Ne kiekvienas Seime ir kalbėdamas pasako

160 pasisakymų

Rimantas Jonas DAGYS:

Stengiuosi kalbėti ne dėl statistikos, be to, nesu tas politikas, kuris abejingai stebi sprendimų priėmimo procesą. Mano manymu, politikai salėje turi ne šiaip mygtukus spaudyti, o dirbti savo darbą ir gilintis į kiekvieno svarstomo klausimo esmę.

Man tenka pateikti nemažai įstatymo projektų ir pataisų, tad natūraliai tenka kalbėti dėl daugelio iš jų. Socialinių reikalų komiteto kuruojama zona yra labai plati ir apima didelę sritį, tad tenka kalbėti daugeliu klausimų.

Tačiau manau, kad vertinant politikų darbą reikėtų atsižvelgti ne į pasisakymų skaičių, o į jų turinį. Jei kalbama tik dėl kalbėjimo, tai tikrai nereikalinga. Bet jei pasisakoma yra dėl klausimo esmės, tuomet nelikti abejingam yra parlamentaro prievolė. Juk kiekvienas priimame asmeninę atsakomybę dėl kiekvieno priimto sprendimo. Be to, ir rinkėjai gali patikrinti, kaip jų išrinktas politikas gina jų interesus ir atstovauja jų nuomonei. Žinoma, ši statistika tik iš dalies leidžia įvertinti politiko darbą. Reikia stebėti pateikiamų projektų ir pataisų skaičių, jų priėmimo procentą, o svarbiausia - patį sunkiausią ir juodžiausią darbą, t.y. darbą komitetuose. Deja, šios statistikos nėra.

Žinoma, būna tų nereikalingų pasisakymų. Ypač kai pradedame kalbėti apie asmeniškumus, vertindami ne tiek svarstomą klausimą, kiek personalijas. Pripažinsiu, kai kalbama apie mane, esu priverstas vienaip ar kitaip sureaguoti. Pažadėti kalbėti mažiau būtų sunku.

140 pasisakymų

Jurgis RAZMA:

Taip išėjo tikrai natūraliai, nesistengiant pasiekti statistikos aukštumų. Matyt, tai lemia faktas, kad registruoju nemažai pasiūlymų ir nevengiu pasisakyti dėl motyvų, išdėstyti savo argumentus svarstant projektus. Manau, kad niekas nepasakytų, jog taip išsikraunu emociškai ar daug šokinėju prie mikrofono be reikalo. Manau, mano dalykinė patirtis tiesiog natūraliai suformuoja tokius rodiklius. Žinoma, kartais pasižiūriu statistiką, tačiau iš to reklamos daryti nesistengiu.

Manau, kad Seimas yra tokia vieta, kurioje reikia išsakyti savo poziciją, išdėstyti argumentus, atskleisti savo programines nuostatas, kuriomis remiantis ir priimami sprendimai. Kalba, matyt, čia yra darbo priemonė. Todėl tie, kurie kritikuoja daugiau pasisakančiuosius, manau, turėtų skirti tuos, kurie kalba nebereikalingai, bet, vienaip ar kitaip, tokia kritika turbūt jie bando pateisinti savo žemesnius rodiklius.

Žinoma, yra ir kiti rodikliai. Reikia viską įvertinti, ne tik kalbėjimą. Aš pats daugiau teikiu pasiūlymus, o ne aktus, nes opozicijoje būnant tikėtis, kad tavo parengtas projektas bus priimtas, sudėtinga. Patirtis rodo, kad net į darbų programą jie dažnai neįtraukiami. Matyt, todėl ir posėdžių salėje opozicija aktyvesnė. Jos poreikis aktyviau reikšti savo nuomonę informuojant visuomenę apie kitokias galimybes, nei siūlo valdantieji, yra didesnis.

129 pasisakymai

Petras GRAŽULIS:

Man atrodo, kad šiemet tikrai kalbėjau ne tiek daug, stengiausi reikšti savo nuomonę kuo produktyviau, išvengdamas techninių dalykų. Kaip tiek daug kalbėjau, net pats stebiuosi. Tikrai maniau, kad šiemet jau nebebūsiu tarp tų daugiausiai kalbančiųjų. Neslėpsiu, ne visuomet išeina susilaikyti nuo emocijų, kitą kartą kažkas išprovokuoja pokalbį, ypač konservatoriai, tad taip ir nutinka. Kiek įmanoma, stengiuosi susilaikyti, kad netrukdyčiau darbo, nes kai ilgai kalbi, ir posėdis užsitęsia.

Seimo nario darbas nėra vien tik kalbėti, juk reikia ir įstatymų projektus rašyti, važiuoti, susitikti su žmonėmis, spręsti jų problemas.

Nežinau, kaip bus šiais metais. Vis tiek kalbėsiu, kai man atrodys, kad reikia. Aš savo pasisakymų su rinkimais beveik nesieju, bet turbūt bus tų, kurie provokuos įvairiausiais populistiniais įstatymų projektais, konservatorių pasisakymais. Nes jiems atrodo, kad kas ne su konservatoriais, tas prieš Lietuvą. Jei kažkam nepritari, vadinasi, esi agentas ir tarnauji rusams.

5 pasisakymai

Vanda KRAVČIONOK:

Sunku pažadėti, nes daug kas priklauso nuo įstatymų. Bet tikiu, kad tarp kolegų bus tokių, kurie pasisakys ne tik po 140, bet ir po 200 kartų. Juk rinkimų metai. Aš pati nemėgstu tuščiai pliaukšti liežuviu. Jei turiu kokių klausimų ar man kyla neaiškumų, dažniausiai juos išsiaiškinu komitete ar frakcijoje diskusijų metu. Salėje mane net erzina tie kolegos, kurie šneka tik tam, kad šnekėtų, arba reiškiasi tuomet, kai posėdį stebi žurnalistai. Bet juk neįmanoma būti specialistu visose srityse. Nežinau, gal kai kurie net planuoja ir strateguoja tuos pasisakymus. Būna, kad štai vienas ar kitas kolega posėdžio metu klausomam projektui turi klausimų, o paskui pusę mėnesio ar ilgiau neturi nė vieno klausimo. Iš šono keistai atrodo.

Aš ir gyvenime nemėgstu tuščiažodžiauti, visuomet išklausau kito nuomonę. Kartais kolegos draugiškai pajuokauja, kad galėčiau dažniau pasisakyti. Kai kas gal mano, kad toks elgesys nepolitiškas, tai gal ir nesu tokia jau didelė politikė. Kad mažiau šneku, nesijaučiu prastesnė.

4 pasisakymai

Gediminas KIRKILAS:

Nemanau, kad posėdžių salėje kalbu per mažai. Bet jeigu reikės už frakciją kalbėti, 2016-aisiais kalbėsiu, kiek reikės, ir gal padidinsiu savo statistiką. Didelę posėdžio laiko dalį man užima pirmininkavimas, nes esu Seimo pirmininko pavaduotojas. Be to, daugiausiai pasisakau komiteto darbe, kur sprendžiami klausimai. Kieno statistika siekia itin didelius skaičius pasisakymų, turbūt, tai tie kolegos, kurie nelabai patyrę ir nesupranta, kur iš tiesų sprendžiami svarbiausi klausimai. O jų pasisakymai dažniausiai tik gadina orą. Kadangi aš esu šiek tiek daugiau patyręs, tai to nedarau.

Tikras politikų darbas yra jo priimtų sprendimų skaičius. Kiek politiko ar jo vadovaujamo komiteto sprendimų yra priimta, ir parodo tikrąjį politiko darbą. Dažnai klystama, kai skaičiuojamas teikimų skaičius. Bet juk teikti gali kiek tik nori, bet reikėtų skaičiuoti, kiek projektų priimta ir dar kiek iš jų pasirašiusi prezidentė. Čia būtų geriausias kriterijus parlamento nario darbui įvertinti. O pasisakymai yra daugiausiai emocijos. Populiarumo jie nelemia.

1 pasisakymas

Darius ULICKAS:

Nė neatsimenu, ko tą vieną kartą klausiau šiemet posėdžių salėje, bet pavasario sesijoj pasižadu būti aktyvesnis. Be reikalo šnekėti nesinori, mano teikiamų projektų nebuvo ypatingų, kad būtų būtina pasisakyti, o tuščiažodžiauti nemėgstu. Gal todėl tiek tik ir pasisakiau. Daugiau darbo buvo komitete, vykdyti keli mano iniciatyva pradėti parlamentiniai tyrimai.

Dažnas kalbėjimas nebūtinai gerina darbo rezultatus. Manau, kad geresnis politikas tas, kuris savo veiksmais, o ne tuščiomis kalbomis įrodo savo reikalingumą Tautai. Dėmesio man tikrai netrūksta. O ypač jo netrūko vasarą, kai buvo registruotas mano projektas dėl žemės ūkio technikos techninio apžiūrų perdavimo valstybinei įmonei.

Žinoma, yra kolegų, kurie per metus labai daug kartų pasisako, bet jei pažiūrėtume jų pasisakymus, daugelis jų yra nuolat besikartojantys. Tarp jų reikėtų gerai paieškoti tokių politikų, kurie su kiekvienu pasisakymu kažką naujo pasakytų.

Algimantas SALAMAKINAS, buvęs ilgametis Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas:

Kiekvienoje frakcijoje yra kalbėtojai, kurie kalba frakcijos, komiteto vardu ar nuo savęs, tad jiems tenka didesnis krūvis ir jie pasisako daugiau nei kiti Seimo nariai. Žinoma, pasisakymų gausa atspindi ir charakterio bruožą. Jei Seimo narys mažiau kalba, dar nereiškia, kad jis prastesnis, nedirba ir dykai duoną valgo. Jis dirba komitete, apygardoje ir tiesiog yra linkęs mažiau kištis į tuščius debatus, kurių kartais kyla. Pagal statutą, jei per pasisakymą buvo paminėta tavo pavardė, tu turi teisę pasisakyti. Tuomet gal paminima kita pavardė, vėl naujas pasisakymas. Taip per dieną vienas žmogus net vienu klausimu gali pasisakyti 10 kartų. Pažiūrėję į statistiką manome, kad tas žmogus labai aktyvus. Žinoma, yra statute numatyta, kada galima vieną, kada dvi minutes kalbėti. Jei išnaudojai savo laiką, pirmininkaujantis išjungia mikrofoną, ir viskas.

Aš pamenu savo pirmąją kadenciją 1992-1996 metais. Tuomet buvo noras kalbėti kuo daugiau, nes vyravo nuomonė, kad daug kalbantys ir yra geri parlamentarai. Ypač kai transliuodavo per radiją, tuomet ir žmona, ir uošvė žinodavo, kad dirbi. Dabar, žinoma, brandumas yra kitas. Dažniausiai diskutuojama dėl esmės, nors neišvengiama, kaip ir visur, tuščių diskusijų, gal net užgauliojimų.

Tikrai negalima manyti, kad geriausi tie, kurie daug kalba. Manau, geriausia, jei šioje statistikoje atsirastum lentelės viduryje. Be abejo, kalbėtis ir diskutuoti reikia. Juk sakoma, kad diskusijoje ir gimsta tiesa. Bet reikia atrasti harmoniją.

Štai Anglijoje yra praktika, kad pirmos ar net antros kadencijos parlamentarai tik sėdi, mokosi, klauso ir net žmoniškos vietos atsisėsti negauna, apie jokį postą nesvajoja. Tik antroje ar trečioje kadencijoje jiems leidžiama kalbėti. Ten tokia praktika yra normali. O štai pas mus pirmoje kadencijoje ateina jau viską suprantantys, viską žinantys ir dažnai gali diskutuoti nuo lyties keitimo iki gyvūnų gerovės klausimų.

Dažnai pagalvoju, kas turėtų atspindėti gerą politiko darbą. Bet manau, kad nei ši, nei įstatymo projektų pateikimo statistika to neatspindi. Aš esu siūlęs panaikinti projektų statistiką, nes prasideda įvairūs nesąmoningi registravimai dėl lenktyniavimo. Ir priregistruoja... Yra pora Seimo narių, kurie daug įregistravo ir daug jų pataisų priimta. Bet jei užregistruota 40 pakeitimų skirtinguose įstatymuose, kur vietoj žodžio „invalidas“ siūloma įrašyti žodį „neįgalusis“? Juk tas vienas žodis įstatymo esmės nekeičia, bet statistiką pagražina. O, pvz., Socialinių reikalų komiteto svarstomas Socialinis modelis, kuris reikalauja kone visos kadencijos darbo, jiems bus tik vienas pliusiukas. Todėl manau, kad politiko darbą reikia vertinti pagal jo patirtį ir rezultatus, stebint, ar jis dirba sąžiningai, ir vertinant priimtus įstatymus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“