- Ar jums negadina vaizdo tas dangoraižis, beje, statytas jūsų laikais?
- Ne, negadina... (Juokiasi.) Kad ir kaip būtų, kiekvienas laikas turi turėti šiuolaikiškumo ženklą. Visi, kurie ateina pas mane, sako, kaip tu leidai, nors, pavyzdžiui, kai statė pirmą dangoraižį, vieną dieną ir pats buvau apšalęs, kai pamačiau, kad už Gedimino kalno išlenda dabartinis „Europos“ pastato kampas; žvelgiant iš panoraminių taškų, jo neturėtų būti. Negi tokią klaidą mes ir aš galėjome padaryti? Staigiai nulėkiau automobiliu ant Maironio kalno, vieno pagrindinių Vilniaus miesto panoramos apžvalgos ir vertinimo taškų, ir nusiraminau. Tik pas mane, vienintelėj vietoj, dvejinasi Europos ir Gedimino bokštai, bet žmogus turi galimybę sureguliuot regėjimą, ką nori matyt ir ko nenori matyt. Kita vertus, visuomet yra galimybė paėjėt į šalį, kur viskas keičiasi.
- Kaip jums patinka Vilnius šiandien?
- Sakyčiau, viskas kaip ir neblogai, negalėčiau kažko labai kaltinti, juo labiau kad visa tai priimu labai subjektyviai dėl savo ankstesnio statuso, bet mane kaip vilnietį labiausiai jaudina, kad Vilnius prarado ir kryptį, ir dinamiką, ir ambiciją. Vilnius praranda laiką, svarbų gyvenimo laiką. Miesto gyvenime metai šen, metai ten daug nereiškia, bet jie daug reiškia žmonių gyvenimui. Vilniečių parengtoje miesto vizijoje įtvirtinta ambicija iki 2020 metų tapti moderniausiu, cituoju, Rytų ir Vidurio Europos miestu, politikos, kultūros ir verslo centru. Šitą kryptį tikrai esame praradę. Aš ką tik grįžau iš Sicilijos Palermo miesto, su kuriuo, rodos, 2012-aisiais pasirašėme susigiminiavusių miestų sutartį. Iki šiol prisimenu, didingi istoriniai rūmai, baisiai apleisti, ant mero stalo tebestovi Lietuvoje senus laikus menantis fakso aparatas, o meras kalba apie miesto modernizavimo planus - paleisti tramvajų, įrengti dviračių takus, sutvarkyti paplūdimius ir pan., o aš tuo netikiu. Šiandien visa tai yra, garsėjantys biurokratija ir inertiškumu italai sugebėjo modernizuoti miestą taip greitai, ko mes nesugebėjome. Paskutinė naujiena - Remigijus Šimašius siūlo trejus metus skirti po 700 tūkst. eurų skrydžiui Vilnius-Londonas subsidijuoti.
- Kad išvažiuotų ir tie, kurie dar nesuspėjo?
- Ir man toptelėjo ta paralelė: ar jie nori investicijas pritraukt, ar padėt likusiems išvažiuot? Noriu priminti, kad prieš dvejus metus Šimašius savo sprendimu uždarė nacionalinį oro vežėją, kuris galėjo tai daryti.
- Koks dabartinio Vilniaus mero bruožas jums imponuoja?
- (Pauzė.) Nepergyvenimas. Mane stebina jo sugebėjimas atsiriboti nuo realių miesto problemų, - aš taip nesugebėčiau ir nesugebėjau, nes kas benutiktų mieste, tai kažkuria prasme buvo mano problema (galbūt tai neteisinga pozicija, nes nesėkmės atveju pats lieki kaltas). Mano akimis, R.Šimašius turi savybę, kuri man atrodė neįmanoma: tarsi miesto problemos yra ne jo, o galbūt kokio nors departamento lygio specialisto problema. Sakyčiau, Vilnius turi reprezentacinį asmenį, bet jis nėra tas, kuris prisiima atsakomybę už miesto problemas. Ir svarbiausia, kas mane stebina: vilniečiams tai patinka, ir vilniečiams tinka.
- Nieko panašaus. Dažniau girdžiu sakant: Zuokas, švelniai tariant, buvo sukčius, bet su fantazija, daug padarė miestui...
- Ne „sukčius“, „vagis“...
- Nedrįsau ištarti...
- Sako „vagia, bet ir miestui daro“, - žiauriai šita kombinacija, nors taikoma daugeliui politikų, mane žeidžia. Iš pradžių puldavau ginčytis, na, gerai, ką aš pavogiau, kokie faktai, išsiaiškinkim, sako, girdėjau iš kaimyno, eime pas tavo kaimyną, tada žmogus ima ir atsitraukia. Per rinkimus raginau tuos, kurie taip galvoja, nebalsuoti už mane, nes korupcija ir miesto sėkmė kaip juoda ir balta yra nesuderinami dalykai. Kad turiu nuodėmių, niekas nesako ne, kad turėjau daryt kompromisų, kuriais nesididžiuoju šiandien, irgi, be abejonės, tai tiesa, kad politikoje yra daug kas ant labai aštrios ribos, - irgi faktas, bet šioj vietoj tikrai nesu vagis.
- Betgi trys kadencijos pakankamas laikas, kad žmogus galėtų arogantiškai tarti „miestas - tai aš“?
- Ne. Iš tikrųjų tapatinausi su miesto problemomis, rūpesčiais, poreikiais, nes jie buvo mano. Atsimenu vieną momentą: buvau Vilniaus universitete, kur vyko kažkokia konferencija, ir kaip tik tuo metu, kai pranešėjas įpusėjo savo kalbą (langai atviri, karšta vasara), staiga baisiai parpdamas pralekia gatve motoroleris ar motociklas; visa auditorija nuščiūva, pranešėjas taip pat nutyla, ir aš jaučiu, kad visi sužiūra į mane - kas leidžia taip lakstyt po miestą, negerbt geros kaimynystės principo?.. Jaučiausi už daug ką atsakingas, bet uzurpuoti valdžią nesiekiau niekada, nes ir mano oponentai pasakys, kad esu tam tikra prasme derybų ir kompromisų meistras.
- Kokių kompromisų rastumėte šiandien paminklų Vyčiui ir J.Basanavičiui atžvilgiu?
- Vieta, kuri yra parinkta J.Basanavičiaus paminklui, yra akivaizdus mūsų patriarcho pažeminimas. Vis dėlto kalbame apie pirmąjį asmenį, mūsų valstybės simbolį, kitaip tariant, apie savo Vašingtoną. J.Basanavičių laikęs savo mokytoju Vincas Kudirka pagerbtas, kaip ir turi būti pagerbtas „Tautiškos giesmės“ autorius, - pagrindinėje valstybės alėjoje Gedimino prospekte, tačiau ar jai prilygsta parkavimo vieta, skirta J.Basanavičiaus paminklui? Dabar projektas įstrigęs; aišku, jis nebus įgyvendintas iki jubiliejaus, jau dabar nukeltas į 2018 metų pabaigą, duok Dieve, kad jis iš viso būtų pamirštas, nes yra klaida. O dėl Vyčio paminklo esu skeptiškas. Ar jam galima rasti vietą Vilniuje? Manau, kad galima rasti, Vilnius didelis miestas, tačiau Vytis man yra ne skulptūra, Vytis man yra valstybės simbolis, herbas, vėliava, po kuria aš noriu atsistoti.
- Tiesiai prieš jūsų langus - vieno valstybės simbolio griūtis.
- Neįtikėtinas aplaidumas.
- Kieno?
- Mes gi sutarėme, kad dėl visko kaltas Zuokas, bet šiuo atveju būkime objektyvūs - Gedimino kalnas niekad nebuvo Vilniaus miesto savivaldybės rūpestis ar atsakomybė. Gedimino kalnu rūpinosi kultūrininkai, nors ne kultūrininkų reikalas rūpintis statybiniais inžineriniais dalykais. Kultūros ministerija, Vyriausybė yra ta institucija, iš kurios piliečiai turi reikalauti atsakomybės. Lietuvos nacionalinis muziejus, kuris šiuo metu atsakingas už Gedimino kalną, nei biudžeto savarankiškai neformuoja, nei turi galimybių organizuoti normalų viešąjį pirkimą, kad parinktų reikiamo lygio specialistus. Juk ypatingoji padėtis dėl Gedimino kalno buvo paskelbta tik todėl, kad tai vienintelis būdas teisėtai apeiti Viešųjų pirkimų įstatymą ir nusipirkti paslaugą iš to, kuris greičiausiai turi gebėjimų tokią problemą išspręsti, o ne iš tų, kurie pasiūlys mažiausią kainą.
- Gal Lietuva neturi specialistų, jei šaukėsi lenkų pagalbos?
- Jų nėra tiems, kurie neprisiima atsakomybės. Apskritai didžiausia Lietuvos problema šiandien yra ta, kad visi kalba, visi vaidina susirūpinusius, visi vaidina rūpintojėlius, bet niekas nepriima sprendimų ir nesiima veikti. Išsivysčiusių technologijų laikais nesutvarkyti kalno yra gėdinga. Mes ką tik kalbėjome apie R.Šimašiaus savybę, kuri, sakykime, mane stebina, kad jis sugeba atsiriboti nuo problemos; šiandien visi, kurie turi teisę ir pareigą spręsti, tą ir daro Lietuvos politikos lygmeniu. Jie tarsi lieka šalia, nes tipiškas politikas žino: jei jis pakrutins pirštą, jis taps atsakingas! Užtat jis visą laiką stengiasi šokinėti aplink problemą, rodyti susirūpinimą, bet nieko nedaryti; štai pagrindinė priežastis, dėl ko Gedimino kalnas griūva.
- ...ir turtėja ekspertai.
- Oi! Šiandien Lietuva tuo labai garsi: studijos, studijos ir studijos. Sakysim, pastatyti Karaliaus Mindaugo tiltui nuo idėjos, įskaitant projektavimą, leidimus, konkursus, mums pakako, rodos, šešiolikos mėnesių. Jei tokį projektą reiktų įgyvendinti dabar, mero kadencijos neužtektų, nes reikėtų krūvos studijų, krūvos analizių, krūvos ekspertų vertinimų. Mes tikėjome ir pasitikėjome specialistais: susėdom, pasitarėm, visi padėjome parašus ir važiavome į priekį. O dabar niekas nenori dėti parašo, nes bijo atsakomybės. Kai bijo atsakomybės, užsako studijas: jų rengėjams moka pinigus, be abejo, nemažus, bet joks ekspertas ir joks analitikas neprisiima jokios atsakomybės. Studijų kalnai, išlygų kalnai, pinigų krūva išleista, laiko praleista, o rezultato nėra arba, dar blogiau, rezultatas nekokybiškas.
- Ką jums pavyko nuveikti nebe mero kėdėje?
- Dar nesakau, kad man pavyko visiškai išsijungti iš miesto ritmo, nes kai vaikštau gatvėmis, matau jo problemas, man kliūva ne ten šiukšliadėžė, ne taip mašina pastatyta, bordiūras nulaužtas, ženklas nulenktas, medis nenugenėtas, - aš vaikštau po miestą ir visur randu priekaištų. Aš dar negaliu atsipalaiduoti, bet tikiu esąs arti to, kad pastebėčiau, kokia graži Šv.Onos bažnyčia, kokios gražios romantiškos mūsų senamiesčio gatvelės, koks gražus Neries vingis, - arti to, kad tie visi priekaištai atrodytų jau nebe mano reikalas. Ką aš per tą laiką nuveikiau? - labai prasmingo nieko ir nenuveikiau; Butane gilinausi į laimės ekonomikos studijas, atradau ryto malonumą atsikelti, padaryt normalią mankštą, paruošt pusryčius šeimai, Užupio kepyklėlėje nusipirkt ką tik iškeptą bagetę... Mūsų vaikai per anksti eina į mokyklą, mes visi per anksti einame į darbą (išskyrus tarnybas, kurioms tai būtina). Negalima prarasti ryto, kuris yra pagrindas visai dienai.
- Tai laimės pamokų rezultatas?
- Vienu metu Lietuvoje buvo kilęs didelis ginčas dėl pieno supirkimo kainų. Makroekonomistai teigė, kad, sakysim, dešimt karvių laikantis ūkininkas negali tikėtis geros kainos už pieną; jis turėtų parduoti tas karves ir ateiti melžėju į didelį ūkį ir pan. Makroekonomikos požiūriu vertinant, taip, jie teisūs, kita vertus, žmogus, kuris turėjo nuosavą malonų rūpestį rūpintis savo gyvuliais, parduoti pieną ir iš to gyventi, taptų nelaimingas. Šiandien daug kalbama apie reformų ekonominę naudą, taupymą, bet pamirštama, kieno sąskaita bus siekiama ekonominės naudos. Dažniausiai atleidžiant žmones, dažniausiai iš žmogaus atimant pastovumą, stumiant į tokią neapibrėžtą poziciją, kai jis niekada negali jaustis saugus, niekad negali žinoti, kas bus rytoj. Aš manau, kad valstybė, akcentuodama ekonominę naudą, eina neteisingu keliu, dėl to ji tampa svetima tam, kuris čia gyvena. Man patiko vieno straipsnio anglų kalba klausimas: „Kodėl aš savo šalyje turiu jaustis svetimas?“ Kiek Lietuvoje tokių, kurie jaučiasi svetimi.
- „Svetimi savoj šaly, nieko blogo nepadarę...“ - dainuoja Aleksandras Makejevas...
- Manau, klausimas, ar aš jaučiuosi savas savo šalyje, šiandien kyla daugeliui. Klausimas, kodėl aš turiu būti sąžiningas mokesčių mokėtojas šitai valdžiai, kuriai esu svetimas. Erzina, kai į mane žiūri kaip į melžiamą karvę, aš su tuo nesutinku ir noriu protestuoti, priešintis; ir dauguma lietuvių tai daro valstybei ne pačiu geriausiu būdu - emigruoja.
- Galų gale pasijutote tokia pat „melžiama karvė“ kaip ir paprasti piliečiai?
- Kai buvau meras, atėjęs į darbą kildavau liftu į 19 aukštą, priešpaskutinį: pirmame aukšte jis būdavo pilnas, prisigrūdęs, o kildamas vis tuštėdavo ir aš išlipdavau dažniausiai vienas, bet visą laiką prisimindavau, kad leidžiantis liftu jis tik pilnės žmonių, ir aš jiems turėsiu žiūrėti į akis. Tos lifto metaforos nepamirštu ir šiandien: kad ir kaip pakiltum aukštai, turėsi nusileisti ir matyti tuos pačius žmones.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Rašyti komentarą