Konstitucinis Teismas - prieš Lietuvos visuomenę ir lietuvių tautą

Lietuvos politinis elitas susikūrė tokią politinę sistemą, kuri laiduoja jo visagalybę. Elitui politine valdžia nereikia dalytis su visuomene. Politinis elitas valdo Lietuvą savo nuožiūra. Savo nuožiūra ir siaubia Lietuvą. Visuomenei, vadinamiesiems „runkeliams“, skirta demokratinė dalia – kartkartėmis nužygiuoti prie balsadėžių ir patvirtinti, kad toks valdymo būdas yra visiškai teisėtas, tad ir europinis. Referendumo dėl referendumų rengimo ir žemės pardavimo užsieniečiams rengėjai pasikėsino į švenčiausią dalyką – valdžią. Referendumu su jame iškeltais klausimais ketinama iš partinio nomenklatūrinio elito atimti dalelę valdžios ir priversti jį atsižvelgti į lietuvių tautos ir visuomenės nuomonę. Referendumu siekiama priminti ir kitą baisų ar net šventvagišką dalyką – kad lietuvių tauta yra valstybės suverenas, gebantis išreikšti savo valią. Regime vis labiau įsisiūbuojančią partinio nomenklatūrinio elito ir jį aptarnaujančios žiniasklaidos rengiamą, sakytume, žvėrišką referendumo paniekinimo, jo organizatorių šmeižimo ir visuomenės bauginimo kampaniją.

Kaip ir dera, į šią kampaniją įsitraukė ir Konstitucinis Teismas. Tiesa, nelabai garsiai, bet svariai. Jo užduotis – sukurti „teisinį“ pagrindą referendumui nuslopinti ar sukurti teisines prielaidas jo rezultatus paskelbti neteisėtais, tad ir niekiniais. Šitokia teismo veikla nestebina, juk jame susibūrę sovietinės valdžios komunistiniai teisėjai, mokslus krimtę pagal direktyvines Kremliaus žvaigždės šviesas, anais laikais gerai įsiminė esminę sovietinių ideologų kritikuojamo buržuazinio pasaulio ypatybę – teismai ir teisėsauga aptarnauja valdančiąją klasę ir išnaudotojus kapitalistus. Visiškai taip pat, kaip ir šviesiame socializmo pasaulyje. Nereikėjo net persiauklėti, juolab niekas nereikalavo. Šlovingieji, konservatoriais vėliau pasivadinę tautos vedliai, jau pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais „naujos“ teisėkūros reikalus patikėjo senam užgrūdintam komunistinės nomenklatūros stulpui – Liudvikui Sabučiui. Tad visuomenė net nepajuto, kaip visos Sąjūdžio teigtos pilietinės ir politinės galios buvo iš jos atimtos, paliekant tik elektorato funkcijas.

KT visomis jėgomis stengiasi tokią padėtį įtvirtinti. Nuveikė tikrai nemažai. Šiuo metu jau galioja ne Lietuvos Konstitucija, o vien jos išaiškinimai, kuriuos tas teismas ir skelbia. KT pirmininkas Seime gražbyliavo apie tai, kad pati Konstitucija esanti tik tekstas, neturintis jokios realios galios, o tą galią jai kaip tik ir suteikiantis KT išaiškinimas. Tad veikianti tik išaiškinta Konstitucija. Todėl viskas Lietuvoje turi vykti ne pagal Konstituciją, o pagal to teismo suformuotą „konstitucinę doktriną“. Norėčiau sužinoti, kas Lietuvoje matė ar skaitė tą doktriną, gal ji kur išspausdinta ar išguldyta? Juk norint remtis doktrina pirmiausia būtina ją išstudijuoti. Svarbu ir turėti po ranka jos tekstą, kad juo būtų galima pasiremti. Man to teksto neteko matyti. Gal jis guli kur slaptuose KT seifuose, kad neišmanėlių žvilgsniai jo nesubjaurotų?

Tačiau labiau tikėtina, kad jokios doktrinos paprasčiausiai nėra. Juk jei toks tekstas būtų išspausdintas, tai jį visokie prašalaičiai galėtų lyginti su Konstitucijos tekstu ir kelti valstybėje sumaištį – jie netruktų pastebėti, kad ta doktrina yra perdėm antikonstitucinė. Tačiau yra tam tikros popieriuje neišguldytos, tačiau politikų ir teisininkų elitui kuo puikiausiai suvokiamos nuostatos, kaip aiškinti Konstituciją, kad visuomenė niekaip negalėtų nei suvokti savo konstitucinių galių, nei juolab tomis galiomis pasinaudoti.

Svarbiausia Konstitucijoje yra suvereno – lietuvių tautos – teisės. Jos labiausiai ir ribojamos. Net pati lietuvių tauta keičiama Lietuvos tauta. Nerasime kitos tokios nacionalinės valstybės, kurioje ne tauta kurtų valstybę, o valstybė – tautą. Įsivaizduokime, ką pasakytų vokiečiai ar lenkai, jei imtume juos vadinti Vokietijos ar Lenkijos tauta. Toks pervadinimas, juolab jo įteisinimas yra pats tikriausias antikonstitucinis veiksmas. Suvereno teisė įgyvendinama referendumais. Lietuvoje norintys surengti referendumą žmonės niekaip negalėjo įvykdyti įstatymais numatytų reikalavimų. KT neparūpo tų reikalavimų atitiktis protingumo, sąžiningumo, pagaliau demokratijos principams. Svarbu, kad vsio zakonno. Tačiau šįkart stebėtinai pavyko tuos reikalavimus įvykdyti. Nei teisininkams, nei politikams visiškai nerūpėjo, kad Vyriausioji rinkimų komisija šiurkščiai laužo Konstituciją ir peržengia savo kompetencijos ribas. VRK tiesiog stengėsi įvykdyti politinę užduotį – sutrukdyti rengėjams. Kokia įstatymais numatyta VRK užduotis referendumo atžvilgiu? Patikrinti parašus ir patvirtinti surinktųjų skaičių. Tačiau didžioji dauguma komisijos narių ėmėsi aiškintis, ar referendume keliami klausimai atitinka KT išaiškinimą. Niekam tokia teisė nėra duota. Net pačiam KT, kuris savo išaiškinimu akivaizdžiai uzurpuoja suvereno teises. Beje, juk Seimo Teisės departamentas jau buvo patvirtinęs keliamų klausimų teisėtumą. Galima tik pasveikinti tuos VRK narius, kurie stengėsi dorai atlikti įstatymu jiems numatytą darbą. Galima nujausti, kad šiuo metu jiems nėra saldu.

Konstitucija valdantiesiems bereikalinga tik kaip būtinas demokratinės visuomenės tekstinis atributas. Suvereno teises perėmė pats KT ir dalija jas politiniam elitui savo nuožiūra. Šitaip buvo elgiamasi „išvedant“ generalinį prokurorą iš Seimo priežiūros srities. Iškonstitucinant Konstituciją išvalstybinama ir valstybė, nes nuo jos visiškai atsiejama visuomenė ir tauta. Daugelio šalių konstitucijų tėvai, tarsi numatydami tokio vyksmo galimybę, į konstitucijas įrašo straipsnį apie tiesioginį Konstitucijos veikimą ir jos straipsnių viršenybę prieš aiškinamuosius įstatymus, juolab įstatymo lydimuosius teisės aktus. Vargu ar Lietuvoje atsirastų teisėjas, drįsiantis rimtoje byloje pasiremti Konstitucija. Juk visi teisininkai kuo puikiausiai žino „konstitucinės doktrinos“ išpažinėjų galią. Sovietmečiu disidentai teismuose remdavosi sovietine Konstitucija ir reikalaudavo jos laikytis. Išgyvename istorijos ironijos metą: išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos turime prisiminti anų disidentų patirtį ir naujomis sąlygomis imtis senos veiklos – reikalauti, kad valdžia ir teismai laikytųsi ne „doktrinos“, o Konstitucijos. Seime kai kurie politikai susitelkė į ištikimųjų priesaikai būrelį, o juk priesaika kaip tik ir reikalauja pirmiausia ginti Konstituciją. Prireiks nemenkų sąmoningos visuomenės pastangų gaivinant „doktrinos“ pridusintą Lietuvos Konstituciją. Įkvėpę Maidano oro, gal net susiprasime burtis į Konstitucijos gynimo komitetus.