Naujasis kultūros ministras Š.Birutis: Tarsiuosi su visa kultūros visuomene
Šiandien kultūros ministras Šarūnas Birutis pasakoja, kaip įsivaizduoja, ko reikia kultūrai.
Mano pirmųjų darbų esminiai dalykai bus įgyvendinti tikrai neblogą nacionalinę kultūros strategiją, kuri buvo priimta su tam tikromis išlygomis, t.y. kultūros politikos kaitos gairėmis.
Labai svarbu teisingai suformuoti nacionalinę kultūros tarybą. Tai bus tikrai nelengvas darbas, nes turėsiu tartis su visa kultūros visuomene, o ji yra ypač marga. Net, sakyčiau, ypatingai marga - kiekvienas menininkas, kultūros žmogus juk yra itin savitas.
Bet net ir esant tokiam margumynui man norisi, kad ne tik būtų išklausytos visos pusės, interesai, bet ir procesas vyktų skaidriai, gražiai ir kultūringai, visi rastume patį geriausią variantą.
Kultūros ministro darbe laukia ir visiškai naujų veiklos temų. Pavyzdžiui, yra dalykų, susijusių su kūrybinėmis kultūros industrijomis. Mes turime pripažinti, kad kultūra nėra išlaikytinė, amžinai tik prašanti pinigų, kaip iki šiol įsivaizdavome. Kultūra sukuria labai didelę šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį.
Naujausi tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos tyrimai rodo, kad net 5,6 proc. BVP mūsų šalyje sukuria būtent kūrybinės industrijos, t.y. tik kūrybingi, nuo kultūros reikalų nenusigręžę žmonės gali labai pakelti savo valstybės lygį ir ekonomiškai.
Jeigu mes sugebėsime išvystyti šią temą, sudarysime sąlygas kūrėjams, talentams uždirbti sau, vadinasi, uždirbs ir valstybė. Bet tai reikia vystyti pagal atskirą programą, kuri ir bus vienas pagrindinių mano darbo tikslų. Kalbėdamas apie kūrybines industrijas, aš turiu omenyje ne tik finansavimui itin imlų kino kūrimą, bet net ir mados dalykus, kurie pasaulyje yra laikomi kultūros dalimi.
Kalbant apie kultūros finansavimą, aš seniai pastebėjau, kad Lietuvoje ji būdavo nepelnytai skriaudžiama kone visą laiką. Mūsų valstybė elgėsi taip, kad kultūra buvo, galima sakyti, vienintelė sritis, kuriai planuojant Bendrijos finansines perspektyvas nebuvo numatyta ES struktūrinių fondų lėšų. Kitur ES taip nebuvo - šių fondų finansavimą gaudavo ir kultūra.
Finansų klausimas kultūros srityje yra labai svarbus ir dėl bendro požiūrio keitimo. Šiandien Lietuvoje matome, kad kitos valstybės žinybos savo asignavimų likučius kultūrai atiduoda tarsi išmaldą. Tai yra visiškai neteisinga, todėl Kultūros ministerija turėtų pati tapti tarpine institucija tarp finansavimo ir kultūros visuomenės. Sakydamas apie kultūros reikalų finansavimą, aš galvoju apie artimiausią perspektyvą, tai yra šiandieną, nes rytoj jau bus vėlu.
Rytoj vėlu jau gali būti kalbėti ne tik apie pinigus. Rytojaus negali laukti ir mūsų kultūros paveldas, kone pagrindinis lietuvių identiteto išsaugojimas, kuriuo turime susirūpinti šiandien. Jeigu mes globosime tik paveldo likučius, per didelius vargus lopysime po vieną architektūrinio paminklo stogelį, taip irgi nieko nebus. Po dvidešimties metų to, ką dar turime šiandien, tiesiog neliks. Sunaikinto paveldo nebeprikels nei milijonai, nei milijardai.
Aš esu už investicijas į švietimą, tačiau negaliu ramia širdimi stebėti, kaip už milijonus renovuojamos kaimo mokyklos, tada jos uždaromos, o šalia tiesiog akyse kultūros paveldo objektai nyksta. Mano nuomone, šiuo klausimu prioritetai buvo sudėlioti ne visai teisingai.
Be abejo, vienas pačių svarbiausių mano rūpesčių bus ir lietuvių kalbos išsaugojimas. Be unikalios, senos, gražios kalbos mes tiesiog būtume nebe tauta. O kalbant apie šios Vyriausybės programoje įrašytus planus kai kur galbūt įteisinti dvikalbystę gatvių lentelių pavidalu, reikia pasakyti, kad tai yra ne tik tarptautinių konvencijų reikalai, bet ir tikrai diskutuotini dalykai. Toks buvo valdančiosios koalicijos kai kurių partnerių pageidavimas, tačiau tikiu, kad visos pusės ras tinkamą sprendimą.
Rašyti komentarą