Lietuvos mokslas niekur nedingęs

Ir šis apdovanotųjų mokslininkų būrelis, apdovanotas vien šiemet, leidžia mums suprasti, kad Lietuvos mokslas niekur nedingęs. Jis toliau atlieka mokslinius tyrimus, rašo disertacijas, dirba. Tik, skirtingai nei „elitinės“ žvaigždutės, vengia viešintis margojo gyvenimo scenose. Nors turi kuo pasididžiuoti daugiau nei „Prada“ rankinė. Ir galvą naudoja ne tam, kad įsivertų į ausį ar nosį auskarą.

Kol vieni kleketuoja, kiti tyliai dirba

Žvaigždutės virkauja, kad gali pailsėti tik užsienyje. Būtent ten pravėdinti galvas. Nes užsienyje jų niekas nepažįsta. Gatvėje nepersekioja. O Lietuvoje visokie „paparaciai“ neleidžia praeiti. Nekviesti grūdasi į vestuves, akina blykstėmis naktiniuose klubuose. Visaip sužvaigždėjusias damas ir ponaičius vargina. Aptarinėja rūbus, šukuosenas, papuošalus. O mokslininkai Lietuvoje gyvena visiškai atvirkščiai. Tarkime, retas gatvėje atpažintų Kauno technologijos universiteto Telematikos katedros vadovą Arminą Ragauską. Aišku, išskyrus kolegas ir studentus. Tačiau A. Ragauskas ir jo vadovaujamų mokslininkų grupė puikiai pažįstama su užsieniečiais kolegomis. Unikalūs lietuvių darbai, kaip neinvaziniu būdu išmatuoti galvospūdį, sudomino kosminių tyrimų agentūrą NASA.

Lietuviai mokslininkai, nesvarbu, kokioje srityje dirba, susaistyti su likusiu pasauliu pačiu patikimiausiu ryšiu. Mokslo kalba. Ir čia visai nesvarbu, kokio dydžio scena, koks apšvietimas ir kokio galingumo mikrofonas. Kiek daininga ar nedaininga žiūrovus „apšildanti“ grupė. Visai nesvarbu, kokia solistės šukuosena ar įgeidžiai. Mokslo kalba visada atliekama gyvai. Nežiopčiojant pagal fonogramą. Ir mokslo kalboje visai nesvarbu, kokio dydžio ar įtakingumo valstybė. Specialistai, susidūrę su nauju išradimu ar tikrai vertinga disertacija, vienodai pajunta kūrėjui pagarbą. Įvertina jo šviesią galvą. Na, gal kartais net pykteli - kodėl aš pats to nesugalvojau?

Ir NASA žino, kur yra Kaunas

Vien dėl KTU Telematikos katedros išradimo Kaune jau sulaukta keturių delegacijų iš NASA. Išradimas jau patentuotas Japonijoje, JAV, Europoje. Lietuviai sėkmingai dirba lazerinių technologijų, biotechnologijų, biofarmacijos srityse. Ir jų, kaip tų lietuvių žemdirbių, jokia ES direktyva nedrįstų pastumdyti. Mokslas dėl savo prigimties yra neįveikiamas. Nes remiasi ne subjektyviomis hipotezėmis, o faktais. Net diktatoriai negali jo perdaryti pagal savo įgeidžius. Nes perdarytas mokslas jau antimokslas. Jau šarlatanizmas.

Visai kitokie kriziniai reiškiniai

Premijų konkursui buvo pasiūlyta 18 darbų. Įvertinti patys stipriausieji. Istorikas, du fizikai, du matematikai, vienas biotechnologas, viena psichologė ir du žemės ūkio mokslininkai. Tarsi parodyta, kad mes turime ne tik talentingų humanitarų, bet ir tiksliųjų mokslų atstovų. Vien jų darbų pavadinimai skamba taip, tarsi būtų užkoduoti. Pavyzdžiui, fizikų V. Šablinsko ir V.Balevičiaus mokslinis darbas „Krizinių reiškinių ir struktūrinių virsmų ekstremaliose terpėse spektrometrija“. Tad tuo metu, kai visuomenė aiškinosi, kas kaltas dėl Lietuvos ar net pasaulinės ekonominės krizės, fizikai savo laboratorijose tyrinėjo visai kitokius krizinius reiškinius. Ir kitokias ekstremalias terpes. Nė kiek nepanašias į bankų bankrotus, visokias apkaltas. Ir nepavaldžias gripo epidemijoms bei žvaigždučių įnoriams.

Kitokia valstybė

Istorikas Z. Kiaupa, jau turintis Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžių, šiemet apdovanotas už ciklą „Lietuvos istorijos sintezės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) miestų tyrimas“. Tad tuo metu, kai mes aiškinamės, ką mums asmeniškai Lietuva reiškia, ar neiškeitus jos į saugesnę valstybę, istorikai mato mus daug plačiau. Išsamiau. Visame istorijos kontekste. Ir mūsų karta toje istorijoje yra tik kiek susireikšminęs šapelis. Ieškantis vietos, nors ta vieta jau seniai surasta. Dar LDK laikais.

Kitoks požiūris

Šiemet apdovanotas ir į Lietuvą iš JAV sugrįžęs Biotechnologijų instituto daktaras D. Matulis, 12 metų pradirbęs Amerikoje ir ten kūręs vaistus. Vadinasi, ir Lietuvoje, bendradarbiaujant su užsienio mokslininkais, galima atlikti tyrimus, vertus apdovanojimo. Kurti karboanhidrazių ir šaperonų slopiklius, naudojant biotermodinaminius metodus. Štai vieni tiria slopiklius, o kiti žūtbūt bando užslopinti visuomenę. Kad švęstų tik savivaldybės paskirtose gatvėse. O jei savivaldybė neleidžia, visai nešvęstų. Mokslas Lietuvoje žengia į proto gylį, o valdžia kartais - į visai plokščią kvailybę. Bet, kaip rodo mokslininko D. Matulio pavyzdys, vis vien įmanoma čia gyventi. Nors kartais ir mokslininkams nusvyra rankos. Kaip prisipažino matematikas R. Baronas, jam ypač buvo nelengva, kol buvo jaunas. Nes jauno mokslininko atlyginimas toli gražu ne profesoriškas.

Kitoks entuziazmas

Matyt, mokslo srity žmones sulaiko kažkoks užsispyrimas, didžiulis entuziazmas. Gyvenimo būdas. Kai mintys apie atliekamus tyrimus yra svarbesnės už mintis apie šildymo ar elektros tarifus. Kai darbas, tikrai mielas širdžiai, atrodo daug svarbesnis už buitį. Nes, sprendžiant iš jaunų mokslininkų atlyginimų, institutai ir laboratorijos turėjo visai ištuštėti. O mokslininkai, spjovę į fiziką, matematiką, chemiją, psichologiją, įsidarbinti vilkikų vairuotojais. Tačiau taip neatsitiko. Mūsų visų laimei. Net ir tuo atveju, jei nesuprantame, kas yra matematinis netiesinių procesų ir sistemų nehomogeninėse terpėse modeliavimas. Būtent už šį modeliavimą skirtos premijos R. Baronui ir F. Ivanauskui. Nors ir ne visi suprantame, tačiau malonu, kad dar turime protingų žmonių. Sugebančių apskaičiuoti ne tik PVM ar kitokį mokestį. Kad yra mokslininkų, atliekančių Lietuvos vaikų, paauglių ir suaugusiųjų psichologinės gerovės tyrimus. Yra mokslininkų, kuriančių inovatyvias technologijas, padedančias tiksliau nustatyti daržovių, vaisių kokybę ir saugą. Dar yra kam skirti premijas. Dar yra kuo didžiuotis.