Lietuvių kalbos institutas: kodėl užsienio kalbos statusas viršesnis už valstybinės lietuvių kalbos statusą?

Lietuvių kalbos institutas atvirame laiške dėl naujos stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos ir lietuvių kalbos statuso nesupranta, kodėl užsienio kalba švietimo sistemoje įgauna ypatingą statusą, viršesnį už tą, kurį turi valstybinė lietuvių kalba.

Sumaištį sukėlė švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įsakymas dėl geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo 2014 metais tvarkos, kuri bus taikoma stojant į aukštąsias mokyklas.

Mokslo ir kultūros žmonės nori atkreipti visuomenės akis į vieną kilusiose diskusijose mažiau svarstomą šios „reformos" momentą. Vienas iš naujosios tvarkos punktų - 2014 metų abiturientų konkursinei eilei stojant į aukštąsias mokyklas sudaryti nustatomas privalomas vienos iš trijų užsienio kalbų - anglų, prancūzų arba vokiečių - slenkstis. Į universitetą bus galima stoti tik turint ne žemesnį negu B2 užsienio kalbos mokėjimo lygį, į kolegiją - B1 lygį. Tie lygiai bus nustatomi laikant valstybinį užsienio kalbos egzaminą arba tarptautinius užsienio kalbų žinių patikrinimo testus. Kaip aiškina ministerijos atstovai, to slenksčio pageidauja pačios aukštosios mokyklos, kad studentai, pradėdami studijas, būtų pasiekę pakankamą užsienio kalbos mokėjimo lygį.

Lituanistai neabejoja, kad šiuolaikiniam jaunam žmogui gerai mokėti užsienio kalbų yra būtina, ir jų mokymąsi reikia skatinti. Be jokios abejonės, aukštosios mokyklos, kurdamos ir įgyvendindamos autonomiškų universitetų kalbų politiką, gali numatyti reikalavimus stojantiesiems mokėti vieną ar kitą užsienio kalbą įvairiose studijų programose. Tačiau valstybės lygiu nustatytas privalomas vienos iš trijų užsienio kalbų mokėjimo slenkstis stojantiesiems į Lietuvos universitetus bei kolegijas faktiškai tampa dar vienu privalomu valstybiniu egzaminu, kuris, beje, gali būti laikomas ir tuo suinteresuotuose nevalstybiniuose kalbos mokymo centruose.

Toks ministro sprendimas kelia daug klausimų. Pirmiausia, ar nediskriminuojamos kitos kalbos ir nepažeidžiamas Europos Sąjungoje įtvirtintas kalbų lygiateisiškumo ir daugiakalbystės principas, kad kiekvienas ES pilietis turi siekti gerai mokėti gimtąją kalbą ir dvi kitas kalbas, skatinant mokytis mažesniųjų ES kalbų? Kita vertus, koks, pragmatiškai žiūrint, tokios lygiavos visoms studijų programoms tikslas? Europoje yra įprasta praktika, kad kalbų politiką, kurioje numatomas užsienio kalbų mokėjimo lygis įvairioms studijų programoms, nusistato kiekvienas universitetas.

Kalbų politika švietimo sistemoje iš esmės yra kalbų politika valstybėje. Ji daug labiau susijusi su valstybės strateginiais tikslais ir savivoka, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kyla įtarimų, kad toks skubotas kalbų politikos valstybėje sprendimas yra politinio atspalvio: ar tokiu būdu nesiekiama primityvios dvikalbystės įteisinimo? Valstybinis lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas tebėra privalomas, bet jo rezultatai, stojant į aukštąją mokyklą, pagal naująją tvarką nėra tokie reikšmingi ir lemiami, kaip kad numatyta užsienio kalbai. Dar vienas skaudus klausimas: ar toks reikalavimas neužkerta kelio jauniems žmonėms iš mokyklų, kuriose nėra pakankamo užsienio kalbų dėstymo lygio, studijuoti aukštojoje mokykloje ir ten gerai išmokti užsienio kalbų.

Užsienio kalba švietimo sistemoje įgauna ypatingą statusą, viršesnį už tą, kurį turi valstybinė lietuvių kalba.

Lituanistų teigimu, kalbų politika turi būti svarstoma viešai ir iš pagrindų, įtraukiant visus suinteresuotus visuomenės sluoksnius. Turime gerai apgalvoti galimus kiekvieno sistemiškai svarbaus žingsnio padarinius, ir, svarbiausia, tvirtinti, o ne skubotais eksperimentais griauti jaunų žmonių tikėjimą Lietuvos valstybe, jos valdžia, švietimo sistema ir savo ateitimi šioje valstybėje.

Tikimės, kad naujoji priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarka po viešų diskusijų Vyriausybės bus peržiūrėta ir iš esmės patobulinta.

Atvirą laišką pasirašė Jolanta Zabarskaitė, Daiva Vaišnienė, Jūratė Palionytė, Irena Smetonienė, Aldonas Pupkis, Grasilda Blažienė, Rita Miliūnaitė, Romualdas Granauskas, Eugenijus Jovaiša, Sigitas Narbutas, Mindaugas Šinkūnas, Sergejus Temčinas, Rasuolė Vladarskienė, Jūratė Pajėdienė, Violeta Meiliūnaitė, Markus Roduner, Audronė Bielevičienė, Albina Auksoriūtė, Lina Murinienė, Galina Miškinienė, Anželika Gaidienė, Romena Tamulynienė, Neda Kostkienė, Rita Mikelionytė, Diana Šilobritaitė, Solvita Labanauskienė, Virginija Gaidytė, Mildutė Dikčienė, Regina Rinkauskienė, Adelė Noreikaitė, Zita Šimėnaitė, Vilija Salienė, Jolita Urbanavičienė, Rūta Statkevičiūtė, Vilija Ragaišienė, Gertrūda Naktinienė, Kazimieras Garšva, Ona Aleknavičienė, Nadiežda Morozova, Laimutė Bučienė, Dalia Pakalniškienė, Albinas Drukteinis, Algirdas Sabaliauskas, Klementina Vosylytė ir kt.