Laivų ateitį burs užsienio konsultantai

- Kodėl buvo pasirinktas kelias „Laivininkystę“ gelbėti valstybės lėšomis, o ne leista, kaip buvo skelbta iš pradžių, jai bankrutuoti? - „Vakaro žinios“ klausė susisiekimo ministro Rimanto SINKEVIČIAUS.

- Atsakymas negali būti vienareikšmiškas. Galima kalbėti ir apie „Laivininkystės“ bankrutavimą, ir apie gyvavimą. Šiandien aišku, kad bet kokiu atveju laivuose dirbančias įgulas reikia išgelbėti. Jas išgelbėti nepavyksta ir negali pavykti, kol laivai yra areštuoti. Todėl pirmiausia reikia nuo arešto atlaisvinti laivus. O kaip elgsimės toliau? Mes esame pasisamdę kompaniją, kuri turėtų prognozuoti rinką, įvertinti finansines galimybes, verslo perspektyvas ir tada pasakyti mums, kuriuo keliu eiti parenkant alternatyvas. Tie keliai - ar išsiparduoti, ar bankrutuoti, ar tęsti veiklą. O galbūt yra kitų variantų. Kitaip sakant, mes šiandien negalime labai aiškiai pasakyti, kokiu keliu eisime toliau. Tam ir pasamdyta ta kompanija.

- Kas atsitiko, kad iki 2008-ųjų pelningai dirbusi įmonė vėliau krito į duobę ir iš jos negali išlipti iki šiol?

- Sutapo keli kompanijai nepalankūs dalykai. Pirma, 2008-aisiais buvo paimti dideli kreditai vienam laivui įsigyti. Tai sudarė dešimtis milijonų dolerių. Ir buvo tikimasi, kad pagal verslo planą tie pinigai bus uždirbti, kreditai bus sėkmingai grąžinti, buvo numatytas netgi to laivo kursavimo maršrutas. Tuo metu pervežimo tarifai buvo aukščiausi. Bet tarifų pikas buvo, deja, trumpalaikis. 2008 metais prasidėjo ekonominė krizė. Ji palietė ir šitą sektorių. Tarptautinė prekyba smuko, užsakymai smuko, pervežimų tarifai taip pat. Paimtų kreditų grafikai reikalavo ne tiktai grąžinimo, bet ir iki šios dienos mokėti pagal to meto labai aukštas palūkanas.

Tie nuostoliai kaupėsi su tokia viltimi, kad rinka atsigaus. Deja, ir šiandien pervežimų tarifai nėra tokie geri, kad galima būtų grąžinti didžiulius kreditus ir tikėtis geresnių rezultatų. Kad rinka atsigaus, tikėjo ne tik įmonės vadovybė, bet ir skolintojai.

- Jeigu padėtis tokia, tai ar neatsitiks taip, kad „Laivininkystė“ dirbs tik už kreditus ir palūkanas SEB’ui? Ar valstybei reikalinga tokia įmonė? Gal laivus verčiau parduoti?

- Na, kreditus visada reikia grąžinti. Tai tam nepriklausomų auditorių, finansininkų ir verslo žinovų prašoma numatyti galimus scenarijus ir įvardinti labiausiai tikėtinus.

- Ar „Laivininkystė“ kiek nors į biudžetą sumokėdavo?

- Pastaruosius metus nuo 2008-ųjų dividendų forma „Laivininkystė“ nieko nemokėjo. Tačiau yra kiti mokesčiai, patenkantys į biudžetą, - gyventojų pajamų mokestis, juk žmonės gaudavo atlyginimus, „Sodros“ mokestis. Kadangi joje dirba apie du su puse šimto žmonių, tokio dydžio įmonė kažin kokių didelių naudų biudžetui neduodavo, bet vis tiek euras prie euro.

- O ar Vyriausybė turi kokią nors viziją, koks turėtų būti Lietuvos jūrų laivynas? Dabar, atrodo, iškilęs rimtas pavojus mums prarasti jūrinės valstybės vardą?

- Lietuva visada bus jūrinė valstybė, nes ji yra prie jūros. Pasaulyje su Lietuvos vėliava plaukioja turbūt apie šimtą laivų. Dabar iškyla klausimas, ar valstybei reikia užsiimti verslu, ką gali padaryti privačios kompanijos, ar ne. O vizijos turi būti grįstos konkrečiais scenarijais, o ne padarytos iš lubų.

- Tie konkretūs scenarijai, kaip suprantu, bus užsienio kompanijų. Kada jie bus padėti jums ant stalo?

- Nereikėtų nieko samdyti, jeigu kabinete iš anksto būtų sukurtos kokios nors vizijos. Turi būti skaičiuojama visais aspektais, ekonominiais, socialiniais pagrindais. Manau, kad rugsėjį jau matysime, ką galima daryti toliau.

- Klaipėdoje stovi areštuota „Deltuva“, jos jūreiviai seniai sėdi be atlyginimų. Ko dabar jie gali tikėtis?

- Man atrodo, kad šiandien arba ryt (t.y. vakar ar šiandien - red. past.) jie gaus atlyginimus.