Kaip pragyventi iš pensijos: 22-oji diena

Eksperimentas

22-oji "Vakarų ekspreso" eksperimento, kaip pragyventi iš pensijos, diena, jo dalyvei Danguolei Kokštienei buvo palyginti rami. Nei ji pas ką nors ėjo, nei pas ją kas užėjo. "Ir tuo buvau patenkinta, nes man reikalingos ir vienatvės "dozės",- sakė moteris.

Balansas - 0 Lt

Tą dieną Danguolei nieko neprireikė, tad ir išlaidų neturėjo.

Pusryčiams ji valgė sumuštinių su virtos vištienos gabaliukais ir marinuotu agurku, gėrė balintos kavos. Pietums užbaigė vakarykščiai virtą kvietinių kruopų sriubą. Vakarienei - bulvių košė su spirgučiais. Racione buvo ir liepžiedžių arbata su medumi, obuolys.

Svečiai ir viešnios

Ir į pensiją išėjusiam žmogui reikalingas bendravimas. Gal net labiau nei dirbant. Tačiau daugelis pensinio amžiaus žmonių to bendravimo vengia. Ne todėl, kad nenorėtų draugijos, o todėl, kad bendravimas dažnai susijęs ir su papildomomis išlaidomis.

Kaip pastebėjome eksperimento dienomis, ponios Danguolės bendravimo ratas - ne vien artimieji. Kaip ji priima svečius?

"Dažniausi svečiai, žinoma, saviškiai. Tai juos pamaitinu tuo, ką turiu. Arba pasistengiu pagaminti tai, ką jie mėgsta: sūnus - barščius ir bulvinius blynus (sako, kad tokių, kokius aš iškepu, niekur nėra), Emilija - pienišką sriubą su makaronais, Linas - kokį mėsišką kepsnį", - dėstė Danguolė.

Na, o iš toliau apsilanko jaunystės draugė vilnietė, brolis, brolienė, dukterėčia, teta. "Kadangi vienu metu tegaliu apnakvindinti tik du žmones, tai aš svečių "srautus" turiu pareguliuoti",- prisipažino moteris. Svečiams nakvoti ji turi sulankstomą čiužinį. Sofą lovą ji užleidžia svečiams, o ant čiužinio gulasi pati. Bet kartais būna ir atvirkščiai, kai svečiai tiesiog užsispiria miegoti ant grindų.

"Jeigu kas į svečius užeina iš anksto nepranešęs, pavaišinu arbata arba kava. Na, o jeigu atvažiuoja iš toliau, tai nuperku ką nors skanesnio ar pagaminu", - sakė moteris. Ir dar paaiškino: "Valgiui niekada neteikiau pernelyg daug reikšmės, nedarau to ir dabar. Mano tėvelis nuolat kartodavo Sokrato žodžius, kad mes gyvename ne tam, kad valgytume, tačiau valgome, kad gyventume. Taigi tiek mano draugams, tiek man pačiai susitikus svarbiausia yra ne prisigrūsti skrandžius, o pabendrauti",- sakė Danguolė.

Beje, egzistuoja ir tam tikri tų susitikimų ritualai: su viena iš draugių būtinai padainuoja, duetu traukia ir su broliu. "Brolio labai gražus baritonas, ir mudviem gerai išeina. Be to, su broliu "patarškam" lenkiškai. Vienas senelių buvo lenkas, mama kalbėdavo lenkiškai. Tad, kai brolis atvažiuoja iš Vilniaus, yra proga pakalbėti šia kalba, kad neužmirščiau visiškai. Kadaise lenkų kalbos mokėjimas labai praplėsdavo akiratį - galėdavau skaityti tai, ko nebūdavo nei lietuvių, nei rusų kalbomis",- paaiškino Danguolė. O su broliene - vėl savas ritualas: palošti kortomis.

Jai įdomiausia kompanija - du trys žmonės. Bet lengviausia kalbėtis dviese.

Gražina JUODYTĖ