VE.lt pasiekė teisėjos Neringos Venckienės kreipimasis, kurį pateikiame pilną ir neredaguotą:
Mieli Lietuvos žmonės,
Visi jau ketverius metus stebite niekaip nepasibaigiantį pedofilijos bylos procesą. Jame tiek daug visko buvo, kad net aprėpti sunku: šimtai brolio ir mano laiškų Seimo nariams, šimtai kreipimųsi atsakingoms institucijoms, daugybė teisminių apklausų ir liudijimų, pedofilijos bylos faktus atskleidžianti naktimis rašyta mano knyga. Pabaigos ir pozityvaus rezultato nematyti. Kol kas vienintelis akivaizdus, visiems matomas faktas – visos valstybės galia saugoma kaltinamojo pedofilija A. Ūso draugė L. Stankūnaitė, kuriai pagal galutinę ir neskundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2009-10-06 nutartį turėjo būti spręsta dėl įtarimų pareiškimo, brutalia jėga iš namų išplėšta pedofilijos auka – mažametė mergytė, kovojusi iš paskutiniųjų, atėjūnų prašiusi ir maldavusi pasitraukti, septynis kartus garsiausiu balsu išrėkusi, jog nenorinti gyventi su biologine. Taip ir neišgirsta. Neišklausyta. Paniekinta. Sudaiktinta. Paversta auka dar vienąkart. Lietuvos valstybės vardu.
Tą nelemtąją gegužės 17-ąją žmonės, susibūrę prie mano tėvų namų, apsigaubė trispalve. Juk nieko švenčiau jau būti negali. Niekas netikėjo, kad Lietuvos valstybės vėliava gali būti išniekinta šios valstybės pareigūnų. Deja. Ją ne tik perplėšė, ją trypė batais. Batais spardė ir žmones valkiojo kiemo grindiniu, į akis pūtė dujas, į pilvus siuntė siaubingą skausmą sukeliantį elektrošoką. Šaipėsi ir niekino susirinkusiuosius, saugančius bejėgį vaiką. Pamintus fiziškai, bet nepamintus dvasia. Nenužmogėjusius.
Kas vyksta toliau? Toliau – tas pats siaubingas, valstybės institucijas ir ją pačią diskredituojantis farsas. Į pedofilijos teismo procesą niekaip negalinti atvykti liudyti Stankūnaitė. Galinti ateiti į kavinę parodomajam spektakliui, į kavinę, kurioje jai nėra grėsmių, bet negalinti ateiti į teismą, kur ,,tos grėsmės yra“. Bijanti viešo kalbėjimo tautos akivaizdoje. O gal – pati savęs?
Toliau – kvazi byla man. Apkaltinus teisėjų įžeidimu, bet nematant neteisingo jų sprendimo nepareiškus įtarimų Stankūnaitei. Apkaltinus primušus policininką, bet nematant, kad prieš tai jis naudojo prievartą ir sužalojo mano ranką. Apkaltinus psichologiškai smurtavus prieš mergaitę, bet nematant, kaip brutaliai ir su kokia fizine jėga prieš vaiko valią ji buvo nuo mano kaklo atplėšta.
Kam ir kodėl reikia kvazi bylos? Atsakymas labai aiškus. Kad mane sugniuždytų, nutildytų, ko lig šiol nepasisekė padaryti. Kvazi bylos kuriamos, kai nėra realaus pagrindo tikriems kaltinimams. Kai tas, kurį reikia apkaltinti, tam ,,nepasiduoda“ - neima kyšių, tiksliai ir preciziškai išsprendžia visas bylas. Net ir savo didžiulių asmeninių dramų laikotarpiu – lygiai skaičiumi su ,,laimingais“, ramiai gyvenančiais teisėjais, kuriems nereikia lankstyti vieną dieną po Vilnių, kitą – po Klaipėdą, trečią – Šiaulius ir Kėdainius... Kvazi bylos kuriamos, kai labai ir kažkaip reikia tą numatytąjį palaužti. Dėl to daugybę kartų buvau priversta iškęsti šmeižto, melagingos demagogijos ir kaltinimų laviną televizijoje ir žiniasklaidoje, ir šiandien jau sunku būtų pasakyti, ko neteko apie save per visą šį laiką išgirsti. Visa tai stebint ir išgyvenant, suvokiau vieną paprastą dėsnį – ginantiems tiesą, einantiems jos keliu, reikia būti pasiruošus absoliučiai viskam, ir iškęsti viską. Net šimtą kartų virš savo žmogiškų jėgų. Ir eiti toliau.
Kvazi bylos reikia, kad būtų galima klaidinti, painioti Lietuvos visuomenę, nukreipti ją nuo tikrų nusikaltėlių ieškojimo. Nes tas vienintelis ,,kaltasis“ - rastas, ir jo vardui tada galima prirašyti viską, tiek, kiek nori. Į valias. Nuėmus mantiją, galima suversti ne tik tai, kas lig šiol jau minėta, bet ir apkaltinti organizavus žudymus, pramanius pedofiliją... O jei dar tai paliudytų vaistų prifarširuota mergaitė... Stankūnaitė juk gali ir neprakalbėti. O vaikas? Lig šiol demonstruota, kad jo nuomonė nieko nereiškia, jo liudijimai – niekiniai. Bet jie gali virsti ,,tikrais“, kai juos priverstų teigti Černiauskas ar kažkas, panašus į Vaicekauskienę. Ir negailestingai vienareikšmiai. Štai kiek slaptų prasmių gali turėti kvazi byla.
Kvazi bylos reikia, kad kartais nesusigalvočiau sudalyvauti Seimo rinkimuose, į kuriuos balsuoti ateitų marios Lietuvos žmonių. Kad nebūtų Lietuvoje jėgos, kuri siektų ir pradėtų vykdyti tikrąjį teisingumą. Kad nebūtų jėgos, kuri atstatytų žmonių pasitikėjimą savo valstybe, institucijomis ir tiesa. Kuri sugrąžintų sąžiningo, o ne korumpuoto, pareigūno vardą.
Kvazi bylos iškėlimo man labai reikia daugeliui šiandienio Seimo narių, susikompromitavusių, praradusių rinkėjų pasitikėjimą, ne dirbančių tautai, o iki klaikumos smukdančių jos gyvenimą, bet taip karštai geidžiančių visa tai dar pratęsti, pakartoti – tiesiog iki neriboto laiko.
Kvazi bylos reikia, kad man patekus į Seimą, arba ten atsidūrus „Drąsos kelias“ partijos nariams, ir jiems ieškant mergaitės, galbūt deramai ištyrus pedofilijos bylą, nebūtų kam vaiką perduoti. Juk globėja – kalėjime, o seneliai Kedžiai – pagyvenę žmonės.
Kvazi bylos reikia, kad prievartą prieš mažametę mano brolio dukrelę, nukentėjusiąją pedofilijos byloje, naudoję pareigūnai, jų pagalbininkai tiek 2012-03-23, tiek 2012-05-17 patys neatsidurtų kalėjime.
Kvazi bylos reikia ir tiems mano kolegoms teisėsaugininkams, kurie liko įžeisti fakto, jog kovodama už brolio dukrą, atskleidžiau realų daugelio jų pareigybinį neveiksnumą ir abejingumą, deramą savo tikrojo darbo neatlikimą, dėl ko 88 procentai Lietuvos gyventojų išsakė nuomonę nepasitikintys šalies teisėsauga ir teismais. Tai sutrikdė mano kolegų ramybę. Bet tai mano ar jų kaltė?
Kvazi bylos man be galo reikia toms tamsioms jėgoms, kurios Anapilin pasiuntė mano brolį ir dar aštuonis žmones. Nesu tikra, kad bilietas už visus mano tiesos ieškojimus ten nėra išrašytas ir man.
Ką laisva valia ketinu daryti, tai kovoti. Ne tik už prarastą savo dukterėčią, ir kitus vaikus, nuskriaustus, pažemintus, išprievartautus pedofilų, bet ir už visus Lietuvos žmones, kurie, būdami dori ir teisingi, darbštūs, priversti vargti, kentėti ir kankintis.
Mūsų laukia labai sunki, dramatiška ir nelygi kova.
Neringa Venckienė
Rašyti komentarą