Ne Bjork, tik antausis

Įspūdis

Klaipėdos universiteto teatras "Dramos klasė" kovo 31-ąją pristatė publikai premjerą - spektaklį šiuolaikinio islandų dramaturgo Torvalduro Torsteinsono pjesės motyvais "Ir Bjork, žinoma..."

Penktadienio vakarą, kai Muzikiniame teatre tuo pat metu vyko "Rigoleto" premjera, KU Menų fakulteto Mokomojo teatro salė buvo pilnutėlė. Tai rodo, kad penkerius metus gyvuojanti, Veltos ir Vytauto Anužių vadovaujama, "Dramos klasė", kurioje vaidina vien moterys aktorės, turi savo žiūrovą.

Penktasis "Dramos klasės" spektaklis "Ir Bjork, žinoma" kelią į žiūrovo širdis, atrodo, skinsis sunkiau nei ligšioliniai "Dramos klasės" pastatymai, pelnę didžiulį pasisekimą festivaliuose šalyje ir užsienyje. T. Torsteinsono pjesė labai sudėtinga, intelektuali, tarsi maitvanagis mėsinėjanti degradavusio šiuolaikinio pasaulio "vertybių" dvėselieną.

Paties autoriaus žodiniu hepeningu vadinamas kūrinys, kuriame nepasislėpsi už veiksmo, nei už dekoracijų - labai rizikingas uždavinys tiek režisieriams, tiek aktorėms. Jį išspręsti pabandė režisieriai Velta ir Vytautas Anužiai, kompozitorius Antanas Jasenka, scenografė Marta Vosyliūtė, kostiumų dailininkė Silvija Almonaitienė, judesio autorius Aleksas Mažonas ir šešios aktorės.

Pjesės veiksmas vyksta psichoterapijos seanse. Jo metu penkios, skirtingus socialinius sluoksnius atstovaujančios moterys, vadovaujamos kažkokiu pranašu fanatiškai tikinčios vadovės, bando žodžiais ir veiksmais išsivalyti nuo negatyvių emocijų ir purvo, atrasti savo kelią į laimę.

Ką čia slėpsi, spektaklyje gvildenamos temos - šlykščios, erzinančios ir apdrabstančios žiūrovą purvu, kad šis pajudintų bent pirštelį jį nusivalyti. "Ir Bjork, žinoma" - tai provokacija. Ironiška, dramatiška, sukelianti pykinimą.

Premjerai pritrūko griaunančios jėgos, su kuria spektaklio pabaigoje viską sulygina ugnikalnio išsiveržimas. Nebuvo premjeroje iš koto verčiančio smūgio, tik moteriškas pliaukštelėjimas delnu per veidą. Po jo jautiesi tik sutrikęs ir nieko nesupratęs.

Vyras, drauge žiūrėjęs spektaklį, pareiškė: "Kaip krepšinio aukščiausia lyga neįsivaizduojama be juodukų, taip teatras - be vyrų". Atrodo, jį suerzino spektaklio seksualinės scenos, kurios vaidinamos vien moterų, pasmirsta perdėtu skandinavišku feminizmu. Bet juk ir tai, kad vyrą daugelyje šeimų atstoja tik švarkas - tik dar viena šiuolaikinio pasaulio grimasa, tiksliau norma.

Man atrodo, kad premjera tiesiog neužaugo iki sprogimo. Po pirmojo veiksmo žiūrovai į koridorių išėjo akivaizdžiai sutrikę, suintriguoti. Visi laukė, kad kažkas įvyks. Pagrindinis įvykis antrajame veiksme - jaunos, naivios, pasimetusios mergaitės išžaginimas. Atrodo, kad aktorėms jį vaidinti nepatogu, ir žiūrovams žiūrėti nepatogu. Ko gero, bičiulis teisus - pritrūko šiai scenai nesumeluotos, gyvuliškos, vyriškos agresijos. Ir pyktis todėl nesukilo. Ir kai viskas pasibaigė, visi tik lengviau atsikvėpė - iškankinom.

Ir dar, spektakliui labai trūksta ekscentrikos. Tokios, kokia būdinga, tik Bjork, žinoma.

Jurga PETRONYTĖ