Krašto apsaugos ministras: jei kas nors galvoja, kad maudomės piniguose, klysta

– Visai neseniai Kaliningrade lankėsi Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Jo teigimu, Maskva ir Vilnius gyvena paraleliniuose pasauliuose, tvyro visiškas nesusikalbėjimas. Esą Rusijos žmonės tikinami, kad „Zapad“ pratybos skirtos Baltarusijai ir Kaliningrado sričiai apginti nuo NATO. Tuo tarpu Lietuvoje baiminamasi provokacijų ar net agresijos. Anot jo, tokia situacija per pratybas gali išprovokuoti net karinį konfliktą dėl paprasčiausios žmogiškosios klaidos. Ar sutinkate su tuo?

– Visuomenėse galbūt ir yra paraleliniai pasauliai, bet pažiūrėkime į priežastis, kodėl jie atsirado. Mes tikrai negalime jaustis absoliučiai ramūs, kai nesilaikoma tarptautinių susitarimų, aneksuojamos teritorijos Rusijos kaimynystėje, tęsiama agresija ir žūsta žmonės. Mes turime reikšti susirūpinimą, bet paraleliškumo aš nematau. Mes veikiame proporcingai esamai situacijai, o jei Rusijos propaganda sugeba užmigdyti savo piliečius yra liūdna, bet nieko čia nepadarysi.

Taip, visuomenės nuomonės gali būti skirtingos dėl daugelio priežasčių, tačiau mes privalome daryti tai, kas mums priklauso. Kalbant apie susirūpinimus, nenoriu perlenkti lazdos. Yra rizikos, mes turime užkirsti kelią lokaliems pažeidimams, tačiau noriu pabrėžti, kad tai neturėtų būti visos Lietuvos visuomenės susirūpinimas. Palikime jį tiems, kas turi atlikti savo darbus – kariuomenei, pasieniečiams. Jie yra atsakingi, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas. Manau, to turėtų užtekti.

– Pratybos „Zapad“, sprendžiant iš viešosios informacijos, bus didžiausios nei bet kada vykusios. Ar jūs pats jaučiate tam tikrą grėsmę dėl to, kas vyksta aplinkui? Ar tai vis dėlto yra didelio masto darbinis procesas, vykdomas kaimyninės valstybės?

– Tai yra didelio masto pratybos, turinčios kelias problemas – t. y. susikaupęs didelis kiekis karių ir skaidrumo stoka.

– Jūs negaunate informacijos?

– Skelbiama, kad yra 12–13 tūkstančių karių, bet jau aišku, kad jų bus daug daugiau. Galbūt yra naudojamasi tarptautinės teisės spragomis. Kariai tikrai yra skaičiuojami dešimtimis tūkstančių.

– Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka sakė, kad kitų valstybių stebėtojai gali atvykti ir stebėti šias milžiniškas pratybas. Ar Lietuva siųs savo stebėtojus?

– Kol kas dar svarstome šį klausimą. Manome, kad visų pirma tai yra NATO funkcija. Mes veikiame kaip kolektyvinė gynybos sistema. Geriau, kad tas stebėjimas būtų iš NATO pusės. Bet tokią galimybę svarstome, laiko dar yra.

– Gana netikėtai ir originaliai nuskambėjo Estijos prezidentės mintis. Ji sakė, kad Estija nejaučia jokios grėsmės, nes yra NATO narė. Ar tokia laikysena nėra teisingesnė kalbant apie galimas grėsmes iš Rusijos?

– Taip, plačiąja prasme tai teisingas požiūris. Esame NATO nariai, esame pasiruošę, didiname gynybinę galią ir pan. Tačiau kita vertus, ar to užtenka, kai turime Ukrainos atvejį? Gali būti, kad Rusija, pasinaudodama esamomis NATO atgrasymo priemonių spragomis, bandys išmėginti NATO vienybę. Tai vienas galimų scenarijų. Saugiai jaustis galima tik tada, kai visiškai pasiruošta gynyba. Gynybos priemonės yra geriausios atgrasymo priemonės. Turime užlopyti visas skyles – pavyzdžiui, oro gynybą, kur yra problemų. Tai žino ir Rusija. Kitas dalykas – Kaliningradas ir jo blokavimo galimybės. Išsprendus šias problemas, pasijaustume daug saugesni nei dabar.

– Užsiminėte apie atgrasymo priemones. Birželį planuojamos didelės tarptautinės pratybos „Kardo kirtis“, kurių dalis yra „Geležinio Vilko“ brigada, taip pat pratybos „Ugninis griausmas“, „Baltops 2017“. Ar tai yra tam tikras signalas prieš garsiąsias rusų ir baltarusių pratybas?

– Nemanau, kad tai yra signalas. Tiek Lietuvos pratybos, tiek dalyvaujant su sąjungininkais, buvo suplanuotos iš anksto. Taip, tai yra pasiruošimas ginamiesiems veiksmams Baltijos šalyse ir atgrasymo priemonė. Tačiau tai nėra tiesioginė sąsaja su „Zapad 2017“.

– Ministras pirmininkas prabilo apie „pokyčių krepšelį“, į kurį ministerijos sutaupiusios turės įnešti per 600 milijonų eurų. Suprask, tai yra daroma tam, kad didėtų gynybos finansavimas. Vertinant tik iš komunikacijos pusės – ar tai nėra esminės vyriausybės klaidos pristatant taupymo planus visuomenei? Ar tai nėra visų ministerijų ir su jomis susijusių žmonių nuteikinėjimas prieš krašto apsaugos sistemą, kuri, pagal naują planą, nėra įpareigojama taupyti?

– Ministerijos įpareigotos sutaupyti per efektyvinimo priemones. Taip, Krašto apsaugos ministerijai netaikomas taupymo krepšelis. Tiesa sakant, nei iš premjero, nei iš savo kolegų ministrų nė karto neišgirdau, kad bus taupoma krašto apsaugos sistemai didinti. Iš planuojamų sutaupyti 611 milijonų eurų, 149 milijonai atiteks Krašto apsaugos ministerijai, bet visa kita bus skirta reformoms vykdyti. Man būtų labai gaila, jei ir toliau būtų eskaluojama, esą visos lėšos bus skirtos krašto apsaugos sistemai.

Lietuva, deja, dar nė karto nėra įvykdžiusi NATO standartų dėl 2 proc. BVP skyrimo gynybai, o tuo tarpu Estija tai išlaikė netgi krizės laikotarpiu. Pasižiūrėjus į 2012–2013 metus, kai Lietuvoje ekonomika po krizės atsigavo, krašto apsaugos finansavimas buvo duobėje, o estai „karpė“ visur, išskyrus krašto gynybą. Dabar ir mes ateiname į normalias vėžes, nes po truputį pasiekiame 2 proc., galbūt visą laiką tie 2 proc. galėjo būti biudžeto struktūroje. Faktas, kad per 15 metų į krašto apsaugą nebuvo investuoti 4 milijardai eurų, dabartinėmis kainomis – 4,5 milijardo. Iš tikrųjų reikėjo investuoti ir į ginkluotę, ir į amunicijas.

– Duobės dydis per 15 metų – 4 milijardai eurų? Jos nebūtų, jei visada būtų skiriamas reikiamas finansavimas?

– Taip. Bet aš nesakau, kad dabar imkime ir tas sumas grąžinkime. Tai yra iliustracija poreikių, kurie nebuvo išpildyti ir dabar mes turime verstis per galvą ir tuos poreikius kažkaip patenkinti, investuoti visur, kur reikia. Jeigu kas nors galvoja, kad mes maudomės piniguose, klysta. Taip nėra. Netgi padidinus finansavimą 149 milijonais eurų, 2018–2019 metai bus, ko gero, sunkiausi biudžetine prasme. Tais metais turėsime atlikti didžiausius mokėjimus už mūsų stambiąją ginkluotę ir investicijas į infrastruktūrą.

– Pone Karobli, jums likimas lėmė vadovauti krašto apsaugos sistemai vienu įdomiausiu laikotarpiu – didėja finansavimas, gynybinė galia, priimami įvairūs strateginiai sprendimai. Jūs esate diplomatas, anksčiau dirbote Užsienio reikalų ministerijoje. Ar jau įlipote į kareiviškus batus, susitapatinote su sistema? O gal ji jums vis dar kaip svečių namai?

– Kariški batai man nepriklauso, nes esu civilis. Bet krašto apsaugos sistema yra mano galvos skausmas, mano atsakomybė, visų pirma, prieš visuomenę, kuri pasitiki krašto apsaugos sistema, kariuomene. Turime rekordinį kariuomenę palaikančių žmonių skaičių per keliolika metų. Tai labai svabu, tai yra didžiulis kreditas. Kol kas tai yra kreditas, o ne rezultatai. Lygiai tokią pačią atsakomybę jaučiu ir prieš kariuomenę. Komanda suformuota, kuo toliau, tuo labiau žinome, ką reikia daryti. Uždaviniai, kurie mums keliami – t. y. gynybinių pajėgumų vystymas, plėtra, bus daromi kiek įmanoma efektyviau.