Lietuvių sprendimas dėl tvoros - reakcija į realią grėsmę

Neseniai paskelbta žinia, kad šių metų biudžete numatyta 3,6 mln. eurų tvorai atsitverti nuo Rusijai priklausančios Kaliningrado srities jau susilaukė nemažai dėmesio. Planas gimė maždaug prieš pusmetį, o jau netrukus planuojama skelbti viešųjų pirkimų konkursus. Pati tvora bus pradėta tverti atšilus orams ir jau šiemet padengti keliasdešimt kilometrų pasienio ruožą.

Tiesa, pats sprendimas jau sukėlė nemažai klausimų. Ir nors pripažįstama, kad tai nebus Didžioji kinų siena, o tik sutvirtinta tvora, kilo abejonių dėl tokios tvoros tikslingumo.

Juk jeigu tvora renčiama siekiant apsisaugoti nuo galimos Rusijos agresijos, tai gali pasirodyti pinigų švaistymas – tiek Rusijos specialiosios pajėgos, tiek juo labiau šarvuotoji technika be vargo įveiktų tokį barjerą. Esą net kontrabandininkams nekiltų didesnių problemų, norint įveikti tvorą.

„Lietuviai, kam jums ta tvora?“

Rusijos viešojoje erdvėje kaip mat ištransliuota žinia apie lietuvių renčiamą tvorą sukėlė isteriškų komentarų audrą. Vieni stebėjosi, kodėl gi lietuviai nusprendė apsitverti tvora, kiti šaipėsi, jog Lietuvos valdžia esą nori sulaikyti išsilakstančius lietuvius, kurie geresnio gyvenimo traukia net į Rusiją.

Lietuvių emigracijos faktus mėgstanti sutirštinti Rusijos propaganda įkvėpimo gali semtis kad ir iš paties Rusijos prezidento Vladimiro Putino, kuris net kelis sykius viešai kalbėjo apie drastiškai sumažėjusį Lietuvos gyventojų skaičių - jis esą tesiekia vos 1,4 mln. žmonių.

Tuo metu Kaliningrado srities gubernatorius Antonas Alichanovas juokais pasiūlė iš pasienyje esančios plytų gamyklos tiekti lietuviams plytas.

„Jei tik Lietuva panorės, mes galime tas plytas tiekti, kad jie pastatytų tą sieną. Jei mūsų kolegos mano, kad sienos pastatymas prisidės prie kovos su kontrabanda, kuri rūpi tiek Maskvai, tiek Vilniui, pirmyn – vėliavą į rankas“, – pareiškė gubernatorius.

Tačiau jis klydo, mat pagrindinė naujosios tvoros paskirtis – ne kova su kontrabandininkais, nors ir galėtų iš dalies atlikti ribotą stabdomąją bei prevencinę užduotis. Be to, panašios tvoros šalia sienos su „didžiąja rytų kaimyne“ yra ne vien Lietuvos iniciatyva.

Tokias tvoras pasienyje su Rusija 2015 bei 2016 metais pradėjo ręsti Estija bei Latvija. O pernai viename pasienio punkte kelių šimtų metrų tvorą nusprendė įrengti ir Norvegija, neapsikentusi iš Rusijos dviračiais plūstančio pabėgėlių srauto.

Vis dėlto Kaliningrado gubernatorius klydo ir dėl kitko – lietuvių tvora nebus iš plytų. Iš tikrųjų, ji net nebus statoma palei visą 253,7 km pasienio ruožą su Rusija, neskaitant Kuršių marių bei jūrinės sienos dalies. Idėjos sumanytojai užsiminė, kad iš pradžių bus aptvertas vienas pažeidžiamiausių – apie 45 km ilgio ruožas sausumoje.

Likusioji sienos dalis eina vandeniu – Nemunu, Šešupe, kurios yra nors ir įveikiamos, bet vis dėlto natūralios gamtinės kliūtys. Pastaroji dalis nuo Smalininkų Jurbarko rajone iki Nemuno žiočių pažymėta pasienio stulpais. Panašūs pasienio stulpai iškilo ir ruože nuo Smalininkų iki Vištyčio ežero, tiesa, pastarajame ruože tik dalį saugo Šešupė.

O sausumoje iki šiol buvo galima kliautis Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) akylumu bei 13 metrų pločio pasienio juosta, kuri išvaloma nuo medžių, krūmų ir kitos augalijos. Čia įrengiama kontrolinė pėdsakų juosta, pasienio patrulio takas.

Tiesa, iki šiol buvo nepaaiškinama kam iš viso reikalinga vos kelių dešimčių kilometrų ilgio tvora už 3,6 mln. eurų. Latvijos pasienio tarnybos vadas Normundas Garbaras savo šalies sprendimą nuo Rusijos atsitverti tvora argumentavo paprastai: nors bet kokią kliūtį galima lengvai įveikti, nebent tai būtų betoninė 3 metrų aukščio sieną, latvių pasieniečiai gali pastebėti pažeidėjus.

„Svarbu tai padaryti maksimaliai greitai, pageidautina ilgiausiai per valandą fiksuoti sienos pažeidimo faktą. Ten, kur to padaryti neįmanoma, ir bus įrengta tvora“, – aiškino pareigūnas, pabrėžęs, kad sienos pažeidėjais gali būti ir paprasčiausi kontrabandininkai.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas kalbėjo panašiai. Jis aiškino, kad pati siena galėtų apsunkinti patekimą į teritoriją tiek kontrabandininkams, tiek Rusijos specialiųjų pajėgų kariams – pastarieji, anot A. Anušausko, „nuolat treniruojasi bei modeliuoja patekimus į kaimyninių valstybių teritorijų patekimą slapčia“. DELFI pasidomėjus tvoros tvėrimo pasienyje detalėmis paaiškėjo ir daugiau konkretesnių detalių.

Psichologinė riba, kuri nepaliktų vietos melui

Valstybės sienos apsauga – VSAT atsakomybė. Ir nors šiais bei kitais metais planuojama skirti daugiau lėšų iš ES ir valstybės biudžeto pasienio kontrolei, to neužteks. Lietuvoje jau prigijo praktika, kad išorės sienos kontrolė finansuojama būtent iš „europinių“ pinigų.

Kol kas tik 73 km sausumos ruožo atkarpose įrengtos apsauginės tvoros. Bet tvora – tik dalis pasienio apsaugos, mat, ypač svarbios yra stebėjimo sistemos – kameros, įvairūs jutikliai. Tačiau pripažįstama, kad šiuo metu iš 1070 km išorinės sienos stebėjimo sistemomis kontroliuojama vos trečdalis, o sausumos ruože – dar mažiau.

Net ir 2017-2018 metais investavus 17 mln. eurų, 136 km sienos ruožas su Rusija būtų nepadengtas stebėjimo sistemomis. Norint įgyvendinti tikslą – iki 2020 metų fizinėmis ir techninėmis priemonėmis visiškai kontroliuoti išorinę sieną (ne tik su Rusija, bet ir Baltarusija) vien stebėjimo priemonėms reikėtų 69,7 mln. eurų.

Dar kalbama ir apie kompleksinę apsaugą, į kurią, be stebėjimo sistemų, įtrauktos ir tvoros. Būtent pastaroji „kompleksinės apsaugos“ formuluotė ir slepia daugiausiai iki šiol neatskleistų detalių, mat, čia kalbama apie minėtą 45 km pasienio sausumoje ruožą su Rusija bei tvorą už 3,6 mln. eurų. Tačiau kodėl šį ruožą nuo Jurbarko iki Vištyčio skubama aptverti tvora dar iki šių metų rudens?

DELFI šaltinių duomenimis, toks sprendimas turi simbolinę prasmę, be to, tai kartu yra reakcija į konvencines grėsmes. Mat, būtent 2017-ųjų rugsėjį vyks didžiausios Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“.

Tokių kas metus ar kas kelerius rengiamos pratybos pastarąjį dešimtmetį jau nesyk kėlė nerimą Lietuvą, Latviją ir Estiją, mat mokymu metu buvo imituojami invazijos į Baltijos šalis scenarijai. Be to, po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos jau ne tik Baltijos šalys, bet ir aukšti NATO pareigūnai, tarp jų ir JAV pajėgų vadas Europoje generolas Benas Hodgesas prabilo apie vadinamąjį Suvalkų koridorių – siaurą sausumos ruožą, kuris jungia Lietuvą, o kartu ir likusias Baltijos šalis su Lenkija.

Rusijos pajėgos jau nesyk treniravosi, kaip uždaryti šį koridorių karinėmis priemonėmis ir atkirsti Baltijos šalis nuo NATO. Nors šis ruožas vadinamas Suvalkų koridoriumi, tikėtina, kad bet kokia karinė operacija vyktų ne Lenkijos teritorijoje, kurioje yra Suvalkų miestas, o būtent Lietuvoje.

Sąlygos tokiai agresijai yra palankios, mat Lietuvos pietryčiuose, netoli Gardino ir prie pat pasienio įsikūręs Gožos poligonas, kuriame nesyk per „Zapad“ pratybas treniravosi Rusijos kariai.

Tuo tarpu Kaliningrado srityje miškingoje pasienio su Lietuva dalyje įkurtas kitas – Dobrovolskio poligonas, kurio suaktyvėjimą pastaraisiais metais jau nesyk yra pajutę ir lietuviai: per bombardavimus yra drebėję Kudirkos Naumiesčio gyventojų langai.

Pirmojo Šaltojo karo laikais NATO analitikai dažnai modeliuodavo situaciją, kai kilus įtampai tarp Vakarų ir Rytų, Maskva surengia netikėtas didelio masto pratybas. Šioms pasibaigus sutelkti kariniai daliniai negrįžta į savo nuolatinės dislokacijos vietas, o vieną ankstyvą rytą pereina į tikrą puolimą. Tokio scenarijaus baiminamasi ir dabar, mat, pastaraisiais metais Rusija surengė kelias iš anksto neskelbtas milžiniškas karines pratybas, vienos jų įvyko prieš pat 2014-ųjų Krymo agresiją.

Jei Dobrovolskio ir Gožos poligone pratyboms dislokuotas pajėgas būtų nuspręsta panaudoti realiai, prisidengiant „netikėtai kilusiu maištu“ Lietuvoje ar pučiant miglą apie „pasiklydusius“ bei „atostogaujančius“ rusų karius, kuriuos „pagrobė sužvėrėję lietuvių pasieniečiai“ (tokią dingstį Kremlius naudojo 1940-siais, teisindamas Lietuvos okupaciją), ypač svarbus būtų reakcijos laikas.

Papildomą nerimą neseniai sukėlė ir Rusijos tankų bataliono iš 79-osios brigados perdislokavimas iš Gusevo (Gumbinės) arčiau Lietuvos sienos – į Sovetską (Tilžę).

Šis dalinys iš Sovietsko buvo išvestas dar 2008 metais, tačiau dabar grąžintas, o Kaliningrado karinė grupuotė yra stiprinama. Ir nors tankai ar kita šarvuotoji technika gali persikelti per upes – tiek per Nemuną, kur pastatytas tiltas, tiek juo labiau per Šešupę, tai užtruktų gerokai ilgiau, nei judėjimas sausuma. Be to – tokį judėjimą lengviau aptikti, o tiltą galima ir susprogdinti.

Būtent tokiu atveju, anot DELFI šaltinių, susipažinusių su apsauginės tvoros projekto detalėmis, svarbu turėti tą simbolinę ribą, kurią peržengus būtų aiškiai užfiksuotas sienos pažeidimo faktas.

Anot šaltinių, tvora būtų nors ir simbolinė, nes ją įveikti nesudėtinga, tačiau tai kartu būtų ir psichologinė riba. Pavyzdžiui, 2014 metais Estijos ir Rusijos pasienyje buvo pagrobtas Estijos žvalgybos pareigūnas Estonas Kohveras. Iki šiol ginčijamasi, kurioje – Rusijos ar Estijos pusėje buvo pagrobtas žvalgybininkas. Rusija jį apkaltino šnipinėjimu ir nuteisė 15 metų laisvės atėmimo bausme, tačiau galiausiai E. Kohveras buvo iškeistas į rusų šnipą, nuteistą Estijoje.

Įrengus tvorą, nebūtų jokių abejonių, kurioje pusėje įvyko pagrobimas ar kad valstybinę sieną išties kirto rusų tankai – būtų vizualiniai įrodymai, kuriuos iš karto galima persiųsti į NATO štabą ir tada beliktų aktyvuoti 5-ąjį Vašingtono sutarties straipsnį.

Tiesa, tam netoli tvoros dar reikėtų įrengti ne šiaip stebėjimo sistemą, bet ir „kitas priemones“, kurios galėtų užfiksuoti pajėgų sankaupą ar masinį judėjimą už kelių dešimčių kilometrų. Tam prireiktų dar 5 mln. eurų, tačiau už šią sumą Lietuva įgytų neįkainuojamas galimybes, kurios būtų svarbios visai NATO.

Anot šaltinių, planuojama, kad artimiausiu metu be tvoros turėtų atsirasti ir minėtos priemonės – daugybė jutiklių bei keli modernūs antžeminiai radarai. Juos galėtų dislokuoti ir net prižiūrėti kol kas viešai neįvardijami Lietuvos sąjungininkai.

Būtent jie kartu su lietuviais galėtų pirmieji pastebėti artėjančią ataką ir kaip mat perduoti signalą NATO vadovybei. Ši, savo ruožtu, galėtų skubiau aktyvuoti Lietuvoje dislokuojamą tarptautinį Aljanso pajėgų batalioną bei rotuojamas JAV pajėgas.

Neslepiama, kad tiek radarus, tiek jutiklius galima nuslopinti – pastaraisiais metais NATO išreiškė susirūpinimą, kad Rusija smarkiai pažengė diegdama įvairius slopintuvus.

Juos Rusija panaudojo karo rytų Ukrainoje metu. Tačiau pats intensyvaus slopintuvų panaudojimo faktas taip pat yra ženklas, kad kažkas vyksta ir gali įspėti apie artėjantį pavojų, kurį jau gali užfiksuoti ant kojų sukelti pasieniečiai bei kariai.

Būtent dėl tokių, iš pirmo žvilgsnio, tik simbolinių priemonių pasienyje esą ir kilo Rusijos susidomėjimas bei įniršis.

Bet galiausiai viskas gali pakrypti ironiška linkme, mat tvorai skirti asignavimai galėtų tiesiogiai ar netiesiogiai būti padengiami iš Rusijos kišenės: iš ES Vidaus saugumo fondo, kompensuojant negautas lėšas pinigų už nemokamus kelionės dokumentus Rusijos piliečiams, arba dar geriau – įvedant specialius muitus Rusijai, kuri ir taip yra sankcijomis „apdovanojusi“ Lietuvą.