Kryžiaus kelias žemaičių Jeruzalėje

Šimtmečių tradicijos

Liepos 1-ąją Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.) prasidėjo kasmetiniai dešimt dienų vykstantys atlaidai. Šioje toli už Žemaitijos ribų garsėjančioje religinėje šventėje šią liepą turėtų apsilankyti apie 50 tūkstančių maldininkų.

1253 m. pirmąsyk istoriniuose šaltiniuose paminėtas miestelis, vadintas Gardais, išgarsėjo po to, kai vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 metais čia įkūrė 19-os koplytėlių Kryžiaus kelią ir pastatydino domininkonų vienuolyną. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio apvaikščiojimas labiau nei kitos pamaldumo formos Lietuvoje turi ryškų liaudies kultūros klodą, o tai liudija gilų žmonių tikėjimą šios vietos ypatingumu.

Šiemet į Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, kuriai popiežius Jonas Paulius II suteikė Mažosios bazilikos vardą, buvo atgabenta ypatinga Turino archivyskupijos dovana - Turino drobulės, t.y. Jėzaus įkapių drobulės, kopija (pasaulyje tokių kopijų tėra septynios). Nuo paprastų parapijinių bažnyčių penkios Lietuvoje veikiančios bazilikos skiriasi tuo, jog tai popiežinės teisės šventovės, visas teises ir privilegijas (jų tarpe ir teikti atlaidus), gauna tiesiai iš Vatikano.

Pagrindiniame bazilikos altoriuje tikintieji netrukus išvys restauratorių atnaujintą unikalų Dievo motinos paveikslą; žinovų teigimu, tai vienintelis šalyje iš stebuklais garsėjančių paveikslų, XVI a. pradžioje nutapytas ne Lietuvoje, o domininkono Petro Pugačevskio parvežtas iš Romos.

Erdvė patirti dvasios nuskaidrėjimą

Ar šventa vieta įpareigoja būti savo tėviškės ir bažnyčios patriotais, ar čionykštis gyvenimas sklidinas tarpusavio meilės, kurioje galima pajusti Dievo buvimą, klausėme Žemaičių Kalvarijos parapijos kleboną, kun. Narsutį Petriką.

- Gal iš pradžių vertėtų akcentuoti, kodėl Europoje pradėta kurti kalvarijas. 1504 m. atskilus Rytų ir Vakarų bažnyčioms, nebebuvo galima keliaut į Šventąją Žemę; dėl to kilo kryžiaus karai, idant atlaisvinti kelius piligrimams, keliaujantiems į Jeruzalę. Europoje pradėta kurti Kalvarijas gimtosiose vietose - priartinant galimybę prisiliesti žmonėms prie Kristaus golgotos kančios. Už 9 km nuo Gardų, Alsėdžiuose, buvo vyskupo Jurgio Tiškevičiaus dvaras, tad natūralu, jog ir jis įkūnijo tokią idėją - unikalioje vietovėje, pavadintoje Naujaja Jeruzale, jis įkūrė 19 koplyčių ir stacijų Kryžiaus kelią. Vietos bažnyčiai vyskupas dovanojo švento kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Viešpats, medžio skiedrelę; iki šiol tai didžiausia relikvija Lietuvoje. Nuo 1639 m. čia teikiami atlaidai tapo populiarūs. Kita vertus, atlaidai turi ne tik religinę prasmę, bet yra ir tautos kultūros dalis. Juk Žemaitijoje niekas neįsivaizduoja laidotuvių be kalnų: čia ir gimė jų giedojimo tradicija. Jūs matote, ji gyva, - sakė dvasininkas.

Kunigas sakė nesiimtų analizuoti, kokių paskatų vedinos čia plūsta tikinčiųjų minios: vieni atvyksta pažiūrėt gražios tradicijos, kiti iš tikrųjų melstis už mirusius tėvus, apmąstyti Kristaus kančią, prašyti Dievo atleidimo ir malonės ar geresnio gyvenimo. Viena aišku: renginys atnaujina ryšį su Kūrėju, šioje erdvėje gali patirti prisikėlimo viltį ir dvasios nuskaidrėjimą.

Klebonas priminė, jog Žemaičių Kalvarijos kalvos - vienintelės, išlikusios sovietmečiu nesunaikintos: žmonės dieną naktį sergėjo koplyčias, kad jų nesugriautų saugumiečiai, gynė jas akmenimis ir savo kūnais užstodami.

Krikščioniška bendruomenė atvira visiems

"Gyvename ne izoliuotoje krikščionių bendruomenėje; bendraujame su įvairiais žmonėmis. Sekmadieniais bažnyčios lankomumas čia apie 25 proc., kai Lietuvoje einančių į bažnyčią vidurkis parapijose 8-10 proc. Pirmiausia turbūt tai lemia gilios tradicijos. Čia įsikūrę žmonės kažkokiu būdu susiję su Bažnyčia; jų protėviai, seneliai, tėvai tarnavo domininkonų ar marijonų vienuolynams, atkilėlių iš kitur yra nedaug. Apskritai Lietuva pradeda prakusti gerumo akcijoms, atsigręžti ne tik į savo reikalus. Galima padėti žmogui, neapiplėšiant savęs, jei aukoja visi. Štai kritus mūsų parapiečio arkliui, žmonės sudėjo pinigus naujam arkliukui, surinko jų ir gabios mergaitės, įstojusios į medicinos institutą, studijoms", - sakė klebonas N. Petrikas, teigiantis gyvenąs su vietos žmonėmis.

"Stengiamės vieni kitus suprasti, nė vieno nespaudžiam. Svarbu, jog naujai įprasminama išpažintis, kai žmogus atlieka ją ne kaip lažo prievolę, o kaip gyvenimo peržiūrą ir taisymą. Žmogus siekia išsikalbėti, išsakyti, kas slegia jų gyvenimus ir širdis, pasidalinti skausmu, abejone. Prievarta prie altoriaus neatvarysi, tad kiti renkasi psichologines tarnybas, tačiau tik kunigas yra žmogus, įpareigotas ne teisti, o išlaisvinti žmogų nuo nuodėmės".

Kunigas pastebėjo, jog kaimo bendruomenėse gyvenimo tiesa šiek tiek kitokia, mažiau pasaulietiška, nei miestuose; parapiečiai linkę įsipareigoti santuoka mylimajam be bandomojo laikotarpio porai gyvenant kartu. Per metus Šv. krikšto sakramentas suteikiamas apie 30-čiai naujagimių. Paplitę vietovėje vardai - Mindaugo, Paulinos, Kristinos.

Kylanti Žemaičių Kalvarija

Kieviena atlaidų diena yra kam nors pašvęsta: jaunimui, žemdirbiams, kariuomenei ar vienuoliams, ir tai progai aukojamos Šv. Mišios. Lankėmės Žiniasklaidos dieną, kai buvo minimas Lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetis. Pliaupė lietus, ir pro gyvas žmonių užtvankas galėjome prasibrauti lengviau nei kitomis vasaromis.

Klebonas sakė, jog visiškai natūralu, kad žmonės pirmiausia skuba nuveikti žemės darbus, šiemet prasta vasara, bet skirs ir dieną atlaidams. Bažnyčios prieigose be prekiautojų ir kalvose ties koplyčiomis regėjome elgetas; šie it migruojantys paukščiai sulėkė iš visų šalies etnografinių regionų, turėjo net pažymas, liudijančias luošumą. Išgirdome, jog per praėjusius atlaidus "ubagai" išplėšė parduotuvę, pas kai kuriuos aptikta aibė svetimų piniginių. Vienintelei miestelio smuklei neleista prekiauti lauke, atsižvelgiant į atlaidų rimtį.

Nedrįsome kalbinti panirusių į gilią maldą, klūpančių ar stacijas einančių giedančių piligrimų, tad pakalbinome Gardų seniūnijos seniūną Liudą Gricių. Šis pajuokavo: "Jei pamatysit žemaitį su dviem krepšiais rankose, žinokit, tai - kalvariškis ruošiasi svečius priimt, puotą rengia".

Originalios apeigos, būgnų, trimitų, kanklių palyda sutraukia į atlaidus etnografų, liaudies meno mėgėjų. Įkūrus Žemaičių Kalvarijoje muzikos mokyklą, miestelis turės ne tik kapelą, bet ir savo orkestrą.

Šiaip Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje, andai garsėjusių knygnešiais ir senosios lietuvių raštijos atstovais, šiandie gyvena 2500 žmonių. Didžioji seniūnijos teritorijos dalis (rėpia 27 kaimus) yra Žemaitijos nacionalinio parko sudėtyje. Čia veikia Gervėnų pradinė mokykla ir vidurinė, kuriai bus suteiktas Daukanto arba Valančiaus vardas, nes abu iškilūs šviesuoliai mokėsi Žemaičių Kalvarijoje. Pernai miestelis iškilmingai atšventė 750 metų jubiliejų, kurį pasitinkant miestelyje atlikta darbų daugiau nei per tris ankstesnius dešimtmečius: iš pagrindų restauruotas miestelio centras.

Beje, tarp iškiliausių šalies valdžios atstovų jubiliejuje lankęsis premjeras Algirdas Brazauskas pažadėjo padėti sutvarkyti kelius ir prieigas prie koplyčių, sustiprinti šlaitus, o vietinės statybos organizcijos turėjo suremontuoti pačias koplyčias. Šiemet devynetą iš jų sutvarkė vietos verslininkai.

Seniūnas sakė, jog po to, kai 1998 m. Žemaitijos Kalvarija buvo pripažinta gražiausia respublikos gyvenviete, ji dar labiau išgražėjo. Atnaujinta vandentiekio trąsa, pertvarkytos ir išasfaltuotos gatvės, takai perkloti trinkelėmis, įrengta naujų žaliųjų vejų. Įrengtas turgelis, nugriauta ūkinių prekių parduotuvė, užstojusi vaizdą į bažnyčią ir kultūros namus. Šiemet Kryžiaus kelių ir dviejų kapinaičių tvarkymui iš Vyriausybės fondo skirta dar 700 4000 litų.

Šiemet Žemaičių Kalvarijos ūkininkai deklaravo dukart daugiau pasėlių, nei pernai, įkurti trys kooperatinės bendrovės "Pieno gilija" punkteliai. Gyvenvietėje padoriai verčiasi dešimt šeimų, auginančių po dešimtį vaikų. Prieš keletą metų sudegus vienos tokios šeimos trobesiams, Adamkaus patarėjas Gaškus ir Vytautas Landsbergis suteikė svarią piniginę paramą, ir šiandien ši šeima ne tik prakuto, bet ir praturtėjo.

Seniūnijoje nestinga perspektyvių jaunų ūkininkų, pasistatydinusių šiuolaikiškas fermas, auginančių mėsinius galvijus. Miestelyje yra per 30 pavyzdinių sodybų, ir beveik kiekvienas kalvariškis turi nedidelį ūkelį. Paties seniūno žmona prižiūri 14 melžiamų karvių su prieaugliu.

Žemaičių Kalvarijos seniūnijos bendruomenė "Gardai" garsėja sandora ir kuria itin sėkmingus visuomeninius projektus: paruošė artezinio gręžinio ir vandens tiekimo sistemos įrengimo Rotinėnų kaime projektą ir kitų projektų pagal SAPARD kryptį "Kaimo struktūros tobulinimas", vykdo paauglių nusikalstamumo prevenciją, dalyvauja Baltijos ir Amerikos partnerystės programoje.

Kalvariškiai itin mėgsta krepšinį, autoslalomą, šachmatus, parodomąsias "bulių" kovas bei rengti galiūnų konkursus. Žemaičių Kalvarija didžiuojasi ne tik senaisiais kuršių piliakalniais, alkakalniais, architektūrinėmis vertybėmis, bet ir garsiais žemiečiais, tarp kurių - dirigentas S. Sondeckis, rašytojas P. Jurkus, kompozitorius Z. Virkšas.

Gardų seniūnijos galva Liudas Gricius pastebėjo, jog Žemaičių Kalvarijoje nesą "daugiau dangaus" nei kur kitur. Gal tik liaudies poetės Onos Auškelaitės posmas atspindi čionykštę nuostatą puosėlėti paveldą: "Bet į septyniuolėkta omžiu mes gryžkem. Senuovie tėn somegzta mazga atrėškėm. Tiškeviče vyskops, kelees Kristaus ejęs, Šventuos žemės atvežės, kaap grūda pasiejės".

Ivona ŽIEMYTĖ