Lietuvių paveikslas ES - skurstantys ir vieniši

Analizuojant „Eurostato“ skelbiamą informaciją, pastebima, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje gyvenančių vienišų žmonių sparčiai daugėja. Antroje vietoje pagal statistiką esančioje Lietuvoje šiuo metu gyvena 43,3 proc. vienišų žmonių. Tad lenkiame tik Švediją, joje gyvena dar daugiau vienišų žmonių - net 51,8 proc.

Tyrime iš viso buvo analizuota 220 mln. namų ūkių. Rezultatai rodo, kad 33 proc. iš jų yra vieno asmens, 25 proc. ūkiuose gyvena poros be vaikų, dar 20 proc. - poros su vaikais bei kiti namų ūkiai. Tuo tarpu Lietuvoje poros su vaikais ar be jų užima labai mažą statistikos dalį, ir tai yra mažiausias skaičius visoje ES. Lietuvoje porų su vaikais statistika siekia 17 proc., o porų be vaikų - 14 proc.

Europos Sąjungos kontekste po Lietuvos rikiuojasi šalys, į kurias dažnai lietuviai netgi lygiuojasi: Danija (42,6 proc.), Suomija (41 proc.), Vokietija (40,5 proc.). Geresnė situacija ir mūsų kaimyninėse šalyse. Estija tyrime užima ne itin garbingą 6 vietą nuo lentelės apačios ir savo šalyje turi 37,5 proc. vienišų namų ūkių, o Latvija - 34 proc.

Tiesa, itin aukštai pakilusi Lenkija - ji užima 4 vietą lentelės viršuje, nes šioje šalyje tėra 23 proc. vienišų žmonių. Geresnė situacija nei Lenkijoje yra Slovakijoje (22 proc.), Portugalijoje (21,7 proc.) ir Maltoje (20,2 proc.)

- Lietuva yra antroji šalis pagal vienišų žmonių skaičių. Toks mūsų būdas ar visgi tai signalas, kad kažkas šalyje negerai? -„Vakaro žinios“ paklausė MRU profesoriaus, psichologo Gedimino NAVAIČIO.

- Labai tikėtina, jog vienišų žmonių skaičiaus didėjimas yra tiesioginė emigracijos pasekmė. Per pastaruosius metus nebuvo labai padidėjęs mirtingumas ar skyrybų skaičius. Viena iš kitų priežasčių - dėl ekonominių problemų, nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia iš Lietuvos per pastaruosius metus emigravo daug gyventojų. Be to, labai dažnai emigracija vyksta etapais: iš pradžių išvažiuoja vienas šeimos narys, paskui jį visi kiti. Pavyzdžiui, išvykus vienam poros nariui, kitas lieka vienas; išvykus vaikams, kartais vienišas lieka vienas iš tėvų. Tad statistika ir atspindi šį procesą.

- Priverstinai vieni gyvenantys žmonės turi ir savo paveikslą: jie mažiau aktyvūs, jų prastesnė sveikata, jie ne tokie laimingi.

- Esu ir pats atlikęs tyrimą, kuris reprezentuoja Lietuvos gyventojus. Naudojantis „Gallup international“ atliekamų tyrimų metodika, pagal kurią nustatomas Bendros nacionalinės laimės indeksas, gauti duomenys buvo labai įdomūs. Paaiškėjo, kad laimingiausi Lietuvoje yra gyvenantys santuokoje, mažiau laimingi - gyvenantys kartu, bet nesusituokę, dar mažiau laimingi yra vieniši. Mažiausiai laimingi yra našliai ir našlės, jie dažnu atveju irgi yra vieni gyvenantys žmonės. Remiantis lietuviškais duomenimis, galima labai tiksliai pasakyti, jog vienišas žmogus yra mažiau laimingas nei gyvenantis su šeimos nariais.

- Ar tam, kad turime tiek daug vienišų žmonių, nedaro įtakos faktas, jog Lietuvoje tuokiamasi vyresnio amžiaus ir vis vyresnės moterys susilaukia pirmųjų vaikų?

- Taip, šiuo metu per gana trumpą laiką pastebimi labai ryškūs pokyčiai. 1985 metų duomenimis, vidutinis pirmosios santuokos amžius moterims buvo 21 metai, vyrams - 23 metai. Tai žinodamas kone kiekvienas „Vakaro žinių“ skaitytojas gali su savimi atlikti labai paprastą eksperimentą: jeigu viena iš jo giminaičių, kuriai šiuo metu yra 21-eri, nuspręstų tekėti, tikriausiai daugelis aplinkinių patartų jai palaukti, neskubėti, baigti mokslus, galbūt net pradėti profesinę karjerą. Dar viena reakcija į tokį pareiškimą greičiausiai būtų klausimas, ar ta mergina nesilaukia, galbūt todėl nusprendė taip anksti tekėti. Tai iliustruoja bendrą nuostatų pasikeitimą. Nes šiuo metu vidutinis pirmosios santuokos amžius yra apie 28 metus merginoms, o vyrams šis vidurkis dar keleriais metais aukštesnis.

Natūralu, jog nusikėlus santuokai mažėja ir vaikų. Įprasta kalbėti apie tai, kad jaunimas Lietuvoje negimdo, tačiau tikroji problema yra ta, kad negimdo arba pirmą kartą gimdo santykinai vyresnio amžiaus moterys. Ir tai yra dar vienas paaiškinimas. Šiandien labai maža dalis, t.y. apie 10 proc. jaunų žmonių, nurodydami motyvus, kodėl jie norėtų turėti vaikų, įvardija visuomeninius motyvus. Pavyzdžiui, nori turėti vaikų tam, kad Tauta neišnyktų.

Dar menkesni yra materialiniai motyvai. Tai reiškia, jog žmonės nebesitiki, kad vaikai juos išlaikytų, remtų ar prižiūrėtų senatvėje. Žmonės supranta, kad indėlis banke ar draudimo polisas, ko gero, yra didesnė aprūpintos senatvės garantija nei vaikai.

Pagrindinis noro turėti vaikus motyvas yra asmeninis: noras dalyvauti naujos asmenybės ugdyme, žinojimas, jog vaikai teikia džiaugsmą. Kas nutinka tokioje situacijoje? Jeigu vaiko norėjimą lemia emociniai dalykai, santuoka įvyksta vėlesniame amžiuje. O jei santuoka įvyksta maždaug 28-erių, logiška, jog bent porą metų pora nori pasidžiaugti bendru buvimu kartu, o tuomet - apie 30-ies - nusprendžiama, jog santykius pratęs vaikas. Jei tėvai susilaukia atžalų, nes jos teikia džiaugsmą, dažniausiai vaikui pradėjus eiti į mokyklą kyla poreikis antram vaikui. Tad tokioje situacijoje trečiam vaikui tiesiog nebėra vietos, o kaip tik trečiasis vaikas ir nulemia, kokia bus demografinė visuomenės perspektyva.

- Nes daugiavaikės šeimos ištaiso statistiką tų, kurios vaikų šiandien susilaukti nebesiryžta?

- Akivaizdu, jog ne visos moterys gimdo. Net jei ir visos galinčios gimdyti pagimdo po du vaikus, vis tiek tai reiškia nežymų gyventojų skaičiaus mažėjimą. Norint kelti gimstamumą, dalis moterų turi gimdyti po tris vaikus. Žinoma, žmonės daug įvairesni ir yra daug atvejų, kai santuokai ryžtamasi 20-ies ar 18-os, bet bendroji tendencija yra mūsų minėtas atvejis, - ir tai paaiškina problemą. Jos priežastis yra neteisinga šeimos politika. Investuojama neteisingomis kryptimis ir remiama ne tai, kas galėtų keisti situaciją. Kai priimami sprendimai neatsižvelgiant į žmonių psichologiją ir esamas sąlygas, nedarant veiksmo, kad šeimos būtų laimingesnės, ir turime šiandieninę demografinę situaciją - gausėjantis vienišų žmonių skaičius. Tikėtina, kad jis Lietuvoje tik didės.


Senjorė Joana: kol gali girdėti ir mąstyti - viskas gerai

Nors Lietuvoje po vieną gyvena tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės, vienišumas, ko gero, dažniau aplanko senolius, kurie, nugyvenę savo istorijas, lieka vieni su atsiminimais ir mintimis. Viena nedideliame bute sostinėje 82-ejų gyvena ir „Vakaro žinių“ kalbinta Joana.

Jos gyvenimas nebuvo lengvas. Pati augo trijų vaikų šeimoje, vaikystėje teko patirti sudėtingus gyvenimo vingius. Joana sako atsimenanti vaikystę Dzūkijoje, kur ir gimė. Tiesa, šeimos tėvas, kaip sako senjorė, matyt, šeimininkavo nelabai gerai, tad šeimos būstą reikėjo parduoti varžytynėse. Po šio įvykio šeima išsikraustė į Laukuvą, miestelį Šilalės rajone. Iki šiandien Joana atsimena, kai jos vaikystėje į Laukuvos miestelį atvyko Antanas Smetona. Bendruomenėje jautėsi didžiulis šurmulys, o Joana pripažįsta, jog tada, būdama maža mergaitė, nesuprato, kodėl tiek daug sujudimo, mat nežinojo, kad Smetona yra tuometinio prezidento pavardė, o ne grietinė. Laukuvoje Joanos mama pradėjo lauktis trečiosios atžalos, tad kuriam laikui ji augo pas močiutę. Tik jau pradėjusi lankyti mokyklą Joana grįžo į tėvų namus, o vėliau gyvenimas atvedė į Vilnių.

Per visą gyvenimą Joana taip ir nesukūrė didelės šeimos, nesusilaukė vaikų. Kodėl? Sako, ir pati nežinanti. Vyrai gyvenime irgi daug laimės neatnešė. Nors šalia buvo labai geras žmogus, gyvenimas kartu buvo kupinas audringų laikotarpių. Juos lemdavo vyro potraukis alkoholiui. „Nesu medikė, tais laikais nedaug ką ir žinojome. Tada daug ko nesupratau, gal neįvertinau tikrosios situacijos. Net nelabai žinojau, kas yra ta priklausomybė. Negaliu pasakyti, kad nuolat nepaleisdavo stikliuko, kartais užeidavo ir pragiedruliai“, - pokštauja senjorė. Paklausta, kas jai suteikia laimę, prisipažįsta, jog paprasti dalykai: žinojimas, kad gali vaikščioti, girdėti, mąstyti. „Jeigu tiek galiu, vadinasi, mano gyvenime viskas gerai“, - sako Joana.

Daugiausia laiko Joana dirbusi inžiniere konstravimo biure, kuris tuomet priklausė Maskvai. Jos atsakomybė buvo programuoti mašinas, kad šios įvykdytų ekonomistės duodamus uždavinius. „Iš tų laikų atsimenu, kai įvykus kokiems pokyčiams pasigirsdavo subruzdimas, kad nebebus galima ko nors nusigvelbti darbe. Dabar kitaip atrodo, bet tuomet buvo tokie laikai. Atsimenu net atvejį, kai mūsų viršininkai buvo įkalbėti sukurti papildomą programėlę, kuri leisdavo išeigą pakoreguoti, kitaip sakant, daugiau produkcijos pasisavinti“, - pašnibždomis sako Joana.

Paklausta, kurį gyvenimo laikotarpį atsimena geriausiai, Joana sako negalinti išskirti vieno, tačiau griežtai nesutinka su savo bendraamžiais, kurie tvirtina, esą senesniais laikais buvo geriau. „Tikrai nebuvo geriau. Žmonės tiesiog pripratę, kad jais būdavo pasirūpinta, o dabar reikia galvoti patiems“, - kerta ji. Nors šiandien pačiai tenka gyventi vos iš 250 eurų pensijos ir dar išlaikyti savo vieno kambario butą.

Joana atvira - vos pakanka pragyventi, o jei sulūžta vandens čiaupas ar prireikia kitų paslaugų, tai visai galas. Ir kam padėti nėra. Net su vieninteliu likusiu broliu, gyvenančiu Šiauliuose, Joana nebendrauja. Vis dėlto tikina, jog vieniša nesijaučia. „Atsikeliu, apsitvarkau, papusryčiauju, du kartus per dieną einu į mankštas, kartą per pusmetį pas gydytojus, dar reikia ir žinias pažiūrėti, ir muzikos paklausyti. O kur dar įvairūs koncertai ir nemokami renginiai, į kuriuos vykstu vos pasitaikius progai. Liūdėti ir jaustis vienišai nėra kada!“ - įsitikinusi Joana. Išpyškina ir paskubina baigti pokalbį, mat nori spėti papietauti - prieš susitikimą dar ji kasdien atkeliauja nemokamų pietų, kuriais vaišino ilgamečiai maltiečių draugai kavinė „Plum Bum“.