Karkvabaliai graužia lapus, ar mes valgysime karkvabalius?

Ga­li­ma rink­ti ir nu­gnyb­ti gal­vą

Gam­ti­nin­kas, Šiau­lių uni­ver­si­te­to Gam­tos mu­zie­jaus įkū­rė­jas Sta­sys Gliau­dys aiš­ki­no, jog šie­met ma­siš­kai skrai­do kark­va­ba­liai, nes iš ler­vų iš­si­vys­tė vabz­džiai. Anot gam­ti­nin­ko, šis ant­plū­dis kar­to­ja­si maž­daug kas ket­ve­rius me­tus – tiek trun­ka kark­va­ba­lių vys­ty­mo­si cik­las: nuo kiau­ši­nė­lių iki ler­vos, lė­liu­kės ir suau­gu­sio kark­va­ba­lio.

„Da­bar jie mai­ti­na­si, va­sa­ros pa­bai­go­je su­dės kiau­ši­nė­lius ir tuo vis­kas už­si­baigs“, – ra­mi­no gam­ti­nin­kas.

Suau­gę kark­va­ba­liai min­ta me­džių la­pais. Pa­čiais kark­va­ba­liais min­ta paukš­čiai, ypač daug jų su­nai­ki­na ki­rai.

Kaip žmo­gui ap­si­gin­ti nuo šių va­ba­lų?

„Skrai­dan­čius kark­va­ba­lius nai­kin­ti sun­ku. Ma­si­nio nai­ki­ni­mo prie­mo­nės nė­ra. Jei­gu me­džiai ap­li­pę kark­va­ba­liais, ga­li­ma juos rink­ti ran­ko­mis, su­spaus­ti gal­vą ir iš­mes­ti. Ta­da skruz­dė­lės ir paukš­čiai juos su­nau­dos kaip mais­tą“, – pa­ta­rė S. Gliau­dys.

Kai kas ir val­go

Gam­ti­nin­kas sa­ko, kad kark­va­ba­lių žmo­gui bi­jo­ti ne­rei­kia, ga­li­ma lies­ti ran­ko­mis, nes jie vi­siš­kai ne­pa­vo­jin­gi: ne­si­kan­džio­ja, li­gų ne­pla­ti­na.

Jis sa­kė, kad va­ba­lus ga­li­ma nau­do­ti mais­tui – kaip kai ku­rios Af­ri­kos ar­ba Azi­jos tau­tos.

„Kark­va­ba­lius ga­li­ma ant kep­tu­vės pa­skru­din­ti su prie­sko­niais, nu­lu­pus jų vir­šu­ti­nę da­lį, nes ji sun­kiai virš­ki­na­ma. Ta­da bū­si­me la­bai mo­der­nūs – juk da­bar ieš­ko­me mo­der­niz­mo“, – šyp­so­jo­si gam­ti­nin­kas.

Pats S. Gliau­dys skru­din­tų kark­va­ba­lių sa­kė ne­ra­ga­vęs, nes nė­ra lin­kęs į mo­der­niz­mą.

Ler­vos – di­džiau­sios nio­ko­to­jos

Lie­tu­vo­je la­biau­siai pa­pli­tę pa­pras­tie­ji gram­buo­liai vei­sia­si pie­vo­se, dar­žuo­se. Jų ler­vas, stam­bius, bal­tus kir­mi­nus, ru­do­mis gal­vo­mis, ga­li­ma ras­ti, pa­vyz­džiui, ka­sant bul­ves. Miš­ki­niai gram­buo­liai vei­sia­si miš­kuo­se. Ler­vos pa­da­ro dau­giau ža­los ne­gu suau­gę kark­va­ba­liai, nes min­ta au­ga­lų šak­ni­mis.

S. Gliau­dys sa­ko, kad ler­vos ypač ken­kia so­di­nu­kams – nu­grau­žus eg­lai­čių, pu­šai­čių šak­nis, jos nu­džiūs­ta. Anot gam­ti­nin­ko, ler­vos yra tik­ras ska­nu­my­nas paukš­čiams, ta­čiau jos iš že­mės neiš­len­da, to­dėl jiems sun­ku jas su­ras­ti.

So­di­nu­kų šak­nis ap­sau­go­ti rei­kė­tų prieš so­di­nant jas pa­mir­kius į spe­cia­lią pes­ti­ci­dų tu­rin­čią ma­sę.

Šiau­lių miš­kų ler­vos ne­siau­bia

Šiau­lių urė­di­jos urė­das Sta­sys Pa­liš­kis sa­kė, kad suau­gę kark­va­ba­liai pro­ble­mų ne­ke­lia: yra ir ki­tų va­ba­lų, ku­rie ma­siš­kai grau­žia me­džių la­pus.

Dau­giau bė­dų, anot jo, ga­li at­si­ras­ti po 2-3 me­tų, kai priaugs iš šie­me­ti­nių kark­va­ba­lių su­dė­tų kiau­ši­nė­lių iš­si­ri­tu­sios ler­vos. Jų bu­vi­mo že­mė­je lai­kas pri­klau­so nuo oro są­ly­gų, o pa­da­ry­ta ža­la – nuo jų dy­džio. Kuo pa­lan­kes­nės są­ly­gos, tuo grei­čiau jos užau­ga, o kuo di­des­nės ler­vos, tuo dau­giau grau­žia.

„Že­mė­je tas bal­tas kir­mi­nas iš­si­rau­sia grio­ve­lį, su­ran­da šak­nis ir jas nu­grau­žia. Ypač daug jų – dir­ba­mo­je že­mė­je. La­bai mėgs­ta pu­šies žel­di­nius“, – sa­kė urė­das.

Anot S. Pa­liš­kio, Šiau­lių miš­kų urė­di­jos že­mė kark­va­ba­lių ler­voms veis­tis ne­pa­lan­ki: ji sun­ki ir drėg­na, o kark­va­ba­lių ler­vos gy­ve­na ten, kur smė­ly­nai, sau­ses­nės vie­tos.

Urė­di­jos dai­gy­ne-me­de­ly­ne bu­vo už­si­vei­sę kark­va­ba­lio ler­vų, ku­rios ten pa­te­ko su kom­pos­tu iš ūki­nin­kų. Ta­čiau be­dir­bant, jos iš­ny­ko sa­vai­me.

Urė­das aiš­ki­no, kad pa­grin­di­nis ženk­las, jog pie­vo­je vei­sia­si kark­va­ba­lių ler­vos, – kur­mių iš­raus­ta že­mė. Nors nie­kam ne­pa­tin­ka kur­mių iš­vers­tos pie­vos, ta­čiau jie yra pa­grin­di­niai ko­vo­to­jai su va­ba­lais: „Gy­vū­nai gam­to­je pa­tys vis­ką su­tvar­ko.“