiaugsmu ir visiems gyrėsi, kad ją mamytė myli ir aplankė. Visai suprantama, kad vaikams reikia mamų. Jiems nesvarbu, ar toji mama alkoholikė, ar žmogžudė, ar sąvadautoja. Ir net tie vaikai, kuriuos mama pagimdžiusi palieka ant suoliuko, po 50 metų nori susirasti tas nusidėjėles, o susiradę dažniausiai joms atleidžia. Vaikui reikia žinoti, iš kur jis atsirado, bent jau kokios tautybės kraujas teka jo gyslose. Bet tai, ką girdžiu iš vaikų psichiatrų, kai kurių pareigūnų lūpų, darosi baisu. Ką daryti tiems, kuriems iš tiesų svarbus mergaitės likimas, jos būsena? Eiti daužyti langų, kad ji prievarta nebūtų atiduota motinai? Tie žmonės mulkinami ir jiems aiškinama, kad neverta stengtis, nes jie vis tiek nieko nepasieks. Tas skandalas parodo, kad iš tiesų mes neturime valdžios.

- Juk yra Seime Žmogaus teisių komitetas, kuriame ir jūs kitados darbavotės. Ką jis gali?

- Taip, Seime aš dirbau Žmogaus teisių komitete, mane kai kas smerkė, kad važinėju po kalėjimus, išklausau nusikaltusiųjų bėdas, nes ir jie žmonės, kurie turi balsavimo teisę. Kodėl dabar tyli Žmogaus teisių komitetas, kuriam vadovauja Arminas Lydeka?! Kur jo balsas šioje istorijoje? Pagal pareigas jam reikėtų bent jau nuvažiuoti į Garliavą ir pasižiūrėti, kas ten dedasi. Jeigu organizme yra piktybinis auglys, tai reikia jį operuoti. O valdžia, turiu galvoje sąžiningą valdžią, turi būti chirurgu, kuris tą vėžį operuos ar bent stengsis, kad būtų operuojamas. Drąsiai sakau: valdžios nėra, nes ji nereaguoja niekaip. Skaičiuoja kaip kokie buhalteriai biudžetus, apkrauna žmones papildomais mokesčiais, o valstybėje šiuo metu juk yra revoliucinė situacija. Tai ne žodžiai, o tiesa.

- Kokia išeitis?

- Turiu labai daug bendraminčių, turiu, kaip jau minėjau, ir priešų. Įdomiausia tai, kad mane palaiko jaunimas, mano dukrų amžiaus ir kiek vyresni. Tikrai žinau, kad jaunimas - nuo aštuoniolikmečių iki trisdešimtmečių ar penkeriais metais vyresnių. Kodėl aš juose matau tuos, kurie padės Lietuvai išbristi iš tos balos, kurioje dabar esame įklimpę? Ogi todėl, kad dažno vyresniosios kartos valdininko smegenyse įsišaknijusį mąstymą, kur pasisemti daugiau naudos sau, o ne valstybei, sunku pakeisti. Nepriklausau jokiai partijai ir nepriklausysiu, nekuriu jokios visuomeninės organizacijos, neketinu savo nuomonės niekam primesti, neturiu jokio asmeninio motyvo skatinti revoliucingai nusiteikusius daryti tvarką. Aš džiaugiuosi, kad tie jauni žmonės mokosi teisės, ekonomikos, tad būtent jie ateis naujai mąstydami. Juk revoliucija ne tik griauna, bet ir kuria, ir jie žinos, ką daryti su įsišaknijusia korupcija. Manau, ateina nauja Atgimimo banga ir apie ją reikia kalbėti. Valstybei grąžins prestižą jaunimas, o ne mes.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"