"Niekada nesigailėjau, kad likome gyventi čia"

"Tos dabartinės dejonės dėl krizės, nepabijosiu to žodžio, man atrodo toks išlepimas", - išsprūsta Klaipėdos vokiečių bendrijos pirmininkei Magdalenai Piklaps. Išklausęs jos gyvenimo istoriją, iš tiesų pažadi sau dėkoti Dievui, kad nežinome, kas yra karas, išdraskyta šeima, ką reiškia likti be namų.

"Čia pasilikusių vokiečių dalia nelengva. Ne tik karas buvo sunkus. Kai atėjo rusai - irgi nebuvo saldu. Fašistų etiketė mums klijuojama net iki šių dienų", - pasakojo M. Piklaps, kurios vadovaujama bendrija šiandien mini 20-ąsias veiklos metines.

Nors karo metu ji buvo maža mergytė, tačiau puikiai prisimena, ką teko išgyventi jos šeimai, kai rusai užėmė Klaipėdos kraštą ir liepė vokiečiams trauktis.

Iki karo M. Piklaps tėvai gyveno pasiturinčiai, turėjo didžiulį namą, tarnaitę. Iki šiol moteris prisimena didžiulį kiemą, kurį nuolat kruopščiai šluodavo. Vėliau, jau kolūkių laikais, kai valdžia apskaičiavo, jog jų šeimai tiek žemės ir tepriklauso, kiek yra kieme, - teko jį suarti ir užsėti bulvėmis. Buvo labai skaudu. Todėl, kai M. Piklaps nuvažiavo aplankyti savo buvusios tėviškės ir pamatė, kad tuometiniai šeimininkai visą kiemą apleido dilgėlėmis, net ašarą braukė.

Iš namų - kaip stovi

"Kai užėjo rusai, tėvas buvo kare. Motina buvo pažadėjusi, kad jo sulauks, todėl mes niekur nebėgome. Atsimenu, atėjo rusai į namus - motina užėmė mudviem su broliu burnas, kad tik neprašnektume, nes būdami vaikai kalbėjome tik vokiškai. Liepė mums nešdintis. Nepaklausėme", - prisiminė moteris.

Tačiau rusai antrą kartą atėjo girti. Pradėjo mušti senelį, draskyti daiktus - tuomet teko bėgti iš namų taip, kaip stovi. Prisiglaudė kaimo gale buvusiame namelyje.

"Nieko neturėjome, o ant mamos galvos buvome net aštuonios burnos. Į savo namus leido ateiti tik bulvių ir malkų pasiimti. Kadangi mama buvo rūsyje užsikasusi mėsos konservų ir taukų, - bandė juos išnešti po bulvėmis paslėpusi. Bet rusai pamatė - atėmė viską", - pasakojo M. Piklaps.

Kai po pusmečio jie sugrįžo pažiūrėti, kaip atrodo jų namai - rado juos visiškai tuščius. Kadangi rusai patys bijojo valgyti maisto atsargas, tai visus stiklainius metė pro langą, kad tik nieko neliktų.

Kai daug žmonių pabėgo į Vokietiją, į likusius tuščius namus atsikraustė žmonės iš Didžiosios Lietuvos. "Štai tada sužinojome, kas yra "samagonas..." - prisiminė moteris. Vėliau teko susidurti ir su muštynėmis kaimyninėse šeimose.

"Iki tol nežinojome, kad šitaip būna. Mūsų šeima buvo labai dievobaiminga. Į bažnyčią pėsti eidavome net 5 kilometrus, o grįžę namo dar turėdavome prisiminti viską, ką kunigas sakė", - sakė M. Piklaps.

Nesigailėjo likę

"Vokiečių gretos Klaipėdos krašte dar labai praretėjo, kai 1948-aisiais prasidėjo trėmimai į Sibirą ir iš Mažosios Lietuvos. Ačiū Dievui, kad mes tuomet nieko nebeturėjome - likome nepaliesti.

Vėliau, kai prasidėjo kolūkiai, daugelis vokiečių, išsigandę naujos tvarkos, vėl masiškai bėgo į Vokietiją. Tuomet ir M. Piklaps tėvai buvo padavę prašymą išvykti, bet leidimo negavo. Kai tėveliai mirė, moteris juos palaidojo mažose vokiečių kapinaitėse miške prie Petrelių kaimo.

"Gyvenimas išties mėtė ir daužė, bet niekada nesigailėjau, kad nepabėgome į Vokietiją, o likome gyventi čia. Čia yra mano šaknys, čia noriu ir gyventi. Nors iš visos šeimos Lietuvoje likau tik aš su sūnumi. Brolis į Vokietiją išvyko 1980-aisiais. Ten išvažiavo ir buvęs mano vyras", - pasakojo M. Piklaps.

Tebeieško artimųjų

Pati savo akimis mačiusi, kaip karas išdraskė ir ilgam išskyrė šeimas, M. Piklaps negali be ašarų pasakoti, ką išgyvena iš Vokietijos atvykę žmonės, kai po kelių dešimtmečių pagaliau suranda savo artimųjų kapus.

"Į mūsų bendriją kreipiasi labai daug žmonių, prašydami pagalbos surasti savo artimuosius. Karo metu išdraskytų šeimų likimai sprendžiasi iki šiol", - džiaugėsi galinti padėti bendrijos pirmininkė.

Ir vėl bijo likti be namų

Šiandien Klaipėdos vokiečių bendrija, vienijanti per 600 narių, mini 20-ąsias metines.

"Kokiomis nuotaikom pasitinkame sukaktį? Viskas puiku. Tik ramybės neduoda, ar sugebėsime išlaikyti bendrijos patalpas. Ne kartą prašėme valdžios, kad atleistų mus nuo mokesčių, juk esame ne pelno siekianti organizacija, bet atsakymai vis neigiami. Bijau ir pagalvoti, kas bus, jei liksime be patalpų - tas pats, kaip šeima, likusi be namų..." - tokią patirtį vaikystėje turėjusi moteris niekam nelinki panašios dalios.

20-mečio proga šiandien 12 val. Hermano Zudermano mokykloje vyks šventinis renginys.

Be kita ko, jau rengiama spausdinti knyga "Klaipėdos krašto prisiminimai", kurioje surinkti čia likusių gyventi vokiečių pasakojimai ir išgyvenimai. Knyga dienos šviesą turėtų išvysti jau spalio pabaigoje.

Edita GUDAVIČĖ