Ministrai, atsibuskite: valstybėje prageriami vaikai

Mažėjant gyventojų skaičiui šalyje, vaikų, kurie atsiduria globos namuose, ne mažėja, bet daugėja. Pakruojo rajone, kur socialinės rizikos šeimos sudaro beveik 10 procentų visų šeimų, auginančių vaikus, steigiami dar vieni globos namai. Specialistai skelbia pavojų: valstybės politika dėl globos ir įvaikinimo – apgailėtina. Daugėja asocialių šeimų ir pragertų vaikų.

Reikia daugiau globos namų

Linkuvos socialinių paslaugų centro direktorė Regina Balčytė lydi į naujai kuriamus namus Pakruojo rajono tėvų globos netekusiems vaikams. Centras pradės teikti rajono savivaldybei naują paslaugą – ne tik senelių ir ligonių, bet ir vaikų globą.

Linkuvos specialiosios mokyklos bendrabučio trečiajame aukšte nuo rugpjūčio pabaigos įsikurs mažiausiai 10 globotinių. Čia bus perkelti penki vaikai iš samariečių globos namų, veikusių rajone ilgus metus. Samariečių globojami vaikai iki šiol gyveno daugiabučio namo bute, kuris nebeatitinka globos įstaigai keliamų reikalavimų.

Dalis vaikų į naujuosius globos namus bus perkelti iš Pamūšio parapinių globos namų, nes čia taip pat, pagal įsigaliosiančius nuo 2015 metų reikalavimus, vaikų bus per daug pagal gyvenamą plotą.

Nors kambariai naujuose globos namuose tvarkingai suremontuoti, bet kieme – nei medelio, nei suolelio, nei aikštelės.

Pragertų vaikelių namai

Šiuo metu iš kiek daugiau nei 4000 rajone gyvenančių vaikų – 172 yra globojami valdiškose įstaigose, šeimynose ar šeimose. Maždaug kas dešimta rajono šeima, auginanti vaikus, įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą.

Direktorė R. Balčytė neabejoja, kad netrukus naujuose globos namuose teks steigti ir dar vieną šeimyną. „Tėvai prageria savo vaikus“, – liūdesio neslėpė R. Balčytė.

„Pragertų vaikelių rajone daugėja“, – konstatuoja liūdną statistiką ir Pamūšio Šv. Antano Paduviečio parapinių vaikų globos namų vadovas, Pakruojo dekanas, kunigas Ričardas Rutkauskas.

Šiuo metu parapiniuose globos namuose gyvena trisdešimt du vaikai. „Visi jie paimti iš geriančių šeimų. Yra tik vienas vaikas – visiškas našlaitis, bet jis jau gyveno globos namuose, kai jo tėvai dar buvo gyvi“, – sakė Roma Bartkevičiūtė, Pamūšio Šv. Antano Paduviečio parapinių vaikų globos namų socialinė pedagogė.

Žaidimai šventoriuje

Atvažiavę į Pamūšį prie bažnyčios pamatome neįprastą vaizdą: vaikai važinėjasi riedučiais aplink bažnyčią, šventoriuje – linksmas vaikų klegesys, nes čia išklota trinkelėmis ir labai patogu važinėtis. Mažieji riedutininkai sveikinasi pamatę nepažįstamus žmones ir palydi pas Romą.

Kad čia gyvenama taip, jog vaikai jaustųsi kuo mažiau svetimi, išduoda daugybė detalių. Atsikėlusi vėliau paauglė trindamasi akis pirmiausia skuba bučiniu pasveikinti savo auklėtoją.

Keli 7–10 metų vaikai jau ruošia pietus – skuta bulves. Iš jų veidų nesimato, kad jiems tai nepatiktų. Atvirkščiai. Jie moka ir mielines bandeles iškepti.

Kieme ką tik būta didžiulės malkų stirtos – dar nespėtos sušluoti medžio žievės. Žolėje pamiršti vaikiški vasariniai batukai.

„Mūsų vaikai neturi motyvacijos mokytis, nes jie iki 10–14 metų augo tokiuose namuose, kur nėra jokio mokslo. Mes supratome, kad tiems vaikams galime įskiepyti bent jau norą dirbti, jeigu su mokslais nieko neišeina. Mokėdamas dirbti žmogus gal neis gerti, kaip jų tėvai“, – svarsto R. Bartkevičiūtė.

Kur „padėti“ vaikus?

Nuo 2015 metų sausio 1 dienos visos šalies globos įstaigos, įskaitant ir valstybines, ir privačias, privalės turėti licencijas – dokumentą, leidžiantį vykdyti socialinės globos veiklą.

R. Bartkevičiūtės teigimu, licencijos įvedamos, kad įstaigos supanašėtų paslaugų kokybe, nes šiuo metu tarp įvairių globos įstaigų yra nemaži atotrūkiai tiek darbuotojų skaičiumi, tiek ir skiriamų lėšų kiekiu.

Vienas iš licencijavimo reikalavimų yra ir atitinkamo ploto, skiriamo vienam globos namų gyventojui, nustatymas.

„Pagal tai, kiek turime gyvenamo ploto, galėsime turėti dvi šeimynas po aštuonis – dešimt vaikų. Dvylika mūsų vaikų reikia kažkur padėti“, – pasakojo R. Bartkevičiūtė.

Lyg aklas su kurčiu

Socialinė pedagogė mano, kad licencijavimas yra geras dalykas, tačiau pati valstybė, jos socialinė politika turi labai didelių problemų socialinėje, globos srityse.

„Panašu, lyg kalbėtųsi aklas su kurčiu. Valstybės lygmeniu globos srityje jaučiama didžiulė stagnacija. Kartais susidaro toks įspūdis, jog išmintingų sprendimų šioje srityje labai labai mažai. Paimamas kažkoks geras pavyzdys, bet valstybė nesudaro deramų sąlygų jį įgyvendinti. Įdiegiami tam tikri elementai, bet nėra tęstinio apjungimo, nuoseklumo“, – mano R. Bartkevičiūtė.

Socialinė pedagogė įsitikinusi, kad, pavyzdžiui, licencijavimas turi būti vykdomas palaipsniui, – vienais metais iš biudžeto skiriama daugiau socialinių darbuotojų etatų, kitais metais – lėšų kitoms reikmėms.

„Jeigu valstybė turi troškimą apskritai naikinti globos namus, reikia dirbti. Pas mus šalyje veikia įtėvių ir globėjų programa, bet ji yra paimta ir numesta, o valstybės nuolatinio palaikymo jai nėra. Dvejus metus valstybė finansavo įvaikinimo programą, sistema pradėjo įsivažiuoti, bet nutraukė finansavimą ir viskas liko kabėti ore. Socialinės valstybės politika – visko po truputį, bet iki galo niekas nepadaryta“, – vardijo trūkumus R. Bartkevičiūtė.

Jos teigimu, valstybė neturi socialinės politikos, ji vykdoma priešokiais, aukšti valdžios pareigūnai, įstatymų leidėjai neįsiklauso į specialistų patirtį. R. Bartkevičiūtės teigimu, nevyriausybinės socialinės organizacijos nuveikia daugiau, nei valdiškos.

„Nevyriausybinės organizacijos veža į Lietuvą geriausią užsienio šalių patirtį, verčia literatūrą, kad mūsų socialinės globos įstaigos turėtų pavyzdį, pagal ką dirbti ir kuriuo keliu eiti, bet valstybė į šias patirtis neįsiklauso“, – sakė R. Bartkevičiūtė.

Įvaikinimas ir globa – be ateities

R. Bartkevičiūtės teigimu, keista yra tai, kad ir lietuvių, ir užsieniečių šeimos kasmet įvaikina po vienodą skaičių Lietuvos vaikų. Tai rodo, kad per mažai dirbama su lietuvių šeimomis.

Vienas socialinis darbuotojas „Šiaulių kraštui“ anksčiau yra minėjęs, kad įvaikinimas ir globa Lietuvoje neturi ateities dėl valstybės požiūrio į šį kilnų aktą. Pirmiausia, dėl to, kad įvaikinamiems vaikams neskiriama jokia parama. Antra, kad įvaikinami vaikai tampa šeimos turto paveldėtojais. Jeigu šeima jau turi savo vaikų, ji nenorės, kad jų vaikai palikimą dalytųsi su kažkuo iš šalies.

„Jeigu nenori šeima, kad vaikas taptų paveldėtoju, ji gali imti vaiką globoti. Bet ir globėjų, lyginant su įsivaikinusiais, nedaugėja. Kodėl? Globos namuose už vieną globojamą vaiką valstybė moka nuo 1500 iki 2000 litų per mėnesį. Už globojamą šeimoje vaiką valstybė moka 500 litų. Negana to, ta šeima stebima, kontroliuojama, visuomenės požiūris į tokias šeimas taip pat nėra labai palankus: esi stebimas tarsi pro padidinamąjį stiklą – pasiėmei vaiką dėl meilės ar dėl pinigų? Kaip panaudoji vaikui skirtus pinigus?“, – vardijo priežastis R. Bartkevičiūtė.

Prevencijos imitavimas

Didžiulė problema, pasak R. Bartkevičiūtės, yra tai, kad vis daugėja socialinės rizikos šeimų, bet prevencijos tam nėra.

„Nieko nereikia spėlioti, pasaulyje yra daugybė gerų pavyzdžių, užtenka prisėsti prie interneto, ir pasiskaityti, kaip kiti tvarkosi“, – įsitikinusi R. Bartkevičiūtė.

Užsienio šalyse socialiniai darbuotojai yra bent jau pakankamai apmokama specialybė.

„Lietuvoje jeigu seniūnijoje yra dvidešimt – dvidešimt penkios socialinės rizikos šeimos, kurios turi mažiausiai po tris vaikus, su jomis dirba vienas socialinis darbuotojas, neturintis automobilio ir gaunantis 1200 litų atlyginimo. Užsienyje vienas socialinis darbuotojas dirba su dviem trimis šeimomis, jam skiriamas automobilis ir mažiausiai 1500 eurų atlyginimas“, – skaičiavo socialinė pedagogė.

R. Bartkevičiūtės teigimu, daugybė Lietuvos jaunų specialistų, turinčių socialinį išsilavinimą, išvažiuoja dirbti į užsienį, kur sudaromos jiems geros darbo sąlygos pagal specialybę.

Socialinė pedagogė sako, kad tai, kas dabar vyksta Lietuvoje – yra prevencijos imitavimas. Ne specialistai dirba blogai, bet valstybė neleidžia jiems dirbti tinkamai, neteisingai sudėlioja prioritetus.

Geriančiųjų „darbo“ valandos prasilenkia su darbuotojų

Socialinės rizikos šeimos puikiai žino, kad socialinių darbuotojų darbo laikas – nuo 8 iki 17 valandos.

„Tos šeimos tuo metu ilsisi po naktinių išgertuvių. Jų gyvenimas su linksmybėmis ir alkoholiu prasideda po socialinių darbuotojų darbo valandų, kai socialiniai darbuotojai nebeturi jokių įgaliojimų tikrinti tas šeimas“, – sakė R. Bartkevičiūtė.

Ji žino atvejų, kai socialinė darbuotoja, po darbo valandų apsilankiusi geriančioje šeimoje buvo sumušta, o valdžia jai pasakiusi: „Kurių velnių ten lindai po darbo valandų?! Pati kalta – nebus jokių socialinių garantijų!“.

Neretai naktį iškvietus policiją, ji, nežinodama, ką daryti su vaikais, juos tiesiog išveža į globos namus.

Dar viena priežastis, kodėl daugėja degraduojančių šeimų ir paimtų vaikų, pasak R. Bartkevičiūtės, – valstybės pašalpų sistema.

„Darbas, įdarbinimas yra tiesiogiai susiję su degraduojančių šeimų daugėjimu. Arba tie žmonės dėl gėrimo nebenori dirbti, arba neturėdami darbo geria“, – įsitikinusi R. Bartkevičiūtė.

Sulaužytos sielos

Mūsų pašnekovė sakė, kad vaikai į globos namus ateina psichologiškai sulaužyti, su didžiulėmis psichologinėmis traumomis. Todėl kiekvienuose globos namuose turėtų būti ne šiaip po psichologą, o po psichoterapeutą ir gal net ne vieną.

„Kiekvienuose globos namuose turėtų būti įsteigta po psichologinės pagalbos tarnybą, o dabar neturime net minimalios pagalbos vietoje“, – įsitikinusi R. Bartkevičiūtė.

Šiuo metu dėl psichoterapeuto pagalbos vaikams globos namų darbuotojai kreipiasi į rajono polikliniką ar psichikos sveikatos centrą, bet ten nėra vaikų psichoterapeuto. Sunkesniais atvejais palaikomi ryšiai su Šiaulių Moters ir vaiko klinika.

„Vaikams reikia ne tik medikamentinio gydymo, jiems reikia iškalbėti savo baisias patirtis ir ne po kartą, bet specialistai toli nuo globos namų. Didesni miestai gal ir turi daugiau specialistų, bet apie provinciją nėra ką kalbėti. Todėl nevyksta terapinis darbas, koks turėtų vykti“, – žino socialinė pedagogė.

Visi namai perpildyti

Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų direktorius Rimantas Žąsinas taip pat nelinksmai konstatuoja, kad globojamų vaikų jo vadovaujamoje įstaigoje tik daugėja.

„2013 metus pradėjome su 57 vaikais, šiuo metu pas mus gyvena 71 vaikas. Akivaizdu, kad vaikų be priežiūros daugėja, nes daugėja asocialių šeimų. Mes šiandien neturime nė vieno našlaičio“, – skaičiavo R. Žąsinas.

Per porą paskutinių metų iš šių vaikų globos namų neįvaikintas nė vienas vaikas. Naujos šeimynos, pasak R. Žąsino, nesisteigia, nes ne visi gali pakelti didžiulę atsakomybę už būrį vaikų.

„Mieste steigti šeimynai reikia didelių patalpų. Kas jas turi? Todėl šimtą tūkstančių gyventojų turinčiame mieste iki šiol yra tik dvi šeimynos“, – sakė R. Žąsinas.

Kuršėnų vaikų globos namų direktorius Feliksas Rudzinskas skaičiuoja – jie namuose globoja 76 Šiaulių rajono vaikus, kai numatytas vaikų skaičius turi būti iki 60-ies. Pastaruoju metu vaikų skaičius laikėsi apie 70, o dabar vėl padidėjo.

„Kai politiškai bandoma mažinti vaikų skaičių, išeina atvirkštinis variantas. Rajone visos šeimynos perpildytos, todėl vaikai patenka į valdiškus globos namus, kurie, valdžios nurodymu, taip pat negali būti perpildyti. Bet juk vaikų į gatvę neišmesi! Turi išlikti pirmiausia žmogumi! Tendencija apverktina. Valstybės politika atitrūkusi nuo realybės“, – įsitikinęs F. Rudzinskas.

PIETŪS: Pamūšio Šv. Antano Paduviečio parapinių vaikų globos namų vaikai auklėtojos padedami patys gamina sau pietus.

VAIKAI: Vaikų bylos užima didžiausią dalį vietos Pamūšio Šv. Antano Paduviečio parapinių vaikų globos namuose.

PRAMOGOS: Vaikai parvažiuoja namo pasivažinėję iki valiai aplink bažnyčią riedučiais.

APLINKA: Pamūšio globos namuose.

ĮKURTUVĖS: Linkuvos socialinių paslaugų centro direktorė Regina Balčytė prie būsimų naujų vaikų globos namų. Globojamiems vaikams bus skirtas trečias pastato aukštas.

KAMBARIAI: Naujai kuriamoje Pakruojo rajono globos namų grupėje kambariai erdvūs, perkami nauji baldai.