Kaimuose žmonės maistui išleidžia mažiau

Sodybos ištuštėjusios

Dešimt metų Aukštaitijoje maisto produktus į nuošalius kaimus vežiojęs panevėžietis Albinas Kvedaras šį smulkų verslą užbaigė prieš du mėnesius. „Bankrutavau. Yra kaimelių, kur didesnė pusė sodybų užkaltais langais - senukai išmirė, o jų vaikai emigravę, neatvažiuoja į tėviškę gyventi. Pirkėjų nebėr, nežinau, kaip dabar gyvens močiutės, kuriomis aš vienas tesirūpindavau“, - nerimauja Albinas.

Maisto prekių išvežiotojas geriausiais laikais pas savo močiutes su prekėmis važiuodavo penkis kartus per savaitę, vėliau tik tris kartus, paskui du. Šiemet artėjant žiemai pasiskaičiavęs visas išlaidas, A. Kvedaras priėjo prie skaudžios išvados, kad taip verslauti neapsimoka.

Verslininkas turėjo automobilį su šaldikliu, licenciją ir žinojo kiekvieną kaimą ir sodybą, kur yra laukiamas. Prie automobilinės parduotuvės susirinkdavo po 20-30 žmonių, dabar ateina tik 10-15. Albinas aplankydavo tik nuošalius kaimus, kur iki miestelių parduotuvių 3-5 kilometrai ir garbaus amžiaus žmonėms automobilinės parduotuvės - tikras išganymas. Jo nuolatiniai pirkėjai išleisdavo po 50-60 litų. Su lazdomis atėjusioms močiutėms pirkinius Albinas pats nunešdavo iki trobos. Atveždavo ne tik būtiniausių prekių, bet ir skanėstų, visko, ko jos užsisakydavo.

„Keliai į nuošalius kaimus prasti, automobiliui reikia remonto, brangsta kuras. Suskaičiavęs visas išlaidas, supratau, kad po dešimties metų darbo turiu baigti savo versliuką, dabar prekiauju kioskelyje mieste“, - tikina verslininkas.

Panevėžio rajono Krekenavos seniūnijos Burvelių kaimo gyventoja Jadvyga Kauneckienė teigia, kad anksčiau į jos sodybą užsukdavo automobilinė parduotuvė net iš Raseinių, bet kartą užklimpęs vairuotojas daugiau nebeatvažiuoja. Iki artimiausios parduotuvės Krekenavoje 7 kilometrai. Autobusu į Panevėžį galima nuvažiuoti tik apie 16 valandą“. Tokiu metu jau nebesusitvarkysi reikalų, o ir grįžti nėra su kuo. Tektų nakvoti autobusų stoty, laukti ryto“, - dėl prasto susisiekimo sielojasi burveliškietė.

Perka mažiau

Lietuvos kooperatyvų sąjungos prekybos sistemos narės UAB „Šilažolė“ direktorė Vidutė Stasė Audickienė teigia, kad kaimuose ir miesteliuose esančių parduotuvių apyvarta mažėja. Žmonės maistui išleidžia mažiau.

Kaimuose neprekiaujama tik labai brangiomis, greitai gendančiomis prekėmis“. Į miestą kaimo žmogui važiuoti nereikia, asortimentas didelis, taikome nuolaidas. Galime tai daryti, nes KOOPS prekybos sistema vienija net 320 parduotuvių. Žmonės kaimuose jau ir vištų nebelaiko, perka kiaušinius parduotuvėje, vežame ir pieno produktų. Duona prekiaujame gamintojo kainomis, nes konkurencija yra didžiulė. Vietovėse, kur daugiau darbo, stiprios žemės ūkio bendrovės, žmonės dirba ir gauna atlyginimus, daugiau išleidžia ir parduotuvėse. Apyvarta šokteli tomis dienomis, kai pervedamos ar atnešamos pensijos, socialinės išmokos“, - tikina V. S. Audickienė.

Tamsios, nešvarios, užgriozdintos kaimų parduotuvės jau praeitis. Dauguma yra suremontuotos, su kondicionieriais, šviesios, papuoštos Kalėdoms. Yra ne tik kūčiukų ar šakočių, bet ir žaislų vaikams, ūkinių prekių. Jei žmogus užsisako, atvežama ir botų, kaliošų, cemento ar šiferio. Kaimų parduotuvės visuomet atviros, dirba be poilsio dienų. „Jei poilsiautume, bemat bankrutuotume“, - neslepia V. S. Audickienė. Kaimo žmogui svarbus kiekvienas centas. Jei kitoje keliuko pusėje kas nors kainuoja 5 centais pigiau, pirkėjas traukia, kur gali sutaupyti.

Panemunėlyje 4 parduotuvės

Rokiškio rajono Panemunėlio seniūnas Anicetas Bytautas teigia, kad miestelyje gyvena 300 žmonių, o Panemunėlio geležinkelio stotyje gyventojų apie 600. Veikia 4 parduotuvės ir nė viena nebankrutuoja. Panemunėlis nebegarsėja linais, nelikus linų augintojų, žlugo ir linų apdirbimo įmonė. Panemunėlyje dabar veikia medienos apdirbimo cechas, kur dirba 60 žmonių, yra apie 10 stipresnių ūkininkų.

Kadangi iki Rokiškio tik 20 kilometrų, Panemunėlio gyventojai važiuoja į rajono centrą apsipirkti, pasižvalgyti po turgų, nusikirpti plaukų, jei nenori, kad galvą kirpimo mašinėle nudžyrintų žmona.

Panemunėlio seniūnas teigia, kad seniūnija jau gyvena kalėdinėmis nuotaikomis, ruošiasi statyti eglutę, prie jos pakviesti vaikus, kurie nelanko darželio ir mokyklos, ugdomi namuose.

Nepasakytum, kad gyvenimas Panemunėlyje blogėja, žmonės jau mažiau skundžiasi, tačiau tebegailinčių kolūkių, gyvenančių praeitimi ir nenorinčių savimi pasirūpinti dar yra.

Pumpėnuose trūksta darbo

Pasvalio rajone prie automagistralės „Via Baltica“ esančio Pumpėnų miestelio gyventojai turi visko, kas būtiniausia - yra ambulatorija, vidurinė mokykla, kultūros namai, 4 parduotuvės, bažnyčia. Į tolimesnius kaimus - Vilkiškius, Moliūnus, Aukštagojį du kartus per savaitę atvažiuoja automobilinės parduotuvės. „Nors kaime tik kelios trobos, žmonės be duonos nesėdi“, - teigia Pumpėnų seniūnė Regina Rapkevičienė. Neįgaliuosius lanko ir viskuo aprūpina lankomosios priežiūros darbuotojos.

Seniūnė teigia, kad šie metai rajono savivaldybei buvo sunkūs. Už gruodį biudžetinių įstaigų, taip pat ir seniūnijų darbuotojai atlyginimus gaus tik sausio mėnesį. Tačiau socialinės išmokos nevėluos.

Pumpėnų seniūnijoje skurdžiai verčiasi apie 700 žmonių. Kas antrą mėnesį su traktoriaus priekaba į kaimus vežamos kruopos, miltai. Žmonės ieško darbo, laukia, kol atsilaisvins vietelė padirbėti viešuosius darbus ir bent kiek užsidirbti.

Miestelyje nėra nei kirpyklos, nei siuvyklos. Žmonės nesiima smulkaus verslo. Juos stabdo baimė, kad neįstengs susimokėti visų mokesčių, išlaikyti bent vieną darbuotoją ir bankrutuos. Smulkiųjų paslaugų pumpėniečiai važiuoja į Pasvalį.

Jaunesni užsidirba užsienio šalyse, savo išvykimą deklaruoja seniūnijoje. Sugrįžę su pinigais tvarko, šiltina namus. Kadangi miestelis yra geroje vietoje, prie „Via Baltica“ magistralės, tušti namai neužsistovi, juos nuperka Panevėžio, Pasvalio gyventojai.