Karas - ne Kijevo, o Maskvos ir Vašingtono

- Aiškėja, kad ne kokia nors Europos Sąjunga, kuri niekaip nesuformuoja savo pozicijos, o atskiros Vakarų valstybės turi labai skirtingus interesus Ukrainoje. Kokie tai interesai?

- Interesai Ukrainoje pirmiausia yra sąlygoti geopolitinių ir ekonominių problemų. Tai labai gerai atskleidžia Rusijos prezidento patarėjo Sergejaus Glazjevo atsakymas, kaip Rusija atsakytų į galimas sankcijas. Tai yra sensacingo pobūdžio teiginiai, atskleidžiantys ir visą konflikto esmę, tik niekas to nenori pastebėti. O Glazjevas pasakė, kad Rusija atsisakys dolerio. Tai yra esmių esmė. Jeigu JAV įves kokias nors sankcijas, tai pastūmės Rusiją eiti tuo keliu, kuriuo ji jau ir taip eina, tik bus judama greičiau. O tuo keliu ji eina ne viena - kartu eina ir Kinija, ir Indija, ir Brazilija, ir daugelis kitų. Net be šitų šalių daugelis valstybių jau dabar tarpusavyje atsiskaito nacionalinėmis valiutomis, apeidamos dolerį.

- Amerikos Valstijos dirbtinai kelia chaosą, kad tik niekas neatsisakytų dolerio? Kuo tai susiję su įvykiais Ukrainoje?

- Gali atrodyti, kad šios problemos yra toli nuo Ukrainos, bet iš tikrųjų tai yra tiesiogiai susiję dalykai. Pasitelkiant tą chaosą ir norima sustabdyti šitų procesų eigą: kad valstybės būtų pririštos prie dolerio, kad jos išliktų dabartinėje finansinėje sistemoje, kuri yra kontroliuojama JAV. O ES objektyviai negali būti suinteresuota chaosu Ukrainoje, todėl ES nepasirašo dėl jokių sankcijų. Gąsdinimas sankcijomis ateina iš Amerikos pusės, o štai svarbiausia ES valstybė Vokietija sako, kad jokių sankcijų net nesvarsto. Be to, Vokietijos spauda pilna straipsnių apie būtinybę federalizuoti Ukrainą, vokiečių televizijų tonas taip pat smarkiai pasikeitė - jie pradeda duoti daug informacijos apie Rytų Ukrainą, kad ten gyvena daug rusų, kitaip sakant, pradėjo objektyviau kalbėti.

- Ar galime daryti prielaidą, kad Jungtinės Valstijos, dirbtinai keldamos chaosą Ukrainoje, bando pritraukti dolerines investicijas į savo šalį?

- Pirmiausia supraskime, kad Ukrainos konflikte nėra nei „gerųjų“ Vakarų, nei „blogųjų“ Rytų arba atvirkščiai, kaip nėra vien tik juodo ar balto pasaulio. Amerika iki ausų skendi skolose ir jau nebegali išlaikyti aukšto pragyvenimo lygio vien tik spausdindama dolerius. Vadinasi, galima ištraukti investicijas iš Rytų Europos. O kur tie investuotojai bėgs? Žinoma, kad į saugią Ameriką, nes visur kitur - neaiški padėtis arba chaosas. Todėl Amerikai reikia, kad chaoso būtų kuo daugiau ir ne tik Ukrainoje, o pirmiausia - Rusijoje. Kad žmonėms būtų aiškiau, kokia yra reali Amerikos valstybės skola, perkelkime ją į Lietuvą. JAV gyvena 300 mln. žmonių, Lietuvoje - 3 mln. JAV skola dabar sudaro 17 trln. dolerių. Kad atitiktų gyventojų skaičių nubraukime du nulius, tad gauname 170 mlrd. dolerių. Padauginame iš dolerio kurso, t.y. iš 2,5, ir turime Lietuvos skolą 425 mlrd. litų, t.y. beveik pusę trilijono. Tokiu atveju mes vien tik palūkanų sumokėtume visą šalies biudžetą. Štai dėl to ir reikalingas Amerikai chaosas visame pasaulyje, kad galėtų palaikyti savo dolerio gyvybingumą ir toliau gyventi į skolą, gerokai nemažindama savo pragyvenimo lygio, nes tokiu atveju chaosas prasidės jau ne kažkur Ukrainoje, o pačioje Amerikoje.

- O koks Vokietijos interesas? Pas mus juk Vakarai dažnai vaizduojami kaip vientisas „demokratijos“ monolitas...

- Nėra ten jokio monolito, nes visi puoselėja tik savo interesus. Vokiečiai būtent labiausiai bijo chaoso, todėl elgiasi visiškai priešingai nei Amerika. Ukrainoje yra 50 mln. žmonių. Ir taip neaišku, kuo ten viskas baigsis. Juk pinigų ji neturi, įmanomas visiškas valstybės bankrotas, o tai sukels naujus masinius neramumus. Kur tie milijonai žmonių bėgs? Dalis bėgs į Rusiją, tačiau didesnė dalis - per Lenkiją į Vokietiją. O tai yra papildomas destabilizavimo faktorius Europai. O Europa pati yra paskendusi problemose. Juk skolos tai niekur nedingo, nedarbas auga ir toliau, vartojimas ir toliau krinta. Kitaip sakant, krizė tęsiasi, o čia dar Ukraina... Todėl objektyviai atsiranda Vokietijos ir Rusijos bendras interesas kažkaip ramiai sutvarkyti Ukrainos reikalą.

- Vokietija bet kokiu atveju niekur nesikiš ir jokių sankcijų niekam neskelbs?

- Nesikiš, nes objektyviai ji tuo nėra suinteresuota. Vokietijai chaoso nereikia, o rusai, išskyrus Krymą, taip pat toliau niekur neina. Tačiau grįžkime į JAV poziciją. Jeigu būčiau amerikonu, tai būtinai turėčiau interesą, kad Rusija pultų Ukrainą toliau. Tokiu atveju JAV turėtų puikią spaudimo priemonę Briuseliui paremti Vašingtono politiką, įsikišti į konfliktą kuo giliau, kurti naują chaosą... O vokiečiai mąsto kaip tik priešingai. Beje, vos prieš porą savaičių Rumunija visiškai rimtai aukščiausiu lygiu svarstė įvesti kariuomenę į Bukoviną, o rumunų spauda atvirai šnekėjo, kad nereikia laukti konflikto pabaigos. Tačiau čia įsikišo Angela Merkel ir rumunai staiga atsisakė visų pretenzijų... Tai dar vienas pavyzdys, kaip Vokietija stengiasi gesinti potencialius konfliktus Europoje. Kitas pavyzdys: vasario 21 d. susitarimą, kai V.Janukovyčius galutinai sutiko su visais opozicijos reikalavimais, pasirašė konfliktui tarpininkavę vokiečiai, prancūzai ir lenkai. Amerikiečių parašo ten nebuvo ir jie ten nedalyvavo. Šis susitarimas turėjo nugesinti konfliktą ir staiga naktį į 22 d. atsiranda snaiperiai ir konfliktas dar pagilėja... Kodėl turėtume tikėti atsitiktinumais?

- Ką toliau darys JAV ir koks čia Lietuvos interesas?

- Amerika darys tą patį, ką daro pastaruosius keletą metų. Tai, ką ir sako garsioji neokonservatorių ideologija, sukurta prieš daugelį metų. Ji vadinasi „Kontroliuojamo chaoso teorija“. Trumpai tariant, ši teorija sako, kad kuo daugiau bus chaoso pasaulyje, tuo geriau bus Jungtinėms Valstijoms. Nes kai pasaulyje chaosas, pinigų turintys žmonės turi kažkur bėgti. Jeigu turi milijardą dolerių, tai esi suinteresuotas išsaugoti tų pinigų perkamąją galią. O amerikonai, turėdami beprotišką skolą, suinteresuoti, kad pinigai eitų pas juos. Lietuvos interesas būtų sėdėti tyliai ir laukti, kuo viskas pasibaigs. Bet mes elgiamės kaip tik priešingai: šokinėjame aukščiau už visus kitus. Aš suprantu, iš kur atsiranda dalies mūsų veikėjų tokia karšta reakcija. Kiekvienoje visuomenėje yra dalis labai primityviai mąstančių žmonių. Tas jų mąstymas remiasi tokiu juodu ir baltu pasaulio vaizdu: yra blogi Rytai ir geri Vakarai. Tada, jeigu tu eksploatuosi šitą pasaulio matymą, tai visada turėsi rinkėjų balsų.

- Visos imperijos turi tendenciją plėstis arba žlugti. Rusija šiuo metu akivaizdžiai plečiasi.

- Koks buvo rusų motyvas 1940 m. atsirasti Baltijos valstybėse? Dabar aiškinama beveik taip: Stalinas vieną rytą atsibudo ir nutarė iš neturėjimo ką veikti užimti „Pribaltiką“. O kad prieš tai keletą metų vyko Maskvos derybos su anglais ir prancūzais, kad jie garantuotų Baltijos valstybių saugumą artėjančio karo akivaizdoje - nutylima. Tačiau anglai su prancūzais jokių garantijų duoti nenorėjo, nors buvo visiškai aišku, kad vokiečiai čia mus užims be jokio vargo. Rusai mąstė taip: tokiu atveju fronto linija atsiranda prie pat Maskvos ir Leningrado. Ilgametės derybos žlugo ir tik tada buvo įvykdytas spektaklis su visu vadinamosios tarybų valdžios įvedimu.

- Na, o kur garantijos, kad rusai spektaklio nepakartos? O gal ir dabar vyksta kokios nors derybos dėl „saugumo garantijų“? Štai žinome, kad ir Ukrainai 1994 m. buvo suteiktos visos „teritorinio vientisumo“ garantijos mainais į atominio ginklo atsisakymą, o rusai dabar okupavę Krymą.

- Lygiai tas pats. Nėra jokių garantijų ir jų negali būti. Karas vyksta jau dabar, tik kitokiu pavidalu. O tai, kas vyksta Ukrainoje, yra šio pasaulinio karo rezultatas. Mes dabar esame pafrontės valstybė.

- Bet ir ta pati Rusija nesunkiai gali prispausdinti pinigų ar naftos ir dujų dolerius investuoti į jai naudingus politikus. Juk rusai visokius šrioderius Europoje perka urmu...

- Be abejo, jie elgiasi lygiai taip pat. Tai yra natūralu. Lietuva yra įveliama į šitą didžiulį geopolitinį žaidimą, todėl į viską reikėtų žiūrėti labai atsargiai ir objektyviai. Bet būtent ramaus analitinio požiūrio į pasaulį pas mus labiausiai ir pasigendu. Šiandien Lietuvos užsienio politikai vadovauja žmonės, kurie buvo ištikimi Maskvos tarnai. Ir tai yra jų tam tikras psichologinis reliktas. Tai noras turėti šeimininką.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“