Liaudies muzikai užmarštis negresia

Liaudiškos muzikos kolektyvus įpratome sieti su bendruomenės atstovavimu, kultūros rūmais, nuo sovietmečio paplitusia meno mėgėjų sąvoka ir biudžetiniu finansavimu.

"Mingės" veiklos "modelis" artimesnis roko grupei. Su nedidele išlyga - keturi vyrai laisvalaikiu negroja "Metallica" "koverių", o repetuoja lietuvių liaudies dainas, polkas, valsus bei romansus. Ir ne tik savo malonumui. "Sudėtis - optimali. Telpame į vieną mašiną. Kontrabosą ant stogo, ir pirmyn", - sakė prie gastrolių įpratusios "Mingės" vadovas Rolandas Bučmys (armonika). Drauge su broliu Ričardu Bučmiu (kontrabosas), Nerijumi Basčiu (smuikas), Rolandu Drevinsku (būgnas) jis sudaro "Mingės" branduolį, prie kurio dažnai jungiasi ir Tomas Kavaliauskas (mandolina).

Surikiuoji žmones lietuviškam šokiui, ir visa Europa daro, ką liepi. Kiti dalyviai jau net išmoko lietuviškus tautinius šokius, netgi dainas - šiemet "Europiadoje" Italijoje tiesiog gatvėje prišoko mus pažinęs portugalas ir kvietė drauge dainuoti "Kepė kepė boba blynus"... Rolandas Bučmys

Pradedančiajam pop- arba roko atlikėjui prasimušti nėra lengva. O liaudiškos muzikos kolektyvui? - teiravomės R. Bučmio.

Su broliu Ričardu esame baigę muzikos mokyklas, o toliau jau muzikos mokė pats gyvenimas: grodavome tai viename, tai kitame kolektyve, su jais teko dalyvauti ir "Europiadose". Grojome "Kuršių ainiuose", šio kolektyvo vadovė Irena Nakienė man padarė didelę įtaką, kaip muzikė, folkloristė: paskatino ne tik groti kapelijų muziką, bet ir plačiau domėtis liaudiška kultūra, dainuoti. Muzikinį kelią atrasti pagelbėjo ir Jonas Petrauskas.

Sukaupęs patirties, pamaniau, kad būtų įdomu suburti savo kolektyvą. Nebuvo sudėtinga ir išsikovoti teisę savarankiškai dalyvauti "Europiadose", kadangi jau neblogai žinojome visą virtuvę. Bet, kaip sakoma, savame krašte pranašu nebūsi, todėl pradžioje Lietuvoje koncertų požiūriu buvo net sudėtingiau nei užsienyje: buvo laikas, kai džiaugdavomės sulaukę reto pasiūlymo kur nors pagroti.

Dabar jau pritrūkstame laiko nuvažiuoti visur, kur esame pakviesti: miesto šventės, jubiliejai, viskas, kas susiję su smagiu vakaru. Pastarąjį kartą Kretingoje šokdinome 200 žmonių... Ar yra kokių gudrybių, kaip išjudinti minią? Pagrindinė - tavo paties gera nuotaika ir smagumas grojant. Bet prievarta nieko neišeis: jeigu žmonės sėdi susiraukę ir susikaupę, gali net ant ausų atsistoti - nešoks, o kitur visi pakyla šokti jau nuo pirmųjų akordų. Jokių geografinių skirtumų nesu pastebėjęs; sakoma, kad estai lėti, bet patys įsitikinome, kad yra atvirkščiai.

Klaipėdoje, ko gero, esame vienintelis liaudies muzikos kolektyvas, įkurtas privačia iniciatyva. Tačiau, nepaisant to, kad neturime jokių sąsajų su oficialiomis institucijomis ir jų rėmimu, visur reklamuojame savo miestą ir savo valstybę. Užsienyje ta reklama gerai pavyksta.

Beje, "Europiadose" esame mažiausias kolektyvas. Jų reikalavimas - bent 10 žmonių, tad pradžioje suburdavome daugiau narių. Bet mūsų sudėčiai sumažėjus ir nusistovėjus, dalyvaujame išimties tvarka, nes keturiese kartais patriukšmaujame daugiau nei kitos gausios grupės. "Europiadoje" Rygoje pagrindinis šokių vakaras vyko stadione. Labai malonu, kai groji, ir visas stadionas šoka. O tuomet surikiuoji žmones lietuviškam šokiui, ir visa Europa daro, ką liepi. Kiti dalyviai jau net išmoko lietuviškus tautinius šokius, netgi dainas - šiemet "Europiadoje" Italijoje tiesiog gatvėje prišoko mus pažinęs portugalas ir kvietė drauge dainuoti "Kepė kepė boba blynus"...

Ar liaudiškos muzikos kolektyvai vartoja žodį "konkurencija"?

O, ne. Visi esame geri bičiuliai, nesipykstame, ir netgi televizijų mėginimai įkvėpti liaudiškos muzikos laidoms rungtyniavimo dvasios, pavadinus jas varžytuvėmis, muzikantams kelia šypseną - kokios varžybos su draugais?

Koks, jūsų nuomone, yra folkloro ir liaudiškos muzikos likimas?

Jie tikrai nemirs. Galbūt plačiojoje visuomenėje tai nėra taip juntama, bet muzikantų, grojančių liaudišką muziką, vis daugėja. Gerą darbą padarė televizijos projektai "Duokim garo" bei "Gero ūpo". Ypač gausu muzikantų Aukštaitijos krašte. Bičiuliaujamės su "Sadūnais", jie pakviečia į festivaliuką: ten susirenka ir jauni, ir seni kaimo žmonės, kurie patys ne tik groja, bet ir meistrauja liaudiškus instrumentus.

Folkloras perduodamas iš lūpų į lūpas. O liaudiškos muzikos kūriniai?

Pasitaiko, kad tikrieji folkloristai, kurie domisi autentika, priekaištauja, jog vienas ar kitas kūrinys esą skamba "ne taip, kaip turėtų". Bet argi įmanomas tikslumas liaudies muzikoje? Įsivaizduokime, muzikantas nuėjo kaime į šokius, išgirdo įdomią melodiją, kol grįžo namo "čierką" padaręs, pusę užmiršo, todėl pridėjo šį tą savo... Išėjo naujas kūrinys, o šis dar kažkur nukeliavo. Net įvairių šalių liaudies muzikoje gausu sąsajų. Lietuviškoje muzikoje netrūksta sąskambių su airių, portugalų liaudies muzika. Gali, tarkim, pasiimti portugalų melodiją, pridėti lietuvišką tautinį motyvą, pakeisti ritmuką, ir išeina puikiausias lietuviškas šokis ar daina.

Yra tekę šitaip daryti?

Jeigu patinka melodija, kodėl nepabandžius? Griežtai paisyti autentikos sunku jau vien todėl, kad ją vargiai apibrėši tiksliai. Autorinių teisių dalykai liaudiškiems kolektyvams nėra labai aktualūs. Dažnai kūrinius rašau pats - tiek melodiją, tiek tekstą. Tačiau kol kas jokio nesu įregistravęs, kaip autorinio. Gal vertėtų...

Spalio 9-ąją "Švyturio menų doke" švęsite kapelijos 10-metį. Gal turite ir daugiau planų dėl koncertinės veiklos Klaipėdoje?

Klaipėdoje tokio žanro renginių nėra daug, liaudiškos muzikos vakaronės retos, dažniausiai vyksta švenčių proga, taigi keliskart per metus. Mūsų mintis paprasta - pasižiūrėti, kas patinka Klaipėdos publikai.

Sprendžiant iš to, kokio atgarsio pernai sulaukė "Europiada", kortos - jūsų rankose.

Matote, "Europiada" tikriausiai labai patraukė žmones savo spalvomis, pristatytų šalių įvairove. Beje, kiek pačiam teko dalyvauti šiame festivalyje, Klaipėdos žmonės labai į jį įsitraukė. Iš esmės "Europiados" tikslas yra užtikrinti dalyvių bendravimą ir kultūrinius mainus. Žinoma, žiūrovų yra visur, bet užsienyje šis festivalis nesulaukia tokio publikos dėmesio, kokį patyrė Lietuvoje, Latvijoje.

Vykstant Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą procesui, būgštauta, kad tai gali sukelti grėsmę identiteto išsaugojimui. Tačiau pasiklausius jūsų, matyti, kad tendencijos visai kitokios.

Taip. Europos šalys tikrai puoselėja savo tradicinę kultūrą. Beje, tautiniai drabužiai Lietuvoje neturi savo vertės, savo vietos. Ispanijoje, Danijoje ir kitur rankomis siuvinėti tautiniai drabužiai yra labai brangūs, tai nekilnojamajam turtui prilygstanti vertybė. Manau, savo šalyje turėtume skirti daugiau dėmesio liaudies kultūros, stiliaus populiarinimui: pavyzdžiui, jeigu prezidentė dažniau pasirodytų vilkėdama tautiniu kostiumu, tai tikrai formuotų teigiamą viešąją nuomonę.

Beje, kadangi brolis ilgai vadovavo "Ąžuolyno" gimnazijos "Gervelės" kolektyvui, teko stebėti, kaip keitėsi vaikų požiūris į liaudišką kultūrą. Po Tarybų Sąjungos žlugimo domėtis ja buvo gėda: buvo justi, kad vaikams įdomu ir muzika, ir tautiniai drabužiai, bet apsirengti jais ir pasirodyti kitiems, išeiti į miestą jie drovėjosi. Visai kitaip elgdavosi užsienyje - didžiuodamiesi prisistatydavo, kad yra iš Lietuvos. Dabar, sutikus buvusiuosius ansambliečius, malonu girdėti, kad iš tų laikų jie išsaugojo gerus prisiminimus.

O požiūris tuo metu keičiasi: pavyzdžiui, neseniai per metinį baigiamąjį to paties kolektyvo koncertą "popso" nebereikėjo - jaunimas atsipalaidavęs linksminosi skambant liaudiškai muzikai ir reikalavo dar ir dar. Žmonės tapo laisvesni, atviresni širdies balsui.

Ar "Mingei" yra tekę groti Mingės kaime?

Taip, žinoma, - šypsosi. - Pavadinimo mūsų kapelijai prireikė, kai siuntėme duomenis "Europiados" komitetui. "Mingė" pasirodė tinkamas vardas - susijęs su vandeniu, uostu, kuris man ypač daug reiškia, nes esu jūrininkas; Lietuvos Venecija, Klaipėdos kraštas... Taigi jau 2000-aisiais Danijoje vykusioje "Europiadoje" dalyvavome "Mingės" pavadinimu. Pasirodė, su juo neapsirikome - visi užsieniečiai jį puikiai taria ir įsimena.

PRANAŠUMAS. R. Bučmiui kapelija yra gero vakaro garantas. "Dainuoti liaudies dainas - smagu, tačiau labiau patiems atlikėjams nei klausytojams. O instrumentų muzikai retas atsispiria", - sako vyras.