Klaipėdos žinių "fabrikas": nuo tankistų iki sprinterių

Kaip atsirado dabartinė žurnalistų karta, kur ir kodėl dingo iš eterio sovietmečio žurnalistai, kokiais keliais ir klystkeliais vaikšto jaunieji šių dienų žiniasklaidininkai ir kokios tradicijos juos vienija?

Spaudos dienos proga savo pastebėjimais dalijasi dienraščio "Vakarų ekspresas" žurnalistė
Gražina Juodytė, Lietuvos televizijos žinių reporterė Asta Kažukauskienė ir radijo stoties "Laluna" žinių reporteris Žydrūnas Naujokas.

Pradžia - skirtinga

Nuo 1970-ųjų į žiniasklaidos vandenis įbridusi dabartinė "Vakarų ekspreso" žurnalistė Gražina Juodytė teigia, jog sovietmečiu norėjus tapti žurnalistu, neužteko baigti žurnalistikos studijų.

"Perėjau beveik visas sovietinio žurnalisto karjeros pakopas. Tik kurjere nebuvau, tačiau sėdėjau prie teletaipo, dirbau korektore, padėjėja sekretoriate. Tik tada, kai išmaniau visas spaudos gimimo technologijas, man buvo leista rašyti. Dabar - specializacijų amžius. Man užtenka tik mokėti rašyti kompiuteriu, kitus darbus atlieka maketuotojai, dizaineriai, - pirmąjį sovietinio ir dabartinio žurnalisto skirtumą įvardina G. Juodytė. - Tačiau žurnalisto profesijos esmė nepakito. Visais laikais žurnalistas vadinamas žmogumi be specializacijos, daugelio sričių diletantu. Visais laikais ši profesija traukė žmones, kurie nori nuolat keistis, tobulėti. Juk kiekvieną dieną sužinai ką nors nauja, praturtėji".

Keturiolika metų žurnalisto duoną valgantis radijo stoties "Laluna" reporteris Žydrūnas Naujokas savo karjerą pradėjo Vakarų Lietuvos regiono televizijoje. Klaipėdos universitete režisūrą baigęs vyras atėjo į tuomet ką tik įsikūrusią vieną regioninę televiziją garsinti reklamų, tačiau tą pačią savaitę pradėjo skaityti žinias, rengti joms reportažus, vėliau vedė kriminalų ir kultūros laidas, net reklamdavių pats ieškodavo.

"Vakarų Lietuvos televizija buvo tikra žurnalistikos kalvė, į kurią papuolė ne vienas lietuvių literatūros ir režisūros arba režisūros studijas baigęs jaunas žmogus. Ten su mumis niekas nežaidė. Paaiškindavo tik maždaug kokiu atstumu nuo pokalbininko laikyti mikrofoną ir ko klausti. Sukomės kaip išmanėme. Drebėdavome prieš interviu labiau nei pokalbininkai, nes neturėjome žalio supratimo apie tai, ką darome", - prisimena naujosios, laisvos žiniasklaidos formavimosi pradžią uostamiestyje Ž. Naujokas.

Jau septynerius metus Lietuvos televizijos žinių reportere Vakarų Lietuvoje dirbanti Asta Kažukauskienė pažintį su žiniasklaidos darbu toje pačioje Vakarų Lietuvos televizijoje šiandien prisimena su šypsena.

"Technika buvo siaubinga. Operatoriai atrodė kaip tankistai. Tampydavomės didžiules VHS filmavimo kameras, prie diržo kaip šovinių apkabas jie prisisegdavo kamerų akumuliatorius, kurie amžinai ne laiku išsikraudavo. Vis dėlto mums, nors ir ne žurnalistikos profesionalams, buvo lengviau. Nepriklausoma televizija tik kūrėsi, nebuvo tokios didelės konkurencijos. Mes dar galėjome mokytis, klysti. Mano manymu, režisūra, kurią studijavau, nelabai skiriasi nuo žurnalistikos. Studijuodama gavau pagrindus, kaip bendaruti su žmonėmis, kaip kalbėti, elgtis scenoje. Visa tai, ką tikėjausi pritaikyti teatre, labai dažnai tenka pritaikyti televizijoje. Dabartinių žurnalistų tikriausiai to net nemoko ir tuo mes esame pranašesni. Dabar jauniems žurnalistams, man atrodo, yra sunkiau. Jie turi viską daug greičiau išmokti, perprasti. Tik atėję dirbti jau privalo viską mokėti", - pastebi televizijos žurnalistė.

Įprato sakyti "galbūt"

A. Kažukauskienė sako, kad jos šeima jau priprato, jog mama bet kuriuo momentu gali dingti iš namų: "Vaikui stengiuosi niekada nieko tvirtai nežadėti, įpratau sakyti "galbūt"

Jaunatviška energija ir entuziazmu trykštanti G. Juodytė - viena iš nedaugelio garbesnio amžiaus žurnalistų Klaipėdoje. Kolegė mano, jog dauguma sovietmečio žurnalistų pasitraukė dėl to, kad jiems buvo per sunku pakeisti anuomet įkaltas nuostatas, jog žurnalisto darbingas amžius baigiasi sulaukus 40 metų. Neva 40-metis žurnalistas - jau "susidėvėjęs".

"Aš labai skeptiškai žiūriu į jaunus žurnalistus, kurie pučiasi kaip jaučiai, nors dar nieko neišmano. Tačiau ši liga - išaugama. Kita vertus, jauni žmonės kartais pastebi ir užkabina tokius dalykus, kurių aš net nepastebiu. Vis dėlto manau, kad 40-metis jau yra brandus žurnalistas. Jau subrendęs didesniems darbams nei informacijos parašymas", - sako G. Juodytė.

Prie jos įvardyto brandos amžiaus ribos artėjantis Ž. Naujokas sako gal ir nebėgiosiąs su mikrofonu iki pensijos, tačiau pastebintis, jog visa Lietuvos žiniasklaida bręsta.

"Mūsų šalis jauna ir žurnalistikos tradicijos jaunos. Aš nelaikau žurnalistika sovietmečiu buvusių dalykų, kai žurnalistai turėdavo rašyti ditirambus. Žurnalistika sovietmečiu, mano manymu, buvo iškreipta ir sužalota. Todėl sovietmečio žurnalistai nesugebėjo prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos. Todėl po nepriklausomybės atgavimo mūsų kurį laiką dominavo jauni žmonės, tačiau dabar jau žinias skaito vis brandesni žmonės. Manau, kad ateityje, Lietuvos žiniasklaidoje, kaip kitose Vakarų Europos valstybėse taps norma, jog žinias skaito ir reportažus rengia brandaus amžiaus žmonės, kurie jau perėjo ugnį ir vandenį", - sako Ž. Naujokas.

Krizei paveikus žiniasklaidą, radijo stoties darbuotojas teigia taip pat susimąstęs, ką veiktų, jei netektų mėgstamo darbo. "Nusileisčiau ant žemės ir nevaidinčiau pasipūtusio žurnalisto, nespjaučiau į jokį darbą", - sako žurnalistas.

A. Kažukauskienė šiandien teigia nekeikianti likimo, nubloškusio ją į žiniasklaidą ir neapgailestaujanti dėl darbui paaukotų savaitgalių, vakarų, kuriuos galėjo praleisti su šeima, dėl nuolatinio budėjimo režimo.

"Žurnalistika - ne darbas. Tai - gyvenimo būdas. Ir šiandien man toks gyvenimas dar patinka. Neįsivaizduoju, ką dar galėčiau dirbti. Ir šeima priprato, kad mama bet kuriuo momentu gali dingti iš namų. Vaikui stengiuosi niekada nieko tvirtai nežadėti, įpratau sakyti "galbūt".

Ž. Naujokas įsitikinęs, jog uostamiesčio žurnalistų bendruomenė šalyje išsiskiria vieningumu ir kūrybiškumu, nes jos branduolį sudaro režisūros bei lietuvių filologijos studijas baigusieji žurnalistai.

Aštrėja konkurencija

Pokalbininkai pastebi, jog Klaipėdos žiniasklaida, išgyvenusi didžiulį virsmą, po nepriklausomybės pastaruoju metu vėl kinta. Šįsyk jos veidą keičia jauni profesionalūs žurnalistai, baigę žurnalistikos studijas Klaipėdos universitete.

Pats didžiausias šiuolaikinės žiniasklaidos pranašumas, G. Juodytės nuomone, yra operatyvumas. "Tai, jog informacija gali atsirasti internete po 15 minučių, kai ji sužinoma, yra jėga. Spauda, kuriai išleisti vis dar reikia paros, pagaliau gali lenktyniauti su televizija ir radijumi.

Ž. Naujokas negali nutylėti jį žeidžiančio negatyvaus naujosios žurnalistų kartos bruožo kapstytis po žmonių apatinius baltinius. "Režisūrą studijavę žurnalistai nuo studijų laikų įpratę skaityti knygas, žiūrėti spektaklius ir krautis intelektualinį bagažą. Man atrodo, kad daugelio žurnalistikos etiketo principų jie laikosi automatiškai. Tuo tarpu žurnalistiką baigęs jaunimėlis, kartais man atrodo, jaučia malonumą rašyti ar rengti bulvarinius reportažus. Jaučia sadomazohistinį džiaugsmą informuoti, kas kiek apsivėmė, išvėmė, atsiprašau", - pykteli Ž. Naujokas, tačiau pripažįsta, jog "jaunimėlis" neleižia uostamiesčio žurnalistikos vilkams užmigti ant laurų.

"Nepakeičiamų nėra. Tai, kad dirbi 10-12 metų, - nieko nereiškia. Jaunas žmogus gali tave labai staigiai pranokti. Ir tokių pavyzdžių yra. Pavyzdžiui, Albertas Barauskas, kuris, deja, išvyko dirbti į Vilnių atstovu spaudai. Manau, kad Klaipėdoje dirbdamas žurnalistu jis būtų daugiau pasiekęs. Arba Roma Gudauskaitė, kuri per keletą metų tapo ekonomikos žinių redaktore "Žinių radijuje".

Pokalbininkas pastebi, jog jau ketveri, penkeri metai į uostamiesčio žiniasklaidą neateina naujų žmonių, baigusių lietuvių kalbos ir režisūros arba režisūros specialybes, tačiau šiuo metu Klaipėdoje dirbančių žurnalistų branduolį, ko gero, sudaro būtent šį išsilavinimą turintys žmonės. "Manau, kad tai - uostamiesčio žiniasklaidos specifika. Žurnalistai čia kūrybiški. Nesakau, kad nėra kūrybiškų žurnalistiką baigusių žurnalistų, tačiau jie, ko gero, koncentruojasi ties savo darbu ir nesikiša į tokią saviveiklą kaip renginių organizavimas. Juk tik Klaipėdoje jau devintus metus organizuojama Spaudos šventė su "Ženios" rinkimais", - juokiasi Ž. Naujokas.

G. Juodytė pastebi, jog žurnalistų bendruomenė niekada nebuvo vieninga kaip kumštis. "Sovietmečiu labiausiai susitelkę buvo architektai. Jie buvo šalies intelektualinis avangardas. Todėl iš jų bendruomenės labai daug kas atėjo į Sąjūdį. Tačiau Spaudos dieną švęsdavome visi Vilniuje. Būdavo didžiulis renginys, koncertai, ir neformalus bendravimas su taurele. Tiesa, tada mūsų tiek ir tebuvo, visi vieni kitus pažinojome. Dabar aš ne visus Klaipėdos žurnalistus pažįstu, ką ten apie kitus miestus kalbėti. Kiekvienas laikmetis turi savo pliusų ir minusų, tik vienas bendrumas - žurnalisto duona niekada nebuvo soti", - nusijuokia G. Juodytė.

Jurga PETRONYTĖ