1997 m. gruodžio 6-ąją į Vilnių iš Didžiosios Britanijos, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Prancūzijos susirinkę euroskeptikai, eurorealistai ir euroentuziastai diskutavo, kas laukia Senojo žemyno valstybių - pavyks išsaugoti nepriklausomybę ar privalomai teks stoti į Europos Sąjungą. Šioje konferencijoje apie Lietuvos nepasirengimą narystei ES kalbėjo ūkininkas, tuometinis Seimo narys Ramūnas KARBAUSKIS. Šiandien vėl su juo kalbamės apie M.Tečer įžvalgas.
- M.Tečer anuo metu garsiajame laiške rašė apie ES ateitį, įspėdama lietuvius: „Centralizuota biurokratija, kurios vis didėjančios galios anuliuoja mūsų parlamentų sprendimus, ir Europos Teismas, kuris gali pakeisti mūsų įstatymų nuostatas, ardo mūsų suverenitetą“. Tais 1997-aisiais valdžia pasistengė šį laišką nuslėpti. Ar nematote kokių nors paralelių su dabartimi?
- Lygiai tas pats dabar vyksta Lietuvoje dėl euro įvedimo. Dabar yra akivaizdžiausiai meluojama ir nuslepiami dalykai, kurie valdančiajam „elitui“ yra nenaudingi. Pavyzdžiui, valdžia bando nuslėpti būsimą įnašą į vadinamąjį euro stabilumo fondą, nieko nekalba apie garantiją, kurią reikia suteikti. O ta garantija mums kainuos 10 mlrd. litų, be to, reikės į fondą įnešti dar kelis milijardus. Tai nutylima. Be to, dabar Lietuvos centrinis bankas yra atsiskaitymų centras. O kur atsiskaitymų centras bus įvedus eurą? Ar jis apskritai bus Lietuvoje? Nes tie bankai, kurie turi filialus mūsų šalyje, atsiskaitymų centrus tikriausiai darys savo šalyse. Estai jau dabar atsiskaitinėja per Suomiją. Latviai paliko centrą Latvijoje, tačiau visos bankų paslaugos ir ten, ir ten beprotiškai pabrango. Dabartinis tragiškas bankų paslaugų brangimas Lietuvoje, mano nuomone, rodo, kad Lietuva ketina atsisakyti savo atsiskaitymų centro. Kitaip sakant, Lietuvos centrinis bankas liepia komerciniams bankams jau dabar padidinti įkainius, kad įvedus eurą galėtų pasakyti: štai žiūrėkite, bankų paslaugos nepabrango... Visa tai dabar subtiliai maskuojama.
- Anais laikais buvo kalbama tik apie stojimą į ES, pasakojama, koks tai esą būsiąs gėris ir visi akimirksniu tapsime „pasiturinčiais europiečiais“. Tačiau ką tai turi bendro su laisvu tautos apsisprendimu, pagaliau, su demokratija, jeigu oponentai nei tada, nei dabar neturi galimybės išdėstyti savo argumentus, nes jie paprasčiausiai nekviečiami į televizijas?
- Būtent. Mes prisimename, kokias pastangas ir lėšas į tą stojimą dėjo tuometinė valdžia: buvo pumpuojami didžiuliai srautai propagandos, dalijamas alus ir milteliai, pagaliau pats referendumas pratęstas dviem dienoms, ko niekada iki tol ir niekada po to nebuvo galima daryti... Aš puikiai prisimenu, kaip buvo užčiaupti net visi bent kiek abejojantys, ką jau kalbėti jau apie ES priešininkus. O dabar valdžia yra ištikta šoko, nes surinkta 320 tūkstančių Lietuvos žmonių parašų dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Juk ir dabar, išskyrus „Respubliką“, objektyvios informacijos žiniasklaidoje apie referendumo iniciatyvą niekas neskelbė - žmonės buvo blokuojami kiek tik įmanoma, visur buvo daroma milžiniška antireklama, o tauta vis tiek pirmą kartą istorijoje mobilizavosi. Todėl ir dabar į euro reklamą, į smegenų plovimą bus sukišta dešimtys milijonų litų.
- Grįžkime dar į tą 1997-ųjų Vilniaus konferenciją dėl ES. Jūs tada sakėte, kad ankstyvas įstojimas į bendriją apsunkins mūsų ūkio konkurencines galimybes. Ar taip ir nutiko? Ar mūsų ūkininkai gali vienodomis sąlygomis dabar konkuruoti su Vakarų europiečiais?
- Visiškai 100 procentų pasitvirtino tai, ką aš tada sakiau. Net ir ES entuziastai košmariškame sapne negalėjo susapnuoti, kad 2014 metais mes vėl išgirsime tą patį, ką jau girdėjome tada: „Būkite mieli, palaukite dar 7 metus ir galbūt tada mes suvienodinsime sąlygas...“ Visos Rytų Europos ūkininkams konkurencinės sąlygos paliktos absoliučiai diskriminacinės. Dabar mes turime atverti rinką, t.y. įsileisti Vakarų kapitalą, leisti jiems supirkti žemes, tačiau lygiaverčių konkurencinių sąlygų mes neturime. Mums pritaikyti europiniai gamybos standartai, tačiau lėšų tiems standartams įgyvendinti mums niekas nedavė. Dabar Vakarų Europoje 80 proc. žemės ūkininkai valdo nuosavybės teise, tuo metu Lietuvoje šis procentas siekia vos 20... Mes neturėjome laiko suformuoti net savo žemėvaldos klausimų, o jau turime leisti parduoti žemes užsieniečiams. Mums specialiai neduodama nei laiko, nei galimybių bent jau apytiksliai suvienodinti visas ūkininkavimo aplinkybes. Išmokos nepalyginamai mažesnės, laiko mums neduoda, tai apie kokią sąžiningą konkurenciją čia galima šnekėti? Visa tai kompensuoti turime žmonių gerovės, jų atlyginimų sąskaita. Tuomet ar dar kam nors kyla klausimų, kodėl šimtai tūkstančių žmonių bėga iš Lietuvos? Nėra jokių lygiaverčių sąlygų, mes net ir viltį praradome, kad jos kada nors bus. Mums atrodo, kad esame paprasčiausiai išduoti. Kol Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje mūsų ūkininkų nesunaikins, tol jie iš mūsų ir tyčiosis. Matyt, laukiama, kol užsieniečiai supirks mūsų žemes ir pradės čia ūkininkauti.
- Galbūt to ir siekiama: kai tik vakariečiai įsitvirtins Baltijos valstybėse bei visoje Rytų Europoje, tada ūkininkavimo sąlygos bei išmokos ir bus suvienodintos?
- Mes tą ir bandome pasakyti. Nesuprantu, kodėl valstybė siekia, kad neliktų lietuviškų ūkininkų... Juk nacionalinis žemės ūkis rimtose, save gerbiančiose valstybėse yra nacionalinio saugumo klausimas, tai yra pirmaeilis valstybės interesas. Pavyzdžiui, net Šveicarijoje kalnuose užsiimama žemdirbyste, o tai yra valstybė, kuri neturi jokių finansinių problemų nusipirkti sau maisto kur tik nori. Tačiau šveicarai kiša milijardus į nacionalinį žemės ūkį ir jiems tai yra nacionalinio saugumo klausimas. Visos normalios valstybės rūpinasi nacionaline gamyba, o mūsų štai įmonės masiškai iš Lietuvos išsikrausto ir moka mokesčius Vakaruose. Matome, kad jau nieko neturime nacionalinio - net beveik visi bankai jau užsienietiški, lietuviškas tik vienas paliktas. Valdžia sugalvojo „globalizacijos“ burtažodį, kad pateisintų savo neveiklumą. O juk tai yra dirbtinis, nenatūralus procesas. Reikia energingiau ginti savo interesus net ir toje pačioje ES. O dabar toks įspūdis, kad mes išvis neturime nacionalinių interesų. Tai jau yra absoliuti išdavystė.
Rašyti komentarą