Lietuvos įvaizdis - kaip nulėpausių šalies, kuriai įvaizdį brangiai kuria užsieniečiai

Matyt, tikimasi, kad per visą Europą pabirs garbūs vyriškiai ir tokios pat garbingos damos. Kelnes, kaklus bei sijonus pasipuošę Lietuvos pirmininkavimo logotipais. Ir tada taip nuskardėsime per pasaulį, kad net zulusas žinos. Štai žengia vyrai bei moterys. Pasikaišę logotipu pamargintas klešnes, sijonus. Ir tie sijonai šlama Lietuvos vardą. Privalo šlamėti! Nes vien ES pirmininkavimo dovanoms ir naujam logotipui ši šalis išleis 4,1 mln. litų. O bendras Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai biudžetas - 214 mln. litų. Ir kas sakė, kad krizė? Jokios krizės nėra! Tik piršliai atidunda. Tik senmergė galbūt išteka. Jei visus apdalys rankšluosčiais.

Kokių tik įvaizdžių ir ženklų neprisipirkome už 63 mln. litų!

Matyt, į priekį lenda nuolat nepasipinigavusi fauna. Chroniška. Ketinanti pasipinigauti iš kiekvieno tarptautinio ar šiaip rajoninio renginio. Iš kiekvieno festivalio, susibūrimo. Ar šiaip pasisėdėjimo prie alaus. Kaip barmenai, nusižiūrintys pačią girčiausią, euforiškiausią kompaniją. Klegančią prie šalutinio stalelio. Ir ta proga išrašantys šiek tiek patobulintas sąskaitas. Tad ir dabar tokiems pasipinigautojams, matyt, parūpo ne pats ES pirmininkavimo vidinis turinys. Kad kažką sprendžiu, bet nesprendžiu. Nes viskas už mane nuspręsta. Turinys ir negali rūpėti. Jei visi Lietuvos veikėjai iki liepos pradžios išmoks angliškai. Ir be jokių artikuliacijos sutrikimų atbarbens, kas bus parašyta oficialiuose popieriukuose. Tad kas rūpi įvaizdininkams, susirūpinusiems ne tuo, ar Lietuva išliks kaip valstybė. Jie susirūpino šalikais! Nes šalikas - bent kažkas materialaus. Kažkas apčiuopiamo. Jei Lietuvos neliks, vis vien kažkoks šalikas liks. Be to, šalikiniams pasitarnauja ir Lietuvos, pasodintos prie šalutinio stalelio, netikėta euforija. Vaje, kokie mes tapsime svarbūs. Išoriškai. Tad svarbiau apklijuoti visus svetelius lipdukais. Apraišioti šalikais. Apgobti skarelėmis. Jei įmanytų, pasiūtų ir pasijonius. Užmaukšlintų ant galvų kepuraites. Aiman, liepos mėnuo per šiltas. Nes dar būtų naudingiau apgaubti visus svečius vilkų, lapių, bebrų, avių kailiais. Rūpestingai nusagstytais Lietuvos pirmininkavimo logotipais.

Tik šit pasipinigautojai susizgribo, kad Lietuva neturi pastovaus prekės ženklo. Nors visokioms tokio ženklo, Lietuvos įvaizdžio kūryboms jau ištaškė daugiau kaip 63 mln. litų. Ir Lietuvos įvaizdžio knygą kadaise 100 egzempliorų išleidome. Kainavo 69 tūkst. litų. Bet vis vien netapo bestseleriu. Bridžitos Džouns dienoraščius Europa skaito mieliau. Ką jau kalbėti apie Harį Poterį. Matyt, ta šimtinė personų, pasikišę mūsų brangiąją knygą po pažasčia, dabar bastosi džiunglėse, dykrose. Nuo knygos patyrę ekstazę. Praradę amą. Nes nieko negirdėjome bent apie 100 vienetu praplatėjusį Lietuvos įvaizdį. Nei praplatėjusį, nei išrėktą.

Vien 2007-2008 metais Kultūros ministerija 8 įvaizdžio formavimo konkursus. Užmokėjo laimėtojams 1,37 mln. litų. Bent šalikėlių būtų už tuos pinigus pripirkę. Bent kaspinų. Pačių siauriausių. Ilgalaikio vartojimo. Tarkime, apgaubi šalikėliu Vilniaus Europos Kultūros Sostinės (VEKS) brangųjį dalyvį. Dalyviui atsisveikinant, šaliką subtiliai atsiimi. Tarkime, prie lėktuvo trapo pareiški: ui, kaip šiandien šalta. Susiprask. Grąžink džentelmeniškai. Dama tirta. Apsimuturiuoji. Sutaupai ir lauki naujos progos. Ką dar apdovanoti.

Kokių tik neprikūrėme įvaizdžių. Patys ir padedant užsieniečiams. Štai bent keli. Sudėliojame ant prekių lentynos. „Lietuva - tai vieta, kur galima kurti ir įgyvendinti savo idėjas“ (kaina 800 tūkst. litų). „Lietuva - drąsi šalis“ (kaina - 60 tūkst. litų). O dar britas įvaizdžio specialistas Volis Olinsas (Wally Olins) už pusmilijonį litų nusprendė, kad turime reklamuotis kaip ne Baltijos, bet Šiaurės valstybė. Tad nuo pirktinių įvaizdžių gausos galima susipainioti. Ir supainioti ES Tarybos svečius, atvyksiančius į mus paspoksoti. Jei dar apmuturiuosime juos šalikais, gali nesuvokti, kad esame drąsūs. Nes apmuturiuojame svečius taip, kad joks teroristas jų neatpažintų. Be to, ES Tarybos garbūs svečiai, remdamiesi V.Olinso siūlomu įvaizdžiu, gali netyčia per daug nuklysti į Šiaurę. Ir vietoj Vilniaus atsidurti Helsinkyje ar Laplandijoje. Tektų juos vilktis atgal. Kad nesugriautų Lietuvos pirmininkavimo programos. Ir kaip tokioje Lietuvos įvaizdžių įvairovėje pasiaiškinti, kas mes esame? Labai drąsūs šiauriečiai eskimai, kur kažkur galime kurti bei įgyvendinti kažkokias idėjas? Tarkime, šalikėlių.

Tad ir vėl pasigirsta kalbų, kad skubiai, kol dar ES nepirmininkaujame, privalome sukurti universalų, neužginčijamą įvaizdį. Aišku, už didelius pinigus. Bet kam iš viso tuos įvaizdžius kurti. Gal paprasčiau tiesiog būti. Ne vaidinti, ne vaizduoti, bet būti. Ar briedžiui reikia briedžio įvaizdžio? Ar žmogui, vardu Petras, tikrai reikia Petro įvaizdžio? Jis ir taip Petras! Ir su šalikėliu, ir be.