Kodėl naujieji gelbėtojai negelbėja Lietuvos?

G. Jakavonis: Ar Seimo rinkimus laimėjusį žaliųjų valstiečių rinkimų pažadai tik iš piršto laužti?

L. Balsys: Aš daug iš jų ir nesitikėjau, skirtingai nei Lietuvos žmonės, kurie išreiškė milžinišką pasitikėjimą ir suteikė 56 mandatus.

Kodėl taip išėjo? Matyt, buvo į rinkimų kampaniją mesta nemažai pinigų. Kiek man žinoma, buvo atlikti išsamūs sociologiniai tyrimai ir nustatyta, kas žmonėms rūpi, kokie yra „jautrūs taškai“. Ir per rinkimų kampaniją tie „jautrūs taškai“ buvo ciniškai masažuojami politiniais pažadais.

Lietuvos žmonės pamanė, kad tai bus nauja politinė jėga. Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga sugebėjo pasiekti sėkmės, mesdama nemažai reklamos lėšų, turbūt ir asmeninių pono R.Karbauskio pinigų, į tą naujo įvaizdžio formavimą. Bet ar jie tokie jau „naujieji“ valstiečiai?

Jie yra buvę kuo tik nori - valstiečių ir moterų partija, valstiečiais liaudininkais, pats ponas R.Karbauskis yra dvi kadencijas praleidęs Seime. Tai senas politikas ir tai sena partija. Bet stumdami „nepartinių“ sąrašą (Saulius Skvernelis čia padarė turbūt lemiamą žingsnį jį pasirinkdamas), spekuliuodami žmonių nusivylimu partijomis, jie sugebėjo už nemažus pinigus susikurti naujumo įvaizdį. Ir jis jiems atnešė didelę sėkmę.

Ką mes matome dabar? Nieko gero iš to įvaizdžio, deja, neišeina. Aš taip pat buvau ne sykį kviečiamas jungtis prie jų, bet atsisakiau, nes man nepriimtinas toks ciniškas požiūris, kad sukūrę komandą, kuri laimės rinkimus, ateisime į Seimą ir darysime, ką norime, arba nieko nedarysime. Tai nesąžininga.

Be to, aš netikiu, kad gali būti „nepartinių partijų“ ir kad tokiam sąrašui priklausančius žmones gali kas nors vienyti. Normalioje demokratinėje visuomenėje į Seimą einama su partija, su jos ideologija. O jeigu į Seimą einama šiaip su grupe kažkokių žmonių, kurie daugiau ar mažiau žinomi, bet su kuriais nesieja bendra ideologija, mes turime tai, ką dabar turime. Turime Seime didžiulę frakciją, kuri nėra vieninga, kurios narių požiūriai daugeliu klausimų kardinaliai skiriasi.

Pažvelkite į Dovilės Šakalienės ir Rimos Baškienės pozicijas žmogaus teisių klausimais ir pamatysite, kad jų nuomonės labai smarkiai skiriasi. Tai rodo, kad anksčiau ar vėliau susiformuos nauja politinė jėga arba ši frakcija skils į darinius, kurie pagaliau turės ideologiją. Kol kas to nėra, ir tai trukdo Lietuvai eiti pirmyn, o jau dabar vykdomos reformos (čia man artimiausia yra urėdijų reforma, nes dirbu Aplinkos komitete) atliekamos vadovaujantis ne kaštų naudos analize, ne tikraisiais poreikiais, o atvirai siekiant verslo interesų.

Pavyzdžiui, atliekų deginimo gamyklos istorijoje matome, kaip premjeras S.Skvernelis po tam tikro energetikos klanų spaudimo kardinaliai pakeitė savo nuomonę. Kandidatuodamas vienmandatėje Karoliniškių rinkimų apygardoje, kur žmonės buvo nusiteikę prieš atliekų deginimo gamyklą, jis kalbėjo, sakyčiau, teisingai, remdamasis Europos rekomendacijomis, kad nereikia daug tokių gamyklų, kad būtina atlikti analizę, paskaičiuoti... O dabar ponas S.Skvernelis ateina pas mus į Aplinkos komitetą ir į mano klausimą, tai kurgi ta analizė, nes jau „Lietuvos energija“ skelbia viešuosius pirkimus už mūsų visų pinigus, atsako: „Ką aš galiu padaryti, negi viską dabar stabdysi?“

Toks pasakymas rodo, kad žmogus neturi nei įsitikinimų, nei politinės programos, nei aiškių principų. Ir tai yra pavojinga, nes mes nežinome, ko galima iš tokių politikų tikėtis.

N. Vasiliauskaitė: Aš simpatijų šiai politinei jėgai niekada neturėjau ir negalėčiau sakyti, kad nusivyliau, nes vilčių neinvestavau, bet stebina, be abejo, jų kraštutinis cinizmas ir tam tikri gestai, iniciatyvos, kurias kitaip nei komiškomis ar nesusipratimais apskritai būtų sunku pavadinti.

Jie sąmoningai manipuliavo visuomenės skaudamais dalykais, lūkesčiais, kartais prisidėdavo ir paprastasis populizmas, bet jie, kaip ir dauguma Lietuvos politinių jėgų, pademonstravo požiūrį, kas apskritai yra ši visuomenė, kas yra pilietis, kas yra rinkėjas. Tai tam tikra minkoma masė, molis, kurį gali spaudyti kaip nori. Tai tam tikras, jų įsivaizdavimu, nepaprastai kvailas padaras, kuris gali būti primityviausiais būdais apgaudinėjamas, kurio atmintis yra tokia trumputė, kad nieko tokio neatsitiks, jeigu jį į akis apgausi, o po to bus galima vėl ta pačia korta lošti naujai persirengus arba net nepasistengus to padaryti.

Tai buvo apskritai demonstravimas propagandinio mąstymo, kad politika yra viešųjų ryšių akcijos ir svarbiausia tiesiog ateiti į valdžią tam, kad ten būtum, o ne tam, kad įgyvendintum savo programą, kuria pats tikėtum ir kuri būtų turininga. Buvo sakoma, kad jie neturi jokio ideologinio angažuotumo, jokio tikėjimo tam tikrais principais, kad tai tokia politinė jėga, kuri tiesiog yra neideologiška, nei „kairė“, nei „dešinė“, kuri iš viso nieko apie tai negali pasakyti.

Vienu metu tarsi bandyta apeliuoti į kažkokį socialinio teisingumo, socialinės atskirties mažinimo, vadinasi, į kairįjį, lūkestį, ir tuo pat metu į dešinįjį tam tikrą paleokonservatizmą. Be to, buvo reiškiamos tam tikros neva modernumo ambicijos, žaidžiama „naujumu“ su visais žaliais dalykais. Tad buvo siekiama sukurti tam tikrą tokių dalykų derinį ir, nieko nemanant, niekuo netikint, pasiūlyti jį tam, kad užkariautų galios poziciją, o tada tiesiog ten būti ir neturėti ką su tuo daryti ir ką pasakyti, nes tiesiog nėra idėjų.

Kada nors kas nors pasikeistų, jeigu atsirastų politinė jėga, kuri įvardytų ne tai, kad kažkas neatstovauja rinkėjų interesams, ne tai, kad kažkas vėl išdavė rinkėjų pasitikėjimą, bet įvardytų, kad visos politinės Lietuvos jėgos žaidžia nuostata, jog galima taip elgtis, kad idėjos nesvarbu, kad net galima laimėti rinkimus iš jų šaipantis, pozuojant, esą aš esu nepartinis ar esu neideologiškas, tuo irgi paliečiant realų visuomenės skaudamą tašką, nes žmonės turi pagrindą skeptiškai žiūrėti į politines ideologijas, - kiekviena iš jų anksčiau taip pat šiuo būdu juos užgauliojo ir apgaudinėjo.

G. Jakavonis: Arūnas Valinskas pasakė, kad jo programa - tai dešimt Dievo įsakymų. Ir pasiginčyk, kad nori.

A. Norvilas: Aš buvau tas kvailelis, kurį „prigavo“. Aš jais patikėjau. Man patiko kalbos ne apie tai, kad kažką „pakels“, o galų gale apie vertybes. Todėl dabar, kaip buvęs entuziastas, jaučiuosi kvailai prieš kolegas ir artimuosius. Vyrukai prieš rinkimus kalbėjo viena, o dabar daro, švelniai tariant, ne visai tai.

Vakar grįžau iš Latvijos. Jie pradėjo švęsti savo nepriklausomybės šimtmečio jubiliejų. Galiu pasakyti, kad su „braliukais“ kalbėjome apie perspektyvas, ir jie kur kas optimistiškiau žiūri į ateitį. Mes tik kalbame apie minimalios algos kėlimą 50 eurų, o latviai ją pakėlė 50 eurų be jokio ypatingo triukšmo. Pakėlė, ir viskas. Mes kalbame apie regionų politiką. O ten, Rezeknėje, Raseinių dydžio miestelyje, vyko milžiniškas koncertas, į kurį buvo sutrauktos geriausios Latvijos pajėgos ir išstatyti tokie kultūros rūmai, kurie nepadarytų gėdos jokiai pasaulio sostinei, - funkcionalūs, architektūriškai gražūs. Pažiūrėjau programą, kokie renginiai vyksta tuose rūmuose. Į Rezeknę atvažiuoja tokio lygio menininkai, ir salės nebūna tuščios... Būtent tai yra tikras regiono ugdymas.

Bet blogiausia, kad pas mus prasidėjo griovimas be skrupulų viso to, kuo mes galėjome didžiuotis. Prieš metus latvių signatarai gyrė mus, kad neleidome sugriauti miškų sistemos. „Jūsų miškai prižiūrėti“, - sakė jie. O pas juos skandinavai baigia miškus „sutvarkyti“. Mūsų geležinkeliai buvo geriausi ne tik tarp Baltijos respublikų, bet visoje posovietinėje erdvėje.

G. Jakavonis: Ir Europoje tarp lyderių.

A. Norvilas: Ir Europoje. Bet ne, reikėjo juos dar pagerinti. O sklinda gandai, kad naujoji vadovybė 20 proc. susimažino planą. Jeigu šie gandai pasitvirtins, kils tikrai rimtas skandalas.

A. Sinevičius: Valstybė turės mokėti už keleivių vežimą, kuris yra nuostolingas.

A. Norvilas: Matyt, „rimti vyrai“ ruošia privatizaciją. Tai čia tokie valstiečių, taip sakant, nuopelnai. Kitas nuopelnas, šnekama, kad Lietuvą šiek tiek galima „padaryti“. Prakalbo toks verslininkas Vladas Lašas, kuris esą pažįsta JAV gamintojo „Tesla“ vadovą Iloną Maską (Elon Musk). Jis nori čia tokią supergamyklą pastatyti, kokia yra Jungtinėse Valstijose. Valio. V.Lašas kaip tik ruošiasi su I.Masku susitikti, turi oficialų kvietimą. Ir ką jūs manote? Ar jis vežasi kokį nors Lietuvos Vyriausybės ar prezidentūros raštą arba kvietimą? Ne.

Vienintelis dalykas, kurį valdžia galėtų padaryti, - bent emigracijos srautą sustabdyti, bet jie tik didina jį. Iš geležinkelių sistemos rimtesni jauni specialistai išvažiuoja, nors ten algos nemažėja, bet veikia įtampa, nežinojimas, kas bus. Iš miškininkų jaunimas taip pat emigruoja. Nepamatuotos, aršios reformos tik didina emigraciją, o ne stabdo. Stabilumo nebuvimas - tai viena baisiausių blogybių, kurią valstiečiai atėję užtikrino.

Jie galėtų bent suteikti svetur gyvenantiems lietuviams tikėjimą, tikrumą, kad jie yra Lietuvos žmonės, visada buvo ir bus mūsų piliečiai. Man juokingiausia, jog kai reikia savai interesų grupei, pasikapsto po Konstituciją ir atranda ten „dvasią“. O čia, kur iš tikrųjų reikėtų vadovautis Konstitucijos dvasia, jos niekas neranda. Mato tik sausą įstatymą.

A. Sinevičius: Per savo netrumpą gyvenimą teko matyti visokių valdžių, dirbti ir paprastu darbininku, ir penkiose vyriausybėse. Dabar žiūrėdamas į mūsų situaciją nepasakyčiau, kad vienas Seimas geras, o kitas blogas. Vis labiau įsitikinu, kad darbas Seime labai sunkus ir sudėtingas. Aš, turėdamas tokį charakterį, ten nė už ką negalėčiau būti. Ten tokios kvailystės, įrodinėjimai, įtikinėjimai...

Kodėl visokios reformos trunka jau beveik 30 metų? Tai kada pradėsime dirbti? Prie sovietų kovojome už aukštą derlių ir sveiką buitį, dabar kovojame su „šnapsu“, kad vyras nemuštų moteriškės, dar daugiau kovojame, kad moteriškė vyro nemuštų, kad anūkas nepjautų bobutės. Ir visai tai „kovai“ vykstant darbo vietų neliko. O dabar dar apie karą pradėjome kalbėti. Per kiekvienus rinkimus atsiranda savų tauškalių. Kvaileliai Vilniuje dabar gąsdina, kad tai čia lakstys kareiviai, tai Šalčininkuose, tai Vilkaviškyje, tai Marijampolėje kariauja. O kur tie didžiuliai karo pinigai eina? Niekas nežino. Bet po to išgirstame, kad mokslui jie buvo sumažinti.

Valdžioje turi dirbti patyrę profesionalai. Seimas - ne vieta ateiti mokytis. Manoma, kad raudoni žandeliai ir garbanoti plaukai, anglų kalbos mokėjimas ir gebėjimas dirbti kompiuteriu yra visas turtas. O aš taip nemanau. Kas yra politika? Tai menas valdyti. Tai juk ne malūnai. Nors ir malūną reikia mokėti valdyti. O čia valstybė. Ir domėdamasis matai, kad jokie sprendimai nepriimami, kad bijoma net kažką pasakyti. O juk kadaise reikėdavo ir skubiai priimti sprendimus.

Jūs priminėte A.Valinską. Juk iš nevisavertiškumo komplekso ne už A.Valinską žmonės balsavo, o prieš kitus. Ir dabar ne už valstiečius balsavo, bet prieš buvusiuosius. Žmogus toks bejėgis, ką jis gali padaryti? Susirinks protestuoti 25 žmonės - atsiųs brigadą ir paprasčiausiai išvaikys.

G. Jakavonis: Iš esmės visur apsimeluota - skelbiama viena, o daroma kita. Iš kur ta begalinė žmonių kantrybė? Ar kas nors dar gali išgelbėti šį Seimą?

L. Balsys: Pačiam Seimui joks pavojus, manyčiau, negresia, bet šiai koalicijai nieko gero neprognozuočiau, nes tai totalus mezaliansas - nelygių jėgų sąjunga. Matome socialdemokratų nesugebėjimą deramai pakelti savo triuškinamą pralaimėjimą bei norą susikurti iliuziją, kad jie tebėra valdžioje.

Išsirinkę naują lyderį Gintautą Palucką, kuris kritiškiau žiūri į koaliciją ir nori sustiprinti opozicinį flangą, kad ir koalicijos rėmuose, mano manymu, socialdemokratai pasitrauks iš koalicijos, tvirtins savo partiją, bandys išsilaižyti karo žaizdas ir atsigauti po pralaimėtų rinkimų. Jie mėgins stiprinti savo skyrius ir regionus, kurdami realią politiką ir kažką siūlydami. Ir jiems dabar būtų daug geriau būti opozicijoje, savo siūlymais gydyti pralaimėjimą, stiprinti savo partiją, o kartu ir rinkėjų pasitikėjimą, o ne eiti toliau su ta koalicija, kurioje jie yra niekinami. S.Skvernelis nesiskaito nei su senu, nei su nauju socdemų pirmininku. Socialdemokratams logiškiausia ir naudingiausia būtų turėti mažumos vyriausybę.

Manau, mes ateisime prie mažumos vyriausybės šioje Seimo kadencijoje. Taigi mes visi - visos politikos jėgos - turėtume sutarti, jog leidžiame jiems dirbti turint mažumos vyriausybę ir prisiimant visišką atsakomybę. Bet kadangi tai būtų mažumos vyriausybė, jie negalėtų buldozeriu stumti to, kas jiems dabar kartais naudinga ar kas yra verslo interesai, - kalbu apie stambiųjų ūkininkų, miškų perdirbimo pramonės interesus naikinant miškų urėdijų sistemą, energetikos srityje taip pat klanai veikia. Valstiečiams būtų ne taip lengva tokius sprendimus prastumti, nes bet kuriuo klausimu jie būtų priversti turėti Seimo daugumos pritarimą.

Mažumos vyriausybė visada yra trapus dalykas, bet kartais, kai valstybėje kyla chaosas, ji padeda mobilizuotis ir rasti konsensusą. Kitaip išvis nieko nebus. Aš manau, tai būtų naudinga valstybei. Kitu atveju S.Skvernelio sąrašo blokas atsiskirtų ir sudarytų koaliciją, tarkim, su konservatoriais ar dar kažkuo, galbūt Lenkų rinkimų akcija, kurie daugeliu klausimų laikosi konservatoriškų pažiūrų. Tada atsirastų nauja koalicija. Tai įmanomi variantai.

Įmanoma, kad ir niekas nesikeis, liks kaip dabar. Bet tai būtų, man rodos, neefektyviausia, nes mes matome, kad šios didžiosios frakcijos ponas R.Karbauskis, deja, nesugeba suvaldyti, o jis pats dėl man visai nesuprantamų priežasčių neišdrįso prisiimti jokios politinės atsakomybės. Partijos, kuri laimėjo rinkimus, lyderis tapo Seimo Kultūros komiteto pirmininku. Tai skamba kaip pasityčiojimas. Partijos, kuri laimi rinkimus, lyderis įprastai tampa premjeru arba Seimo pirmininku. Dabar Seimo pirmininku tapo puikus, šviesus žmogus, bet visiškai, taip sakant, geras žmogus. Mes nieko apie gerbiamą Viktorą Pranckietį nežinome, nors jis labai mandagus ir tikrai kultūringas. Techninės inteligentijos atstovas. Na, bet jis nėra politikas. Jis galbūt profesionalus akademikas agronomas.

Taigi ponui R.Karbauskiui neprisiimant politinės atsakomybės, o ponui S.Skverneliui ją prisiimant, bet nerandant bendros šnekos su R.Karbauskiu ir dalimi jo frakcijos, ta sąjunga tapo negyvybinga. Arba jie, kaip mažumos vyriausybė, turi mobilizuotis mums visiems padedant, arba turi atsirasti kita koalicija. Taip turbūt ir bus, bet gaila to laiko ir tos energijos, kurie dabar švaistomi visai niekiniams projektams, tokiems kaip „kova su šnapsu“.

Kova su „šnapsu“ yra reikalinga, bet svarbu, kaip ji vykdoma. Dabar man atrodo, kad ponas Aurelijus Veryga kovoja ne su „šnapsu“, o už jį, nes visa jo politika paranki degtinės pramonei. Kai pabranginamas silpnas alkoholis - alus ir vynas, santykinė degtinės kaina mažėja. Žmonės bus skatinami pirkti degtinę, nes ji tampa santykinai pigesnė. Tai visiškai ydingas kovos su priklausomybe būdas.

Kiek kalbėta su visokiais toksikologais, tikrais profesionalais, kurie išmano, kaip kovoti su alkoholizmu, - jie tokią strategiją atmeta. Bet jų nuomonė ponui A.Verygai nepriimtina, jis galbūt turi kitų interesų, apie kuriuos mes nežinome. Tad tokios pseudoreformos veda visai kitur, nei skelbiama. O tuo metu sveikatos paslaugų reforma nevykdoma - dėl sveikatos paslaugų prieinamumo A.Veryga nepasiūlė visai nieko. Jis visas stačia galva pasinėręs į kovą su, jo manymu, alkoholizmu.

Mes matome, kokia dabar Seimo darbotvarkė. Mes baigiame darbą kartais 15-16 val., nes staiga išsenka visi klausimai ir negalime svarstyti kvalifikuotai parengtų įstatymų projektų. Taip nutiko, nes Vyriausybėje nebeliko teisininkų. Teisės departamentas neveikia, o tų kelių specialistų teisininkų, kurie sugebėdavo kvalifikuotai parengti įstatymų projektus, nebėra. Atėjo nekvalifikuoti, ir darbas stoja. Dėl to Seimas yra iš esmės paralyžiuotas. O mes tuo metu pasineriame į visokias Gretos kailinių istorijas ir panašų absurdą.

Nesuprantu, kodėl, turbūt ne iš blogos valios, gal iš geros valios, bet ponas R.Karbauskis tapo pajuokos objektu, gadina reputaciją ir sau, ir savo partijai, ir visam Seimui, be to, gadina Lietuvai reputaciją. Negali partijos lyderis, laimėjęs rinkimus, būti pajuokos klounas.

Valstiečiai galėtų galbūt susiimti, bet man atrodo, kad ponui R.Karbauskiui neužtenka lyderystės duomenų, jis turi per mažai charizmos, kuri patrauktų žmones. Tam nereikia komandinio būdo, juk tai ne koks Naisių kolūkis. Reikia asmeninės charizmos, kad sugebėtum tuos žmones, kuriuos priviliojai į sąrašą mainais už tai, kad apmokėjai jiems rinkimų kampaniją, patrauktum dabar savo idėjomis. Jie turi patikėti tuo, ką tu sakai kaip partijos lyderis. Bet jie netiki. Dalis tiki, kai kurie turi savų idėjų, kiti pateko į Seimą siekdami sutvarkyti savus reikalus, dalis nori įgyvendinti vieną kokią nors idėją, pavyzdžiui, D.Šakalienė turi šventą vaiko teisių idėją. Ji daug dirba toje srityje, bet kitkas jai neįdomu - platesnio politinio požiūrio nėra.

N. Vasiliauskaitė: Valstiečiai ir žalieji demonstruoja požiūrį, kad visa Lietuva yra viena didelė Ariogala, kur galima analogiškai tvarkyti valstybės reikalus. Tos problemos, kurios yra didžiosios ir aktualiosios Ariogaloje, tarkim, alkoholizmas, tampa ir Lietuvos problema, o tie dalykai, kurie galėtų sudominti bažnytkaimio publiką, kaip kailinių skandalai ir panašūs nutikimai, yra kažkas, kuo reikia užimti visą Lietuvą, visą jos viešąją erdvę.

Galima klausti, ar tai išties nutinka viso labo iš kvailumo ir naivumo, ar čia kažkas gerokai blogiau. Šios keistos, jokios politinės ideologijos nevienijamos kompanijos tikslas turbūt ir yra siekti, kad Lietuvos politinis gyvenimas dezintegruotųsi, taptų komiškas, pajuoktinas, kad vis daugiau žmonių nusiviltų, kad emigracija didėtų, nes dėl kiekvieno jų daromo žingsnio ji tik didės, kad ir dėl to paties antialkoholizmo vajaus. Taip, didės, nes bankrutuos daug verslų. Pagaliau taip formuojama atmosfera, kur kiekvienas iš mūsų matomas kaip prižiūrėtinas, nesusivaldantis kvailelis, kuriam reikia išplėšti iš rankos taurę vyno, nes ji paskatins alkoholizmą.

Kas galėtų nutikti? Jeigu socialdemokratai turi bent kiek ambicijų išlikti politine jėga, jie turėtų kuo skubiau evakuotis iš šios koalicijos.

G. Jakavonis: Jie turėtų būti kairioji jėga, kuri gintų socialinius reikalus?

N. Vasiliauskaitė: Bėda ta, kad socialdemokratai kairiąja jėga ar kairiąja ideologija niekada nebuvo ir nėra, be to, jie niekada net ir nesigynė, kai buvo viešai demaskuojami kaip ne kairieji. Negirdėjau, kad kas nors iš jų būtų dėl to pasipiktinęs, neva jį apšmeižė.

Jeigu socialdemokratai turėtų bent kokią viltį pataisyti savo padėtį, jie privalėtų kuo skubiau palikti šią koaliciją, atsiriboti nuo valstiečių, užuot prie jų šliejęsi, nes valstiečiai gali tik dar labiau jiems pakenkti. O tai tik laiko klausimas. Po vienos tokio pobūdžio iniciatyvos jie meta kitą. Kyla klausimas, ar taip nutinka netyčia, ar norima užimti viešąją erdvę tokiais visai bereikšmiais, daug triukšmo sukeliančiais, šokiruojančiais dalykais, kai visi griebiasi už galvų, kaip taip gali būti. Tada po kurio laiko lyg ir apsigalvojama ir vietoj tautinio kostiumo atsiranda dar kažkas kita, ir visuomet tokio paties pobūdžio.

Galėtume galvoti, kam tai naudinga. Turbūt tai naudinga kažkam, kas nori, kad Lietuvoje būtų kuo blogiau, kad čia vyrautų politinis chaosas, nusivylimas, emigracija ir pajuokos verti dalykai, vykstantys aukščiausio rango politinėse institucijose.

A. Norvilas: Latviai po 25 metų pradėjo kurti strategijas, o mes, atrodo, dar nepriaugome iki to. Seimas užsiima visiškais niekais. Yra keli žmonės, bet jų balsas menkai girdimas. Tai liūdna matyti po to, kai pabendravau su kolegomis iš Latvijos. Vakar važiavome iš Rezeknės, pabendravę su estų ir latvių signatarais, ir buvome labai liūdni, nes neturime kuo pasigirti, net tuo, už ką jie mus kadaise gyrė...

Dabar pagrindinė valstiečių tema, antialkoholinė kampanija, tapo satyros objektu. Aš galvoju, kas atsitiktų, jei naujoje koalicijoje ateitų į Seimą pora vadovų, kurie nevalgo cepelinų ir mano, kad tai kenksmingas maistas. Tada cepelinus pogrindyje valgytume.

Plačiau apie tai skaitykite čia.