Kol tikime burtais, stebuklų nebus

Tiek regioninėje, tiek respublikinėje spaudoje, taip pat ir interneto platybėse galima rasti aibę skelbimų apie savo paslaugas siūlančius burtininkus, žiniuonius, aiškiaregius, parapsichologus ir kitus paslaptingomis galiomis apdovanotus bei su anapus slypinčiomis jėgomis bendraujančius asmenis. Sprendžiant iš tokių asmenų gausos, besinaudojančių jų paslaugomis žmonių netrūksta.

Artimiausiomis dienomis patys žymiausi šios srities atstovai sulauks ir tradicinių šlovės minučių, kai įvairių televizijų laidų bus paprašyti įvertinti rinkimuose dalyvaujančius ir į Seimą kandidatuojančius politikus.

„Vakaro žinių“ paklaustas, kodėl prieš kiekvienus rinkimus ne tik atidžiai sekami politikų populiarumo reitingai, bet ir dalis visuomenės įsiklauso į būrėjų ir aiškiaregių pranašystes, psichologas ir rašytojas Vytautas Čepas tvirtina, kad nieko keisto dėl to nėra.

- Į šią situaciją reikia žvelgti kiek plačiau. Visais laikais, įvairiais sumaišties, nerimo ar ekstremalių situacijų atvejais pirmieji reaguoja nestabilios psichikos žmonės. Tai seniai žinoma tiesa. Dažnai toks elgesys bandomas sieti su mėnulio pilnatimi. Nors tiesioginių mokslinių įrodymų nėra, statistika aiškiai rodo, kad būtent per pilnatį į viešumą veržiasi keistuoliai, burtininkai, žiniuoniai, ekstrasensai ir visi kiti panašaus plauko veikėjai. Tai aš esu patyręs asmeniškai, kai visą dieną eina ir eina žmonės su keistais pasiūlymais ir nuo jų niekaip negali atsimušti.

Ir rinkimai jiems yra labai palanki dirva - aktyvumas, nerimas, tam tikras emocinis fonas. Tuo naudojasi ne tik orakulai, bet ir patys kandidatai į Seimo narius, būsimieji parlamentarai. Pastarųjų elgesys yra ne kas kita, kaip ne tik rinkėjų, bet ir visų žmonių apgaudinėjimas.

Štai vienas veikėjas siūlo griauti visą sostinės gyvenamąjį rajoną. Kodėl toks noras atsirado prieš rinkimus? Sėdėjo aštuonerius metus Seime ir staiga sugalvojo viską griauti ir statyti iš naujo. Akivaizdu, kad šiame rajone gyvenantys seni žmonės į pasaulį žvelgia savaip ir tokiais dalykais tiki. Jie sako, kad šitas vyras tikrai geras, nes pastatys mums naujus, šiltus ir jaukius namus. Reikia už jį balsuoti.

Kiti du veikėjai susibūrė į antikorupcinę koaliciją. Kaip jie Seime kovos su ta korupcija? Juk Seimas priiminėja įstatymus. Negi jie sėdės krūmuose ir žiūrės, kaip kišami pinigai į alkoholio dėžę ir duodamas kyšis? Kadangi šiuo metu korupcijos skandalai šalyje yra kaip reikalas įsisukę, vyrukai mano, kad ant šito žirgo gali ir išjoti.

O kas tokiais dalykais tiki? Menko išsilavinimo, išprusimo, siauros pasaulėžiūros ir toliau ištiestos rankos nematantys žmonės. Jiems kas ketveri metai pažeriami tokie pažadai, ir jie jais daugiau ar mažiau tiki. Jei šitas vyras žada, tai gal ką nors ir padarys. Negi turiu balsuoti už tą, kuris nieko nežada? Man ir pačiam ne kartą teko su tuo susidurti. Aš sakydavau, kad negaliu pažadėti to, ko neįvykdysiu. Būdamas Seimo nariu, tu negali nieko kito, kaip tik inicijuoti įstatymų priėmimą ar pataisas. O ne kovoti su korupcija. Su ja kovoti apskritai nereikia, užtektų tik kiekvienam iš mūsų nebūti korumpuotam.

Na, o dėl burtininkų ir aiškiaregių, tai šiame rinkimų etape jų pranašysčių dar neteko girdėti, bet jiems vis labiau artėjant, matyt, dar išgirsime. Juk anksčiau tai vedžiodavo pirštais prieš nuotrauką ir sakydavo, tas yra toks ir anoks, darys tą ir tą. O kam tai įdomu? Sunkioje padėtyje esantiems žmonėms, gyvenantiems iš pašalpų ir apskritai nepatenkintiems gyvenimu. O tokių Lietuvoje yra 60 proc. Ir jie tiki. Kaip nebalsuosi už tokį, jei aiškiaregys pasakė, kad kandidatas bus geras ir išgelbės Tautą, lyg žydus per dykumą išvedęs Mozė.

Čia labai paprasta psichologija. Pas mus taip bus tol, kol bus tamsusis sluoksnis patiklių žmonių, užsispyrusiai tikinčių, kad kažkas kitas, tik ne jie patys, gali padaryti gyvenimą geresnį. Tai kontingentas, kuris visiškai pajėgus pakeisti valstybės ateitį. Bet jie to nedaro. Pažadėk mano kaimo gyventojams padidinti pašalpas, tai jie visi balsuos, nes niekas nedirba. Vėl ketverius metus gaus pašalpas ir nesukdami sau galvos galės normaliai gyventi, sėdėti po obelimi ir po truputį gerti naminukę. Vaikai aprengti, į mokyklą juos nuveža ir parveža, valgyti duoda, tai ko daugiau reikia iš šitos valstybės?

- Kaip ir minėjote, Lietuvoje viskuo nepatenkintų ir save nuskriaustais laikančių žmonių yra labai daug. Ar nebaisu, kad vieną dieną jie patikės kokio nors aiškiaregio pranašyste ir išrinks tą vienintelį „gelbėtoją“?

- Visko gali būti, jokio dyvo čia nėra. Pažiūrėkite, kas darosi JAV. Aiškiai matyti, kad Trampas yra radikalas ir visiškai neprognozuojamas, švelniai tariant, chamas. Bet kiek žmonių jį palaiko. Ir kodėl? Todėl, kad jis siūlo tai, ko tie žmonės labiausiai nori. Nors jis tų pažadų ir neįvykdys. Nei jis musulmonus iš šalies išvarys, nei meksikiečiams kelią į ją užkirs. Bet amerikiečiai mato, kad pas juos važiuoja kas tik nori, gyvena iš pašalpų ir atima darbo vietas. Žmonės sako, kad tai reikia stabdyti. Trampas tai ir žada.

Matome ir kokios nuotaikos Europoje. Kad ir toje pačioje Vokietijoje. Į valdžią kopia partija, kuri žada neįsileisti imigrantų, nes patiems vokiečiams gresia savo šalyje likti tautine mažuma. Ją iš žemėlapio trina daugiakultūris užkratas. Šios partijos programa priimtina ne tik patikliems vokiečiams, bet ir savo kailiu pamačiusiems, kas tai yra migrantai. Jie teisingai klausia, kodėl mes turime padėti milijonui žmonių, kurie nenori dirbti, o tik gauti pašalpas, ir dar važiuoja atostogauti į valstybes, iš kurių pabėgo.

Lietuvoje dar tokio pavojaus nėra. Tačiau tik kol kas, nes viskas priklauso nuo balsuojančių per rinkimus žmonių skaičiaus. Jei balsuoti ateis tik 20, 30 ar 40 proc., gali visko atsitikti. Žmonėms turi rūpėti sava valstybė, o ne tik ant jos pykti, keikti ir niurzgėti. Jei, grubiai sakant, „dės ant jos skersą“ ir sakys, kad man nerūpi, nes galiu bet kada iš jos išvažiuoti, tai galime sulaukti ir dienos, kai ateis koks vaikinas. Nors, atvirai pasakius, bent dabar aš tokių baisuoklių Lietuvoje nematau.

- Tamsią, burtininkų pranašystėmis tikinčią liaudį valdyti lengviau.

- Valdžiai visada lengviau, kai masės yra tamsios ir lengvai manipuliuojamos. Joje esantieji to ir siekia. Sėdi seni krienai įsikibę į valdžią, nors nebeturi nei fantazijos, nei idėjų. Jie pasenę tiek fiziškai, tiek morališkai. Tai vadinama stagnacija, ir mūsų valstybė dabar ją patiria. Jos į priekį negali pastūmėti nei konservatoriai, nei socialdemokratai, nes patys patenkinti tuo, ką turi.

Per radiją klausiausi partijų rinkimų programų. Kodėl aš iš politikos išėjau? Todėl, kad man yra sarmata. Aš net nežiūrėdamas žmonėms į akis negalėčiau sakyti tai, ką jie sako. Mažins, matai, Seimo narių skaičių. Absurdas, negi tai išgelbės valstybę? Mažiau nei lašas vandenyne. Tuo metu valstybinėse įstaigose velniai žino ką daro dešimtys tūkstančių žmonių, gaunančių kelių tūkstančių eurų algą. Bet dėmesio centre yra Seimas. Tai gal parlamentarams iš viso algų nemokėkime. Tai kas tada į Seimą eis? Bedarbiai, kurie sėdės ir nieko nedarys. O gal ir gerai būtų, kad jie nieko nedarytų.

- Ar mes sulauksime, kada bus tikima ne pažadais, o realiais darbais?

- Yra tik vienintelis būdas to sulaukti. Kol nebus vadinamosios vidurinės klasės, kurią turi sudaryti apie 70 proc. valstybės gyventojų, tol ir tikėsime pažadais bei aiškiaregiais. Tie 70 proc. ir daro orą. Vidurinis visuomenės sluoksnis neleidžia įsigalėti nei skurdžiams, nei turčiams. Tik tada bus išrinkti žmonės, kuriems tikrai rūpės, kad valstybė ir jos gyventojai gyventų gerai. Mes apie tai kalbame jau daugiau nei 25 metus, bet šis sluoksnis pas mus siekia apie 10 proc. Tai žmonės, kurie gauna atlyginimą ir gali gyventi, negalvodami, ką po mėnesio valgys.

- Kaip šį visuomenės sluoksnį gausinti?

- Čia labai sudėtingas klausimas. Viskas priklauso nuo daugybės dalykų. Didieji prekybos centrai įsikūrė mūsų miestų centruose ir juose galima nusipirkti nuo kaliošų iki automobilio. Taip buvo išstumtas smulkusis ir vidutinis verslas. Užsienyje tokie centrai stovi už miestų ar jų pakraščiuose. Žmonės juose apsiperka kartą per savaitę, o kasdien eina į mažas parduotuvėles. Čia tik vienas dalykas.

Kitas - mokesčių politika. Pas mus žmogus įkuria verslą ir po metų jau bankrutuoja prispaustas mokesčių bei tikrintojų. Reikėtų naują verslą mažiausiai trejiems metams atleisti nuo mokesčių ir jam padėti, kad jis sutvirtėtų. Taip pamažu kurtųsi vidurinė klasė. Bet pas mus viskas atvirkščiai. Jei mokesčiais nepasmaugia valstybė, tai prispaudžia negailestingi bankai, o galutinai nužudo atsitiesti neleidžiantys antstoliai.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“