Karo scenarijus: kaip ir kuo ginsimės

Apie padėtį Lietuvos kariuomenėje DELFI kalbėjosi su gynybos ekspertais.

Pagal sutartį su NATO, Lietuva įsipareigojo kariuomenei kasmet skirti 2 procentus šalies biudžeto. Tačiau šis įsipareigojimas nevykdomas,  kariuomenei skiriamų lėšų vis mažėja.

Partnerių JAV skaičiavimu, Lietuvos kariuomenei būtina mažų mažiausiai 1,3 procento. Tačiau dabartinė valdžia skiria 0,77 procento. Beje, ekspertai tvirtina, jog šis skaičius padidintas – pagal NATO formulę (skaičiuojamos tik tiesioginės išlaidos gynybai) realiai kariuomenė dabar gauna 0,7 procento.

Teisę ir pareigą ginti tėvynę kiekvienam Lietuvos piliečiui garantuoja dabartinė šalies Konstitucija bei Ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo agresijai įstatymas. Todėl, pasak gynybos ekspertų, 1940–ųjų gėda ir tragedija nepasikartos netgi jei priešui parsiduotų politinė ar karinė vadovybė – kiekvienas karinis dalinys privalo priešintis.

Be to, šiuo metu, panašu, tam yra ir politinė valia.

Lietuvos kariuomenė gerai apmokyta, didesnioji dalis karių profesionalų (daugiau nei 6 tūkst.), savanorių ir netgi šauktinių per 20 metų dalyvavo tarptautinėse misijose, dauguma iš jų šių misijų metu dalyvavo kovos veiksmuose.

Ir dar vienas teigiamas dalykas – kariuomenės lengvoji ginkluotė. Pasak ekspertų, kariuomenė aprūpinta gerais, moderniais lengvaisiais ginklais.

Nuo lėktuvų nėra kuo gintis

Bet kitose srityse žioji skylės, o kai kur – ne skylės, o prarajos. Tragiškiausia padėtis – priešlėktuvinėje gynyboje.

Kariuomenė ginkluota pasenusiomis švediškomis sistemomis RBS–70, kurių šiuolaikiniame kare beveik neįmanoma panaudoti: šios sistemos išskleidimui ir parengimui kovai reikia 15–20 minučių – o dabartinių lėktuvų greitis toks, kad per šitiek laiko jie jau bus perskridę visą Lietuvą. RBS – griozdiškas, šiai sistemai reikalinga pagalbinė įranga (pvz, netoliese turi būti įrengtas oro erdvės stebėjimo radaras ir t.t.). Gynybos ekspertų teigimu, šis ginklas dabartinėmis sąlygomis yra visiškai netinkamas ir neefektyvus.

Kariuomenė turi ir nepalyginamai geresnių priešlėktuvinių ginklų – raketų „Stinger“. Tačiau jų yra labai mažai. Be to, šis „Stinger“ modelis statomas ant trikojo (papildomas svoris ir gaišatis).

Kariuomenei būtinos nešiojamos priešlėktuvinės raketos. Tokį „Stinger“ užsidėjęs ant peties karys iššauna raketą ir gali iškart trauktis iš šūvio vietos – pasitraukimui yra 1–2 minutės (per tiek laiko atsako priešo kontrugnies sistemos, fiksuojančios šūvio vietą).

Tačiau per visą nepriklausomybės laikotarpį rankinių priešlėktuvinių raketų nenupirkta.

Tankai Lietuvos žeme ramiai nevažinės

Prieštankinės ginkluotės taip pat labai trūksta. Gerai nors tiek, kad Lietuvos kariuomenės prieštankiniai ginklai efektyvesni, nei priešlėktuviniai. Pagrindinis mūsų kariuomenės šios rūšies ginklas – švediškas „Carl Gustaf“. Bet ir jų trūksta.

Beje, „Carl Gustaf“ aptarnavimui reikia bent dviejų apmokytų karių. O nešiojama amerikietiška prieštankinių raketų sistema „Javelin“ gali naudotis net nemokytas civilis – tereikia nukreipti taikiklį į tanką ir nuspausti mygtuką. Visa kita padaro pati raketa. Šių raketų pataikymo tikslumas – 99 proc. (1 proc. paliekamas dėl galimo gedimo sistemoje). Pasak ekspertų, „Javelin“ – garantuota mirtis rusų tankams. Po šios raketos pataikymo iš moderniausio rusiško tanko lieka tik ištaškyti apdegę gelžgaliai.

Lietuvos kariuomenė turi sistemų „Javelin“. Tačiau reikėtų jų turėti daug daugiau. Kadangi Lietuvoje nėra natūralių gamtinių kliūčių tankams, todėl „Javelin“, pasak ekspertų, yra būtini.

Sunkieji kulkosvaidžiai skrodžia rusų šarvuočius

Rusai į Ukrainą įsiveržė su BTR ir naujaisiais šarvuočiais „Tigr“, dauguma pastarųjų apginkluoti lengvaisiais kulkosvaidžiais. Prieš rusiškus „Tigr“ ir BTR labai efektyvūs ginklai – sunkieji kulkosvaidžiai, kuriais apginkluoti mūsų kariuomenės šarvuočiai ir visureigiai. Sunkiųjų kulkosvaidžių kulkos lengvai perskrodžia rusiškus šarvuočius ir padaro tai iš toliau, nei siekia rusų ginkluotė. Todėl kariuomenei reikia dar daugiau tokių ginklų.

Lietuvos kariuomenė turi nemažai snaiperinių šautuvų, bet ir jų reikia dar daugiau. Tam reikalingos nedidelės investicijos, o rezultatai dideli (tai buvo įrodyta Balkanų karo metu).

Naktinio matymo prietaisai – Rusijos kariuomenės silpna vieta. Jie vis dar naudoja šiuos prietaisus, pritvirtintus prie ginklo (Vakarai to seniai atsisakė). Naujos kartos naktinio matymo prietaisai tvirtinami ant šalmo, ties viena akimi – tai suteikia kariui daug didesnes galimybes kaunantis tamsoje.

Tai brangūs ir labai jautrūs prietaisai, juos būtina saugoti ir deramai prižiūrėti, o tai sugeba tik gerai apmokyti kariai. Lietuvos kariuomenė juos turi, bet irgi pernelyg mažai.

Visureigius gali tekti rekvizuoti

Niekas neabejoja, kad pozicinio karo nebus, bus asimetrinis karas, o tam būtinas kuo didesnis manevringumas. Tam tinkamiausia transporto priemonė – visureigiai. Jų turi būti pakankamai visuose daliniuose, tačiau taip nėra.

Pasak gynybos ekspertų, prasidėjus karo veiksmams visureigius gali tekti rekvizuoti iš įmonių ir gyventojų. „Kaip pokariu – teks rašyti raštelius ir rekvizuoti gynybos reikmėms“, – sakė ekspertai.

Palydovinis ryšys – kontrpropagandai

Specialistai sako, kad kariuomenės radijo ryšio priemonės yra neblogos. Tačiau reikia įsigyti daugiau palydovinio ryšio priemonių.

Neabejojama, kad užpuolikai pasistengs kuo greičiau išjungti mobilųjį ryšį. Tai galima padaryti elektroninėmis priemonėmis arba paprasčiausiai užėmus ryšių operatorių būstines ir išjungus aparatūrą.

Palydovinis ryšys ne tik užtikrintų dalinių veiksmų koordinavimą bei ryšį su visu pasauliu. Tai kovos su priešo propaganda priemonė. Pavyzdžiui, rusai nuo seno mėgsta tvirtinti, kad jiems visur (kokią šalį jie beužpultų) priešinasi „banditų“ gaujos. Filmuojant ir iškart platinant pasauliui susirėmimus, mūšius, būtų akivaizdu, kad su rusais kaunasi ne kažkokie „banditai“, o uniformuoti Lietuvos – NATO narės – kariuomenės kariai.

„Panašu į eismo įvykį, kurio dalyviai vienas kitą kaltina važiavus degant raudonam šviesoforo signalui. Jei automobilyje buvo vaizdo registratorius, kaltininkas gali įrodinėti savo „tiesas“ kiek nori – visiems viskas aišku“, – vaizdžiai palygino vienas iš pašnekovų.

Kariuomenės milijonų ištaškymas

Nepaisant to, kad kariuomenei gyvybiškai trūksta kai kurių ginklų ir įrangos, politikų valdoma Krašto apsaugos ministerija šimtus milijonų litų taško labai abejotiniems, bet labai brangiems pirkiniams.

Už 200 milijonų buvo nupirkti du išminavimo laivai. Kam jie reikalingi, niekas negali įtikinamai paaiškinti. Pagal vieną teoriją, priešams užminavus Klaipėdos uosto prieigas, šie laivai turėtų išminuoti. Tačiau nėra beveik jokios tikimybės, kad prasidėjus karui šie laiveliai, neturintys jokios nors kiek rimtesnės ugnies galios, išliks. Juos nuskandinti ar užgrobti – labai lengva.

Už 70 milijonų litų kariuomenei nupirkta 50 galingų sunkvežimių SISU. Pasak gynybos ekspertų, tai geros, patikimos mašinos, tačiau karo metu visiškai nenaudingos – kovai jos nenaudojamos, tai logistinės paskirties sunkvežimiai. O asimetrinio karo metu, kai nėra fronto linijos ir į ją nieko nereikia atvežti, šios mašinos visiškai nenaudingos.

Dabar sumanyta iš kariuomenės paimti dar per 30 milijonų perkamiems paieškos ir gelbėjimo sraigtasparniams. Karo atveju jie galėtų būti panaudoti nebent kaip transporto priemonės, bet ne kaip kovos orlaiviai.

Paskaičiuota, ką už šiuos 300 milijonų litų buvo galima nupirkti: apie 600 kovai pritaikytų visureigių (būtų užtekę visiems daliniams) arba 150 prieštankinių sistemų „Javelin“ (arba 370 raketų šioms sistemoms), arba 4 tūkst. nešiojamų priešlėktuvinių raketų „Stinger“.

O ministerija, užuot ginklavusi kariuomenę, pastaruoju metu sugalvojo įsigyti naują gelbėjimo laivą (irgi be ugnies galios) už daugiau nei 100 milijonų litų.