Ne pabaiga, o tik šviesos tąsa

Apie J. Marcinkevičių literatūros kritikas Valentinas Sventickas yra rašęs: "Kai pasakai - Justinas Marcinkevičius, nėra reikalo vardyti nei jo kūrinių, nei titulų, nei apdovanojimų. Jo vardas ir pavardė jau senokai tapo titulu, kuris žinomas visiems, o priklauso vienam."

Biografija

Vienas iš garsiausių lietuvių rašytojų - poetas, dramaturgas, prozininkas J. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 dieną Važatkiemyje, Prienų rajone. 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo "Genio", "Pergalės" (dabar "Metai") žurnalų redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungoje. Nuo 1965 m. - rašytojas profesionalas. Lietuvos atgimimo metais buvo aktyvus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, nuo 1990 m. - Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

J. Marcinkevičius kalba Sąjūdžio mitinge Vilniaus Vingio parke 1989 metų birželio 11-ąją.

Dešimčių poezijos knygų autorius J. Marcinkevičius lietuvių literatūros aukso fonde įsiamžino poetine dramine trilogija "Mindaugas" (1968), "Katedra" (1971), "Mažvydas" (1977), kuri sovietmečio gūdumoje Lietuvai buvo tarsi gaivus tautiškumo dvelksmas.

Laiko išbandymus atlaikė ir J. Marcinkevičiaus publicistikos knyga "Dienoraštis be datų" (1981), daugelio lietuvių kartų skaitomos knygos vaikams. Reikšmingi lietuvių kultūrai ir J. Marcinkevičiaus atlikti lenkų, rusų klasikų kūrinių, estų ir suomių tautinių epų vertimai. Šiais metais Lenkijoje J. Marcinkevičius buvo apdovanotas už Adomo Mickevičiaus kūrinių vertimus į lietuvių kalbą.

Gausi poeto kūryba išleista daugiatomiais "Raštais".

J. Marcinkevičius inicijavo "Poezijos pavasario" festivalį ir 1965 m. tapo pirmuoju jo laureatu. Rašytojo kūryba 2001 m. įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, du kartus pelnė Lietuvos valstybinę premiją, o poeto visuomeninė veikla 1994 metais įvertinta Santarvės premija. 2008 metais menininkui įteikta Nacionalinė kultūros pažangos premija.

J. Marcinkevičius - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ir Vytauto Didžiojo ordinų kavalierius.

"Lietuvių tautos patriarchas"

Lietuvių literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė sako, kad J. Marcinkevičiaus netektis Vasario 16-ąją yra simboliška. Anot jos, turime neužmiršti šviesos, kurią skleidė poetas.

"Tai yra simboliška. Su J. Marcinkevičiumi yra įvykę nemaža atsitikimų, kurie kada nors bus paaiškinti kaip gilūs simboliai. Neturime užmiršti, kad būtent J. Marcinkevičius mums parašė svarbiausią Vasario 16-osios kūrinį, pavadinęs tą dieną "Diena atrištom akim".

Šiandien regėdami mintyse didįjį mūsų poetą užmerktom akim, mes neturime užmiršti tos šviesos, kuri sklido iš jo, iš jo talento, žmogiškojo gerumo, jautrumo, iš jo didžiausio įsipareigojimo Lietuvai ir ypač - lietuvių kalbai", - Lietuvos radijui kalbėjo V. Daujotytė.

Filosofas Romualdas Ozolas J. Marcinkevičių vadina naujosios lietuvių tautos patriarchu.

1994-IEJI. J. Marcinkevičiui prezidentas Algirdas Brazauskas įteikia Santarvės premiją.

"J. Marcinkevičius buvo visą laiką per visus įtempčiausius valstybės atkūrimo momentus, saugodamas valstybę, bet labiausiai rūpindamasis tais, kurie kūrė valstybę, o būtent - tauta. Todėl man J. Marcinkevičius yra naujosios lietuvių tautos patriarchas", - kalbėjo filosofas.

Anot jo, per poetą žmonės sužinojo, kas yra tikrasis, o ne ideologizuotas gyvenimas, tikroji istorija.

"Per Justiną Marcinkevičių mus galų gale pasiekė neideologizuotas, tikras Lietuvos žemės kvapas, spalvos, tas gyvenimas, kuris iš tiesų buvo bandomas gyventi. Per J. Marcinkevičių mus pasiekė istorijos gyvoji versmė, ne ta ideologizuota, o gyvenimą gyvenanti istorija. Per J. Marcinkevičių gavome žmogų, kuris be jokių abejonių įsijungė į Sąjūdžio pačius sunkiausius pirmuosius darbus", - teigė R. Ozolas.

Jo teigimu, lemtis poetą apdovanojo visu tuo, ko gali trokšti žmogus: pagarba, pripažinimu, o svarbiausia - bendrumo jausmu su tais, kuriais jis rūpinosi.

"Tai gali būti laikoma žmogaus gyvenimo prasme, ir J. Marcinkevičius iš tiesų šitą prasmę savimi simbolizuoja", - įsitikinęs filosofas.

2009-ųjų rugpjūtį J. Marcinkevičius dalyvavo iškilmėse, kurių metu buvo atidengtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtas paminklas.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas pastebi, kad J. Marcinkevičius savo kūriniais ir viešąja veikla buvo didžiausią tautos pagarbą pelnęs menininkas.

"Turėtume atsiminti, kad tautos ir jos kultūros išlikimas buvo svarbiausias jo kūrybos, veikimo motyvas. Jis buvo įspėjęs kažin kokią paslaptį. Jo kūryba buvo labai populiari, tačiau visas tas populiarumas derėjo su aukščiausiu profesiniu meistriškumu, su aukščiausiu kūrybos lygmeniu. Tai irgi labai retas dalykas", - Lietuvos radijui kalbėjo V. Sventickas.

"Prisimenant sovietmetį, J. Marcinkevičius, pasiremdamas labiausiai liaudies daina, liaudies pasaulėjautą, sugebėjo nubraukti tą sovietmečio kūrybai būdingą patetika, atgaivino grynąjį lyrizmą, grynąjį meną, ir tokiu būdu jis likęs kaip neištrinama asmenybė", - teigė literatūros kritikas.

Anot jo, J. Marcinkevičius taip pat įkūnijo nuostabią kūrybos ir asmenybės dermę.

"Nebūtinai menininkui tai privalu, bet šitoks sutapimas visada daro didžiulį įspūdį ir nusipelno žmonių, kolegų meilės, pagarbos, nuostabos. Jis galėjo paprastus dalykus pajusti visa savo sielos gelme, visa savo kelione į žodį. Tai talento, Dievo dovana, kurią J. Marcinkevičius turėjo ir kuri gyvens toliau", - sakė V. Sventickas.

Literatūros kritikas kaimynystėje gyvenusį poetą prisimena kaip nepaprastai jaukų, supratingą, šiltą žmogų.

"Tokių reta menininkų aplinkoje. Ambicijos, tokia laikysena, kad "Aš esu vienintelis" yra suprantama, būdinga ir net reikalinga meno žmogui, bet J. Marcinkevičius savo žmogišką jaukumą, atjautą, supratingumą buvo priėmęs kaip gyvenimo taisyklę, atėjusią iš tėvų, šeimos", - teigė jis.

Pasigailėjimo sonetas

Pasigailėjimo rudens laukams,
Seniems žmonėms ir einantiems per lietų.
Pasigailėjimo vaikams. Bet kam
... Ant atsisveikinimo lieptų.

Ir pasmerktiems, ir apverktiems,
Išėjusiems be sugrįžimo -
Pasigailėjimo visiems! - ir tiems,
Kurių net motinos neatpažino.

Pasigailėjimo langų šviesa -
Visų šviesa. Visų ranka ją laiko:
Ir moteries, ir vyro, ir to vaiko,

Neaiškiai jaučiančio, kad ir tamsa -
Ne pabaiga, o tik šviesos tąsa,
Kuri gyvybę su mirtim sutaiko.

Justinas MARCINKEVIČIUS

"Pavirtome kažkokia mase ant demokratijos griuvėsių"

Poetas Justinas Marcinkevičius 2010-ųjų lapkritį Lietuvos mokslų akademijoje vykusios diskusijos "Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai?" metu apgailestavo, kad Lietuvoje nėra jokios reikšmingesnės grupės ar sambūrio, kuris būtų įsitikinęs, jog šalyje viskas gerai, kad gyvename pagal žmogiškąsias bei politines vertybes.

"Tikro šeimininko Lietuvoje nėra ir negali būti. Galvojame tik apie kolektyvinį šeimininką, apie vieną ar kitą partiją, opoziciją ir poziciją. Bandome įteigti, kad partijos organizuoja ir vadovauja. Man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. (...) Kodėl nutilo garsusis šūkis "Visi susiveržkime diržus!"? Pensininkus suveržė, valstybės tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti. Diržą susiveržti labai sunku. Reikia kultūros, ponai. Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko jis nenori daryti", - kalbėjo J. Marcinkevičius.

Poetas ironizavo, jog spaudoje pasirodantys pranešimai apie milijardus litų, kuriuos emigrantai parsiunčia į Lietuvą savo likusiems giminaičiams, priverčia susimąstyti, kad emigracija yra teigiamas procesas. Tačiau tuoj pat uždavė retorinį klausimą, kiek dar šalyje liko žmonių, ir pabrėžė, jog ši mintis labai gąsdinanti.

"Mes prieš dvidešimtmetį sukūrėme valdžios principus, atrodo, demokratinius principus (rinkimai, skyrimai, partijų veikla). Deja, visa tai neduoda rezultatų. Pavirtome kažkokia mase, kuri, aišku, nežinau, ar labai dabar veržiasi į valdžią", - paklaustas, kokią visuomenę šiandien mato Lietuvoje, Eltai tada sakė J. Marcinkevičius.

"Žmogus gimęs būti geras"

Sovietmečiu mano aprašomo gyvenimo samprata buvo suprasta buitiniu kontekstu. O aš kalbėjau apie gyvenimą kaip apie dvasios reiškimosi formą, kaip jos pastangas džiaugtis tuo, ką turime, ir džiaugsmą patiems liesti pasaulį savo mintimis, jausmais.
Suprantu, kad ne mano išradimas tokia mintis apie gerumą. Daugelis žmonių, ypač kultūros, meno, mokslo atstovų, yra apie tai ne sykį įvairiomis progomis kalbėję. Gal Lietuvoje šitas "dvasios verslas" anuomet buvo primirštas todėl, kad tautai teko labai sunkus laikotarpis: karai, pokario kovos. Visa tai ištrynė žmogaus gerumą, todėl jis labai netikėtai ėmė reikštis mano eilėraščiuose. Jeigu jie ko nors verti ir dar kartais prisimenami, tai ačiū Dievui.

KNYGĄ laikau didžiausiu žmonijos išradimu, nes būtent su ja žmogus kūrė savo vidinį pasaulį, knyga bandė veikti ir socialinę aplinką. Nėra dalyko, prie kurio nebūtų prisilietusi knyga. Gutenbergo išradimas man pasirodė kur kas vertingesnis ir reikalingesnis žmogui negu koks nors kulkosvaidis ar automatas, - yra sakęs J. Marcinkevičius.

Man atrodo, kad visiškai įmanoma pasakyti tokius žodžius ir šiandien, nors gyvenimas pilnas visokių gaivalų, bjaurasčių, smurto prieš žmogų, neteisybės. Ne iš gerumo visa tai kyla. Ir naivu būtų šiandien pasakyti: priglausk šitai, kas čia reiškiasi visokiais pavidalais, ir būsi švelniai paliestas... Vis dėlto apie gerumą reikia kalbėti, ir garsiai kalbėti, nes "exempla trahunt" - pavyzdžiai traukia, kaip sakydavo senovės romėnai.

Žmogus gimęs būti geras. Jei pažiūrėsime į visą gyvybės formų eigą priešistoriniame ir istoriniame pasaulyje, net tarp žvėrių yra gerumo. Tai žmogui tuo labiau privalu.
Tik kažkodėl laikraščiai tvirtina, kad visa tai niekam neįdomu. Suprantu, kad nužudymo, vagystės ar prievartos atvejis spaudoje patraukia ir patrauks dėmesį greičiau negu kokios nors šnekos apie gerumą, bet laikraštis, be viso kito, turi prievolę formuoti žmogų, padėti jam susivokti. Pasigendu mūsų žiniasklaidoje teigiamos medžiagos apie visą mūsų gyvenimėlį.

Atrodytų, tas laikotarpis, kaip Baltijos kelias kadaise, buvo vos ne priešistoriniais laikais. Dabar atrodo, kad tos dvasios, tos vienybės, pasirengimo padėti kitam ten nė nebūta. Atrodo, visi išėjo į tą kelią ir apsižiūrėjo - čia ežeriukas, čia žemė nebloga, čia kokią trobą būtų galima pasistatyti. Keičiant nuosavybės formą silpnesnių moralinių įsitikinimų žmogų patraukė galimybė siekti naudos tik sau. Ir iki šiol tai tebevyksta.

Aš esu konservatyvus žmogus. Knygą laikau didžiausiu žmonijos išradimu, nes būtent su ja žmogus kūrė savo vidinį pasaulį, knyga bandė veikti ir socialinę aplinką. Nėra dalyko, prie kurio nebūtų prisilietusi knyga. Gutenbergo išradimas man pasirodė kur kas vertingesnis ir reikalingesnis žmogui negu koks nors kulkosvaidis ar automatas. Bet ginklą kokia nors forma daug kur sutikdavai, ypač po karo, ant postamento iškeltą tanką arba patrankėlę. O knygai niekas nepastatė paminklo, išskyrus Mažvydui lietuvių padangėje.

Sąjūdžio veikla tartum nuplovė nuo mūsų tai, kas buvo apnašomis benaikinantis mūsų kūną, dvasią. Už pečių arba šalia jautei pritariantį, paremiantį kitų alsavimą. Visa tai drąsino, kėlė, netgi vertė dalyvauti permainų, atkūrimo akcijose.

Manau, Sąjūdis išgelbėjo daug. Mes dabar nepajėgiame suprasti ir vertinti šito. Pagaliau bandome paslėpti vienokią ar kitokią savo ydą ar poelgį. O jų neišvengiamai atsiranda gyvenant - kiekviename gyvenime. Daugumai mūsų atrodė, kad užteks iškelti trispalvę, sugiedoti himną, ir jau visko atsiras ir vitrinose, ir žmonių kišenėse. Deja, taip neįvyksta.

Gal grįš kai kurios vertybės į žmonių širdis, dvasinį pasaulį. Manau, daug kas jau grąžinta ir įtvirtinta. Atrodė, kad jau tas patriotinis pasididžiavimas, reikšmingų Lietuvos įvykių prisiminimas yra prarastas. Bet gausūs tūkstantmečio renginiai parodė, kad visuomenei to reikia. Gal reikėtų į mokyklas grąžinti tuos pagrindinius kalbos, istorijos ir papročių akcentus?

Be abejo, žmogus iš šalies gali paklausti, ką aš veiksiu su tuo. Jei man Lietuvoje nėra nei darbo, nei ekonominės ar socialinės perspektyvos, tai čia neišgelbės nei Lietuvos tūkstantmetis, nei šimtmečiai ar Žalgirio mūšis. Išeitų, kad visa ko pagrindas yra ekonominis. Ir marksizmas, kad ir kaip iš jo tyčiotumės, suprato, kad tas dalykas sunkiai įvykdomas.

Vienas žmogus sunkiai orientuojasi ir sunkiai grabaliojasi tose sutemose. Todėl reikia neišvengiamai apie tai kalbėti, o ne tik atsiduoti laiko lyg upės tėkmei ir plaukti ten, kur neša. Kad ir kokį darbą dirbame, privalome bandyti sulaikyti tą mūsų tautiškumo užgesinimą.

Ištraukos iš interviu, duoto "Respublikai" 2010-ųjų kovą

"Vietoje "Sudiev" - "LIE-TU-VA"

Andrius KUBILIUS, premjeras
Kartu su šimtais tūkstančių Lietuvos žmonių nuoširdžiai liūdžiu dėl iškilios asmenybės, kilnaus humanisto, tautos poeto, dramaturgo, prozininko, vertėjo, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario Justino Marcinkevičiaus netekties.

Liūdėdamas atsisveikinu su neeilinio talento ir neeilinės asmenybės šviesos Poetu. Sakoma, kad žynys ir poetas turėtų būti vienas asmuo. Būtent toks Lietuvai ir buvo Justinas Marcinkevičius, kurį jo talento gerbėjai vadino vienu giedančiu žodžiu - dainius. Poeto kūryba jau seniai priklauso Lietuvos literatūros aukso fondui, o kelios lietuvių kartos varge ar laimėje, sveikindami ar atsisveikindami kartoja savomis tapusias poeto eiles. Todėl gal ir nekeista, kad šįkart lūpos vietoj paskutiniojo "Sudiev" bei "Amžinąjį atilsį" šnabžda "Mažvydo" finalo eilutes: "El-ie tai "Lie", "tė-u" tai "tu", "vė-a" tai "va"... Ar girdit? Kartokite. Kartokit ir klausykit - LIE-TU-VA."

Tikiu, kad šviesus tautos dainiaus atminimas ir Lietuvos pasididžiavimu tapę jo kūriniai bei darbai ugdys ir mokys esminių gyvenimo tiesų dar ne vieną Lietuvos piliečių kartą.

Reiškiu nuoširdžią užuojautą ir gilią pagarbą velionio artimiesiems, giminėms, bendraminčiams bei visai skaitančiajai bendruomenei.

"Tiesos ir dvasingumo šauklys"

Irena DEGUTIENĖ, Seimo pirmininkė
Reiškiu nuoširdžią užuojautą visiems, kurie liūdną žinią apie Justino Marcinkevičiaus išėjimą išgyveno kaip asmeninę nelaimę.

Liūdna simbolika dar kartą paženklino Vasario 16-ąją - mūsų laisvės dieną, kurią 1927-aisiais į Anapilį iškeliavo Jonas Basanavičius, o dabar - kitas iškilus lietuvių tautos sūnus.

Poetas buvo iš tų asmenybių, apie kurias kalbėti ir lengva, ir sunku. Nes su Justino Marcinkevičiaus parašytu ir pasakytu žodžiu užaugo ne viena Lietuvos karta. Velionio eilėraščiuose, dramose, eseistikoje nuolat ruseno rūpestis Lietuva ir lietuvybe. Iš eilėraščių ciklo "1946-ieji", iš "Mindaugo", "Mažvydo" ir "Katedros" mes mokėmės tautos ir valstybės istorijos, mokėmės atpažinti ir išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas tikrąsias vertybes. Tauta, lydima J. Marcinkevičiaus žodžio, brendo atgimimui ir laisvei.

Klausydama Poeto kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai užteks jėgų tautiniam, politiniam ir dvasiniam atgimimui. Tikriausiai dėl šių nuolatinių pastangų, dėl atjautos šalia esančiam žmogui, dėl nuolatinio dėmesio gimtajai kultūrai, gimtajai kalbai tautos ir Poeto meilė visada buvo abipusė. J. Marcinkevičiaus išmintingų žodžių akivaizdoje nelikdavo vietos smulkiems priekaištams, rietenoms, pykčiui.

Šiandien dar kartą supratome, jog kiekvienas, skaitęs J. Marcinkevičiaus knygas, klausęs Jo kalbų ar juo labiau bendravęs su pačiu Poetu, gavo labai vertingą likimo dovaną. Ir todėl itin skaudu suvokti, kokio tiesos ir dvasingumo šauklio netekome. Netekome žmogaus, kurio ramaus žvilgsnio, ramaus balso ir išmintingų žodžių fone dažnai nelikdavo vietos smulkiems priekaištams, rietenoms, pykčiui. Kuris visus mus drąsino tiesai, augino ir brandino dvasiškai.

Amžinas tautos dėkingumas ir pagarba telydi tautos Poeto Justino Marcinkevičiaus vardą ir atminimą.

"Pilietis, kokiu mes siekiame tapti"

Dalia GRYBAUSKAITĖ, Lietuvos prezidentė
Netekome išskirtinės Lietuvai asmenybės - iškilaus piliečio, tautos poeto, dramaturgo, tikrojo Lietuvos mokslų akademijos nario, publicisto, įvairių premijų laureato, žmogaus, tituluoto Lietuvos sąžine, visos tautos mylimo ir gerbiamo Justino Marcinkevičiaus.
Didžio kūrėjo talentas, atsiskleidęs įvairiose meninės ir visuomeninės veiklos sferose, mums ir ateities kartoms bylos apie žmogų - asmenybę, jo meilės, dvasingumo ir kūrybingumo triumfą prieš gyvenimo smulkmenas, apie nuolatinį žmogaus siekį mylėti be kompromisų ir išlygų, jausti ir kurti tik aukščiausiais sąžiningumo kriterijais remiantis, niekuomet neišduoti savo idealų ir meilės Tėvynei išaukštinimo.

Justino Marcinkevičiaus žodis, kylantis iš pačių giliausių tautos kultūros gelmių, vienodai artimas ir suprantamas visiems tautos sluoksniams, nes labai tiksliai išreiškia tai, ką mes jaučiame, bet neturime tokio didžio talento išreikšti. Susitapatiname su juo, tarsi tai būtų mūsų pačių pasakyta. Tai patvirtina ir liaudies dainomis virtę poeto tekstai, ir neblėstantis domėjimasis jo kūryba.

Justinas Marcinkevičius visiems laikams išliks mums pavyzdžiu žmogaus ir piliečio, kokiu mes siekiame tapti, o jo kūryba ugdys ir taurins mus ir kitas kartas.

"Kovojo širdimi, ne ginklais"

Povilas GAIDYS, režisavęs J. Marcinkevičiaus "Krintančias žvaigždes", "Mindaugą", "Mažvydą", "Katedrą"
Tai yra baisi netektis, tragedija, ką padarysi... Netekome didžiausio Lietuvio, šauklio, kovotojo ne kardais, ne šautuvais, o savo dvasia, širdimi, jausmu, žodžiu. Tai buvo didžiulis Lietuvis po karo. Man sunku kalbėti... Mirtis nebuvo netikėta, nes ta jo sveikatos būklė buvo sunki, vilties - nedaug, tačiau vis viena viliesi, kad pasveiks. Ir išėjo Anapilin tokią dieną, Vasario 16-ąją... Ironiškai gražu. Ką likimas davė, tą ir atėmė simboliškai. Tai didžiulė netektis tautai, ne tik poezijai, literatūrai, teatrui. Nežinau, ar kas galėtų pakeisti J. Marcinkevičių. Tačiau ateina kitas laikas, gimsta kitokios žmonių istorijos, sąlygos, kitokia karta auga, laikmetis, kuris irgi pagimdys savo genijus. Kiekviena karta duoda savo. Tiesiog man asmeniškai J. Marcinkevičiaus netektis yra labai skaudi. Jis buvo paprastas, kuklus, nuoširdus, lengvai prieinamas žmogus. O tai - pačios gražiausios žmogaus savybės.

"Tokie žmonės gimsta kartą per tūkstantį metų"

Vytautas PAUKŠTĖ, aktorius, spektaklių "Mažvydas", "Mindaugas" pagrindinių vaidmenų atlikėjas
Ko neteko Lietuva? Jis Lietuvai, žiūrint iš dabarties perspektyvos, buvo... Be jo nebūtų Atgimimo, nuostabios poezijos, meilės Tėvynei, žodžiui, motinai, tėvui, "Mindaugo", "Mažvydo", "Katedros"... Kur tas žodis buvo išrėktas, juk prieš 20 metų buvo. J. Marcinkevičiaus įtaka Sąjūdžiui buvo milžiniška. Be jo nebūtume tuo, kuo esame. Ir aš nebūčiau tuo, kas esu... Mes apie šį žmogų dar kalbėsime dešimtmečius, apie jo kūrybą. Tai buvo dainius ir Lietuvai, tautai jo mirtis yra didžiulė netektis. Tokie žmonės gimsta kartą per tūkstantį metų. Sunku kalbėti...