Koncepcija - paukštis su sulaužytais sparnais

Dekadansas kilęs iš lotyniško žodžio „kristi, smukti“. Kai alpinistas ima kristi, smukti nuo kalno, paskui jį krenta, smunka ir sniego ar akmenų lavina. Kai menininką ištinka kūrybinė krizė ar tiesiog kitaip persistato jo pasaulis, jis, tarsi tas alpinistas, sukuria iškreiptą kūrinį. Tarkime, ima įsivaizduoti, kad kokia nors kaimo daržinė yra Vilniaus Šv.Onos bažnyčia. Įsivaizduok, kiek ir kaip nori. Jei netyčia susipainiojai. Tačiau kai menininkas, tarsi tas vargšas alpinistas, kūrybiškai ima kristi nuo kalno, paskui jį, tarsi tie kalnų akmenys, ima kristi ir jo gerbėjai. Jų estetinis pojūtis irgi rieda žemyn. Degraduodamas. Ir nesvarbu, ką tie žemyn riedantys akmenys šlovina, liaupsina, jie vis vien rieda ŽEMYN. Ne AUKŠTYN. Krypties nepakeis jokios sakralinės frazės, kad viskas, ką sukuria menininkas, vienodai yra didis menas. Ir ypač jei tas menininkas užsienietis.

Koncepcija su degtukais

Dekadentai ar šiaip kultūriniai nevykėliai visada turi tą patį pasiteisinimą. Žmonės tamsūs. Nekultūringi. Todėl mūsų genialumo nesupranta. Dar nepriaugo. Tačiau kam morališkai sutrikusiai Lietuvai augti iki Dievo sūnaus veido koncepcijos. Juolab deginamų bažnyčių fone. Dievo sūnaus veido koncepciją mes jau matome vandalų supleškintoje Kulautuvos medinėje bažnytėlėje. Ten Dievo sūnaus veido koncepcija jau tapusi apdegusiu medgaliu. Paštuvos bažnytėlėje Dievo sūnus taip pat sudegintas. O vienoje Kauno bažnyčioje - veidas suplėšytas. O Tytuvėnų vienuolyno ansamblyje - sudegintas, aplietas, sutryptas.

Morališkai sutrikusi Lietuva, kaip ir R.Kastelučis, jau kuria Dievo sūnaus veido koncepcijas, vartydama paminklus kapinėse. Aprašinėdama nešvankiais vardais kryžius. Ir dažnai nepagalvoja, kad Dievo sūnaus veidas - tai ir mūsų, žmonių, veidas. Pažiūrėk rytą į veidrodį - ir pamatysi koncepciją. Skutančią barzdą ar besidažančią lūpas. O kartais pamatysi tokį veidą, kuris jau nebus žmogaus. Tik žmogaus pavidalo padaro.

Kam paniekinti pačius stipriausius?

Retorinis klausimas - ar į tokį morališkai išsiūbuotąjį, gyvenimo lenktynių nuvargintą, suerzintą kraštą su visiškai menku laimės indeksu dar reikia įgrūsti R.Kastelučio koncepciją? Juk tikintieji mūsų gyventojai, jeigu iš tikrųjų tiki, yra patys harmoningiausi Lietuvos žmonės. Jie, skirtingai nei abejojantys, turi visais gyvenimo atvejais į ką atsiremti. Jie remiasi į Dievą, tarsi į vienintelį stulpą. Ir atlaiko savo vargus kantriai. Be keršto ir neapykantos. Be žiaurumo, subjaurojančio pačią iškiliausią personą.

Tad ar verta dėl vieno spektaklio pažeminti pačių kantriausių ir atspariausių gyventojų jausmus. Palikime bent jų Dievą ramybėje. Nes nieko vietoj jo tikro negalime pasiūlyti. Tik XXI a. individų abejones, susipainiojimus savyje. Išvirstančius į įvairias bjaurastis. Na, dar galime pasiūlyti skulptūrą „vamzdį“. Tačiau jei Paryžiaus Luvre būtų eksponuojami tik vamzdžiai ir teršalais apdrabstyti šventųjų portretai ar išdarkyti lavonų griaučiai, tokį Luvrą lankytų tik slapti sadistai ir naivuoliai. Vieni slapčia „kaifuotų“, o kiti įsivaizduotų, kad dideliu samčiu pasisėmė „kultūros“.

Ligos pagarbinimas

Dekadansas atspindi, kaip pasaulis praranda harmoniją. Koks jis sutrikęs, vienišas ir nelaimingas. Koks jis sergantis. Menas jau žmogų ne kelia, bet gramzdina. Į kažkokius tirščius, destrukciją ir dvokus. Vertinkime tokį meną kaip vargšą iškrypėlį. Tiesa, iškrypėlį su visomis jo ydomis mes stengtumės apeiti ratu. Bent tamsiame skersgatvyje stengtumės nesusitikti.

O jei iškrypimai pavojingi visuomenei, stengtumės izoliuoti. Dekadansas, nors ir atspindi XXI a. žmogaus sumaitotą, savęs jau neatpažįstančią sielą, taip pat yra iškrypimas. Tik kultūrinis. Žmogus ima neigti, griauti savyje žmogų. Nebūtinai Dievo ar jo sūnaus atvaizdus. Nors žmogus savo prigimtimi itin harmoningai suręstas. Ir kai ši kūno harmonija, tas širdies tiksėjimas, kraujotaka ar plaučių kvėpavimas sutrinka, mes tai vadiname liga. Kai meno harmonija sutrinka, taip pat yra liga. Europiečių dvasinė. Jau gerokai užsitęsusi. Bet ar būtina tą užsitęsusią ligą demonstruoti Nacionaliniame dramos teatre? Juolab už mokesčių mokėtojų pinigus. Jau pridemonstravome ir fejerverkų, kainavusių 2 mln litų. Ir skulptūrų „vamzdžių“ bei „molekulių“.

Ar verta?

Vakarų meno ir „popso“ rinka taip perkrauta, kad iškyla tik tos personos, kurios labiausiai šokiruoja. Tad ir kūrėjas R.Kastelučis šiuo aspektu nė kiek nesiskiria nuo Lady Gagos. Tik vartosi „aukštesnio“ lygio, bet irgi masinėje kultūroje. Nejaugi mūsų kultūrininkai to nesupranta? Kad tai viso labo tik verslas. Būdas iškišti prekę. Tačiau klausimas M.Budraičiui, A.Liugai ir A.Žukaitytei. Ar vertėjo dėl šio verslo projekto dar labiau išbalansuoti ir sukiršinti Lietuvą? Gal kad dar labiau siaubtų, degintų bažnyčias? Kad sulauktume atoveiksmių? Nieko bendra neturinčių su kultūra. Nes padegamasis skystis ar degtukas nėra nei Renesansas, nei Pasaulio skausmas (Weltschmers), nei kokia nors kita meno kryptis. Juk Tytuvėnų ansamblis ar unikali medinė bažnyčia vis vien Lietuvai vertingesni nei vienas spektaklis. Net ir tuo atveju, jei tas spektaklis būtų genialus.

Joks R.Kastelučis nėra atsakingas už Lietuvos jausenas. Bet mūsų intelektualai, jei jie yra iš tikrųjų intelektualai, turėtų bent kiek įsivaizduoti, ko mūsų kraštas nepajėgus pakelti. Kas tinka vakariečiui, kurį pažadina tik patys žiauriausi sudirginimai, netinka mums. Nes mes nesudirginti. Mes perdirginti. Ne R.Kastelučio, bet savo kasdienės realybės. Tokio krašto žmones jau reikia tik raminti, raminti. Žmonės, išgyvenę sunkią eismo nelaimę, neguodžiami kitomis eismo nelaimėmis. Atvirkščiai. Tokie žmonės raminami harmoningais vaizdais. Kaip vaikas, patyręs emocinį šoką, nuraminamas lėle. Ne paukščiu su sulaužytais sparnais.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"