Kas išgelbės Lianą Ruokytę-Jonsson?

Šiandien į Seimo plenarinį posėdį konservatorių iniciatyva „ant kilimėlio“ kviečiama kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Ji turės pasiaiškinti, kodėl kultūros paveldas aukojamas dėl verslo interesų, kodėl iš darbo atleisti beveik visi Kultūros ministerijos darbuotojai, kokiomis mįslingomis aplinkybėmis ji be konkurso pasirenka žmones į postus, kuriuos norint užimti reikia laimėti konkursą. Taip pat parlamentarams sukėlė abejonių ministrės biografijos faktai ir net deklaruojamas aukštasis išsilavinimas.

- Tarp daugybės klausimų ministrei keli yra ir apie jos išsilavinimą, patikslintą biografiją. Turite duomenų, kad L.Ruokytė-Jonsson galėjo nusipirkti diplomą? - „Vakaro žinios“ teiravosi Seimo nario Vytauto JUOZAPAIČIO, kuris yra vienas iš ministrės iškvietimo į Seimą iniciatorių.

- Oi, ne, ne, tokių istorijų nežinome. Tačiau mums, dešimčiai Seimo narių, abejonių sukėlė faktinės aplinkybės, kurios yra pažymėtos oficialiame Kultūros ministerijos tinklalapyje. Ten yra tam tikros datos, kurios tiesiog kelia klausimų dėl keistų sutapimų. Nurodoma, kad ji mokėsi Lietuvos muzikos akademijoje tuo metu, kai dirbo kitoje valstybėje. Mums įdomu, kaip tai buvo įmanoma suderinti ir ar buvo suderinta.

- Reikalausite, kad ji parodytų savo diplomus?

- Nežinau, kokį kelią ministrė pasirinks. Mums svarbiausia, kad ji viską paaiškintų. Ministrė rašo, kad dirbo ambasadoje Švedijoje kanceliarijos vedėja ir tuo pačiu metu studijavo stacionariose studijose Lietuvoje. Ir klausimas, kur ji studijavo, nes nurodytos režisūros studijos Lietuvos muzikos akademijos Teatro fakultete, bet faktinės aplinkybės rodo, kad taip negalėjo būti, nes Vilniuje ji tikrai nestudijavo. Turiu rašytinių įrodymų, kad ji studijavo Klaipėdoje, kur būdavo ruošiami saviveiklininkai kultūros namams ir panašiai. Todėl paprašyta patikslinti.

- Jei paaiškėtų, kad ministrė apie savo išsilavinimą pamelavo, kokios būtų pasekmės? Gal inicijuotumėte apkaltą?

- Čia jau klausimas būtų premjerui, kuris rinkosi ministrus, kodėl ji pateikė neteisingą informaciją. Juk dar prieš maždaug savaitę tinklalapyje pakoreguota viena data: iš pradžių buvo nurodyta, kad ministrė režisūrą studijavo 1987-1992 m., o vėliau skaičius „1992“ pakeistas į „1993“. Todėl mums kyla klausimas, kodėl reikėjo pakeisti savo biografijos faktą, nes paprastai biografijos faktai nėra keičiami. Juk mes kiekvienas turbūt prisimename, kada ir kur mokėmės.

- Ministrei primenate nugriautą medinį dvarelį sostinės Žygimantų gatvėje be paveldosaugininkų išvados, statybas Misionierių vienuolyno pašonėje ir klausiate, ar tai nereiškia, kad paveldo apsaugą vykdančios institucijos „suaugo“ su verslu. O kaip jūs pats manote?

- Čia klausimai yra ministrei, o ne mums. Mes gauname tokius klausimus iš rinkėjų ir keliame juos viešai, nes tiesiogiai ministerija ir nelabai atsako. Faktas, kad arba kažkas nebuvo iki galo suderinta, arba... Nes jei apie tai visuomenė tik dabar sužinojo, reiškia, kad arba leidimai buvo nevieši, arba ten yra klaidų. Todėl reikia išsiaiškinti, kas tai lemia, nes atvejų, kai kvestionuojama kultūros paveldo būklė, pastaruoju metu atsirado daug, reikia išsiaiškinti, ar paveldą reikia saugoti, ar viską atiduoti verslui. Tik noriu akcentuoti, kad nė vienas klausimas nėra kaltinimas ministrei. Tai tėra klausimai.

Kaip ir pirmasis - kokiomis aplinkybėmis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo poste buvo įdarbintas bankininkas Sigitas Žutautas. Gintautą Kėvišą visi pažinojo, o S.Žutauto nepažįsta niekas, jau nė nekalbu apie žmones iš operos ir meno lauko apskritai. Žmogus įdarbintas ne laikinai eiti pareigas, o būti generaliniu direktoriumi metus. Įdarbintas su visomis teisėmis ir pareigomis. Todėl kyla klausimas, iš kur jis atsirado. Kai ministrę pasikvietėme į frakciją, ji pareiškė (vėliau tą patį pakartojo ir per televiziją), kad kreipėsi į verslo visuomenę, kuri pateikė keletą kandidatūrų, tarp jų ir S.Žutauto, jį ministrė ir pasirinko, nors, kaip sakė, nepažinojo. Paprašyta įvardyti, kas ta verslo bendruomenė, ministrė tai padaryti atsisakė.

Tačiau svarbiausia, kad Profesionalaus meno įstatymas labai imperatyviai sako, kad tokių įstaigų vadovai turi būti skiriami konkurso tvarka. Taškas. Kad ir kokia įstaiga būtų - maža ar didelė, - konkursas privalo būti. O jo nebuvo, tik dabar paskelbė konkursą, kai ėmėme spausti. Ir leido jame dalyvauti S.Žutautui. Nors jis šiuo metu, nuo rugsėjo 23 iki spalio 17 d., plaukioja Ramiajame vandenyne su jachta. Kol jis negrįžo, ministerija neskelbia konkurso pabaigos. Tai yra dar vienas ženklas, kad konkursą norima „pritempti“ prie vieno žmogaus.

- Gal kvailai paklausiu, bet kodėl profesionalios meno įstaigos vadovas renkamas atsiklausiant verslininkų, o ne kultūros žmonių?

- Visiškai ne kvailas klausimas, jis turėtų kilti kiekvienam žmogui. Juk yra įstatymais numatytos patariamosios tarybos - Kultūros ir meno taryba ir kitos, kurių funkcijos ir yra patarinėti tokiais klausimais. Todėl kyla klausimas, kodėl ministrė ignoruoja kultūros lauko patarėjus, kurie netgi yra reglamentuoti įstatymais, o kreipiasi į velniai žino ką. Net nepasako, kas ta „verslo visuomenė“. O jei ir pasakys, tai kils klausimas, kodėl ji tiek laiko slėpė, kas ją konsultuoja ir valdo. Kodėl ji nesikreipė į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, kuri ją delegavo į ministrus, Kultūros komitetą, kodėl nesikreipė į Seimo Kultūros komitetą, kuriame dirba daugumos frakcijų atstovai? Nenormalu, kai ieškomas Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas ir klausiama: „Gal žinote ką nors iš verslo?“. Tai parodo ministrės supratimo apie teatrą lygį. Be to, teatrui yra paskirti Valstybės investicijų programos pinigai - priestato statybai ir panašiai. Tai galimai yra skanus kąsnis verslininkams, nes gali prasidėti statybos ir kiti darbai.

Kai atleidžiamas teatro generalinis direktorius, paprastai laikinai vadovauti įstaigai paskiriamas jo pavaduotojas - kol bus paskelbtas konkursas. O ministrė mūsų frakcijai sakė, esą nepasitiki G.Kėvišo pavaduotojais, nes jie irgi gali būti labai neskaidrūs ir banditai. Bet čia pat savo versiją ji paneigė, nes dabar, kai S.Žutautas kelioms savaitėms išvyko paplaukioti su jachta per patį teatro sezono atidarymo piką, ministrė jo pareigas laikinai pavedė eiti ne kam nors kitam, o tam pačiam buvusiam G.Kėvišo pavaduotojui Nagliui Stancikui, kuris buvo „Snoro“ banko viceprezidentas. O S.Žutautas buvo kito banko vienas iš vadų.

- Ministrės bus klausiama ir apie planuojamą ministerijos reformą. Ar normalu, kad beveik visiems žmonėms išdalinti atleidimo lapeliai, nors jų likimas paaiškės tik kitąmet?

- Kiekvienam normaliam žmogui aišku, kad tokia situacija yra nenormali. Juo labiau, kad ta reforma nėra baigtinė. Niekas dar nežino, kokia tiksliai bus ministerijos struktūra, net Seimo Kultūros komitetui tai nebuvo pristatyta, tik internete tai „kabo“. Ministrė vis neranda laiko ateiti ir papasakoti. Tačiau keisčiausia, kad pagal planuojamą struktūrą visiškai eliminuojama karjeros valstybės tarnautojų atsakomybė. Yra ministras, žemiau yra ministro kabinetas, o toliau, panaikinus visus departamentus, yra tik skyriai. Skyrių vedėjus kuruos politinio pasitikėjimo pareigūnas. Baisu todėl, kad politinio pasitikėjimo pareigūnas bet kada gali atsistatydinti ar būti atstatydintas, ir tokios įstaigos darbas būtų paralyžiuotas.

Beveik šimtui procentų ministerijos darbuotojų išdalinti atleidimo lapeliai, nors ministrė sako, kad dalį jų priims atgal. Bet jie iki vasario pabaigos nežinos, ar liks dirbti. Gali būti ir sabotažo, ir nihilizmo, gali būti ir darbo valandų atsėdėjimo, manant, kad vis tiek juos išmes.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“