Lietuvos trispalvei - 100 metų

Vėliava – tai tautos ir valstybės skiriamasis simbolis.

Iš tolimos praeities

Pirmą kartą lietuvių vėliava istoriniuose šaltiniuose minima XIV a. pabaigoje – Vygando Marburgiečio kronikoje rašant apie 1337 m. kryžiuočių kautynes su lietuviais prie Bajerburgo pilies (Veliuona). Tačiau ten nėra nurodyta, kaip ji atrodė. XV a. Jano Dlugošo istorijoje kalbant apie Žalgirio mūšį 1410 m. minima, jog Vytautas atsivedė 40 lietuvių pulkų, kurie visi turėjo raudonas vėliavas. 30 lietuvių pulkų tada turėjo raudonas vėliavas su baltu raiteliu ant bėro, juodo ar obuolmušo žirgo, 10 pulkų – su Gediminaičių stulpais. Vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava apibūdinamas raudonas audeklas su baltu raiteliu abiejose pusėse, kuris išliko jos vėliava iki pat XVIII a. pabaigos. LDK vėliava ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio vėliava sutapo, nes valdovas įkūnijo valstybę ar valstybės dalį.

Nuo XVII a. žinoma Mažosios Lietuvos vėliava – žalia, balta, raudona. Nuo XIX a. antrosios pusės Lietuvos vėliavų projektų, tarp jų ir dabartinės – geltonos, žalios, raudonos, – buvo sukurta gausiose lietuvių kolonijose JAV. Pirmą kartą tai, kokia turėtų būti tautinė vėliava pačioje Lietuvoje, svarstyta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname fone, tačiau dėl panašumo į tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusią raudoną vėliavą ji neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis. Be to, Vytis raudoname fone visada buvo valstybės vėliava.

Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m. Lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime pas J.Basanavičių nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. A. Žmuidzinavičius pasiūlė žalios – raudonos spalvų vėliavą. Archeologas T. Daugirdas, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika, pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, į kurią įėjo J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Komisija nusprendė A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva. Galutinai Komisijos priimtame1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos vėliavos projekte yra trys vienodo pločio horizontalios juostos – geltona, žalia, raudona.

1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino šį projektą laikinąja Lietuvos valstybės vėliava, tačiau ji tautoje prigijo. Tiesa, Lietuvos Taryba patvirtino ir istorinę vėliavą, kurios vienoje pusėje vaizduojamas baltas raitelis raudoname lauke, o kitoje pusėje – Gediminaičių stulpai. Pirmojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje 1922 m. ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta viena valstybės vėliava – geltonos, žalios, raudonos spalvos junginys. Tik 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje Trispalvė pavadinta Lietuvos tautos vėliava. Istorinė vėliava buvo naudojama Respublikos Prezidento.

Vis dėlto diskusijos dėl Lietuvos valstybės vėliavos tada nesibaigė, nes geltonos, žalios, raudonos spalvų derinys buvo netinkamas heraldiškai. Buvo parengti du naujų – baltos, raudonos, geltonos – spalvų trispalvių projektai. 1940 m. gegužės mėn. Valstybės herbo komisija buvo nutarusi pateikti Respublikos Prezidentui naują geltonos–raudonos–baltos vėliavos projektą (su raiteliu per vidurį iš vienos pusės ir su Gediminaičių stulpais – iš kitos), kurio nebuvo spėta įgyvendinti iki 1940 m. prasidėjusių kelių okupacijų ir aneksijos.

1940 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoje trispalvės valstybine paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe (nuo 1953 m. – raudoną–baltą–žalią su pjautuvu ir kūju kairiajame kampe).

Okupaciniu laikotarpiu įvairiomis progomis (ypač Vasario 16 d.) žinomų ir nežinomų disidentų tautinė trispalvė kai kuriuose objektuose, viešose vietose būdavo iškeliama slapta kaip pasipriešinimo režimui ženklas. 1988 m. vasarą visuomenės disidentų organizacijos, taip pat Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (vėliau – Sąjūdis), ėmė viešai naudoti geltoną–žalią–raudoną vėliavą, kuri buvo laikoma tautine, nes dar egzistavo oficiali Lietuvos TSR vėliava – raudona–balta–žalia, kairiajame kampe turinti pjautuvą ir kūjį. 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausioji Tarybas pakeitė LTSR Konstituciją ir pripažino geltoną–žalią–raudoną vėliavą valstybės vėliava. 1989 m. sausio 25 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, remdamasis tarpukario valstybės vėliavos pavyzdžiais, patvirtino jos spalvas – geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei. 1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimtos dabar galiojančios Konstitucijos 15 straipsnis taip pat nustato, kad „valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona”.

Valstybės (tautinę) vėliavą sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių juostų: viršutinė – geltona, vidurinė – žalia, žemutinė – raudona. Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 1:2.

Geltona spalva reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia simbolizuoja gamtos grožį, laisvę ir viltį, raudona – žemę, drąsą, pralietą už tėvynę kraują.

Neatmestina galimybė, kad Lietuvos trispalvė galėtų tapti tautos vėliava, o senasis simbolis – baltas Vytis raudoname fone – valstybės vėliava. Valstybės vėliava būtų iškeliama per didžiąsias šventes garbingiausiose Lietuvos miestų vietose.

Dabar Lietuvos valstybės vėliava iškeliama prie valstybinės valdžios ar savivaldos institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų pastatų, gyvenamųjų namų. Pagal įstatymą ji privalo būti iškelta (nuo 7 iki 22 val.) Vasario 16-ąją, o kitas dienas, nustato Vyriausybės nutarimas, pagal kurį valstybės vėliava Lietuvoje keliama sausio 1-ąją, sausio 13-ąją, vasario 24-ąją, kovo 11-ąją, birželio 14-ąją, birželio 15-ąją, liepos 6-ąją, liepos 15-ąją, rugpjūčio 23-iąją, rugsėjo 1-ąją, rugsėjo 23-iąją, spalio 25-ąją, lapkričio 18-ąją ir lapkričio 23-iąją.

Parengta pagal LR Seimo inf.