Kaimų ir miestelių atsigavimas - tik iliuzija

Skurdo rizikos riba pernai buvo 691 litas per mėnesį vienam asmeniui ir 1452 litai 4 asmenų šeimai -

dviem suaugusiesiems su dviem vaikais iki 14 metų. Tačiau tokiais pinigais kone trečdalis skurstančiųjų - 28,7 proc. - net nedisponavo, o turėjo pragyventi iš mažesnių už skurdo ribą pajamų.

Blogiausia, kad darbas ir darbo jėga mūsų šalyje yra nupiginti iki absurdo, nebegali pragyventi net dirbantis žmogus.

Statistikos departamentas skelbia, kad žemiau skurdo ribos yra atsidūrę net 10,1 proc. dirbančių žmonių. Ką jau kalbėti apie bedarbius, kurių net 53,1 proc. skurdas varo į neviltį.

Lietuvos darbo birža paskelbė, kad šiemet rugsėjo 1 d. Zarasų savivaldybėje nedarbas siekė 17,1, Alytaus - 16,5, Kelmės - 15,5, Anykščių - 15,2, Jurbarko - 14,4, Ignalinos - 12,2 proc. Tačiau nemaža vietovių, kur darbo neturi tik 8 proc. gyventojų.

Kaip iš tiesų gyvena nedidelių miestų, miestelių ir kaimų žmonės, ar rajonuose atsiranda naujų darbdavių? „Respublikos“ kalbinti pašnekovai atskleidžia, kad galimybių aprūpinti žmones darbu yra, tačiau ekonomikos proveržio kaime laukti nevertėtų.

Kelmėje trūksta verslumo

Kelmės, kur nedarbo lygis vienas didžiausių šalyje, meras Vaclovas Andrulis teigia, kad rajone naujų darbdavių neatsiranda. Verslumo padidėjimo su žiburiu nerastum. Vietos verslininkai mėgsta paaimanuoti, esą Kelmėje yra bedarbių, tik darbininkų nėra, tačiau nutyli, kad žmonėms tepasiūlo minimalų atlyginimą, už kurį dirbti neapsimoka.

Kelmiškiai, kaip ir kitų rajonų žmonės, lekia registruotis į darbo biržą, kad tik gautų socialines išmokas. Į aukštąsias ar kolegijas neįstojusių abiturientų, darbo nerandančių aukštųjų mokyklų ir kolegijų absolventų vienintelė gelbėtoja yra darbo birža.

Kelmė yra mačiusi ir geresnių laikų, kol turėjo savo pramonę. Statybos, melioracijos, trikotažo įmones supirkę žmonės gamybos nė nemanė plėtoti. Puikią gamybos bazę turėjusios įmonės bankrutavo ir jau 20 metų stūkso tik tušti, be šeimininkų pamažu irstantys ir griūvantys pastatai, kur vieną kitą patalpėlę nuomoja smulkios įmonėlės. Kelmėje net kepyklos neliko, duona kepama Šaukote.

Kelmės meras V.Andrulis labai norėtų verslumo proveržio, tačiau nevykusi privatizacija verslininkus ilgam įbaugino, žmonės bijo investuoti.

Kelmės rajonas yra žemdirbiškas. Žemelė derliais nelepina, todėl kelmiškiai laiko gyvulių, jų skaičiumi lenkia kaimyninius rajonus. Meras džiaugiasi, kad rajone nebėra laisvos, apleistos žemės, o sustiprėję ūkininkai konkuruoja dėl jos nuomos.

Kitais metais rajono savivaldybė dalyvaus bandomajame socialinės paramos projekte.

„Stengsimės, kad socialinę paramą gautų tik tie žmonės, kuriems ji labiausiai reikalinga“, - tvirtina meras. Buvęs Kražių seniūnas, mero pareigas vos du mėnesius einantis V.Andrulis mano, kad lūžis jau čia pat, gyvenimas turi pradėti keistis. Geriau, kad jis keistųsi į gera.

Ignalinoje dirba ne vietiniai

Ignalinoje gamybos taip pat nėra. Nei dėl energetikos, nei dėl biokuro gamybos nenuveikta nieko, tačiau rajono meras Bronis Ropė teigia, kad Ignalinoje darbo sočiai, vietinių darbininkų neužtenka - pluša atvykėliai.

Ignalinoje verda statybos. Europos Sąjungos lėšomis vykdoma net 50 įvairių projektų. Vietos statybininkai tiek neaprėpia, todėl du trečdaliai statybininkų yra atvykėliai iš Šiaulių, Panevėžio, Vilniaus, Kauno. Viešųjų pirkimų konkursus laimėjusios įmonės savo darbininkus Ignalinoje apgyvendina vagonėliuose, žmonės gyvena neturėdami patogumų, vakarais girtauja, nemato savo šeimų.

Merui apmaudu, kad vargsta atvykėliai, tačiau dar skaudžiau žiūrėti, kad vietiniai žmonės turi gyventi iš pašalpų. Rajono meras mielai suteiktų darbo ignaliniečiams, tačiau viešųjų pirkimų konkursų laimėtoju pagal įstatymus pripažįstamas pasiūlęs pigiausias paslaugas. Pirmumo vietos įmonėms negali būti, todėl du trečdaliai projektų vykdytojų - atvykėliai.

Ignalinoje renovuota jau 15 daugiabučių namų, socialiniai būstai, statomi dienos ir neįgaliųjų centrai, visuomenės sveikatos biuras, tvarkomos gatvės ir parkai, netrūksta elektroninių projektų, atnaujinamos kaimų bibliotekos. Visų projektų vertė apie 60 mln. litų. Rajono savivaldybė pradės dar 50 daugiabučių renovaciją ir neprašys gyventojų imti paskolas iš bankų. Iš daugiabučių renovacijos fondo darbams skolinsis pati savivaldybė, o 50 proc. lėšų iš gyventojų planuojama susigrąžinti per 15-20 metų.

Nedarbas Ignalinos rajone mažėja. Pernai jis siekė 20 proc., dabar nukritęs iki 12,2 proc. Šiemet miškingo ir ežeringo krašto žmonės turėjo progą papildomai užsidirbti. Kas netingėjo, uogavo, grybavo, nešė surinktas gėrybes į supirktuves ir gynėsi nuo skurdo.

Skurdo kas penktas lietuvis

Statistikos departamento duomenimis, pernai kas penktas lietuvis gyveno skurde. 2011 m. iš skurdo neįstengė išbristi net 660 tūkst. gyventojų. Žmones nuo bado gelbėja tik socialinės išmokos. Sunkiausiai verčiasi šeimos, kur viena motina ar vienas tėvas išlaiko 3 ir daugiau vaikų. Sunku ir vienišiams. Jei pajamos menkutės, o darbo nėra - skurdas tyko ir jų.

- Kodėl atsigaunant ekonomikai nedarbas ir skurdas mažėja taip lėtai, vis dar skursta kas penktas šalies gyventojas, - „Respublika“ klausė profesoriaus Romo LAZUTKOS.

- Ekonomika atsigauna, nes šalies įmonės daugiau pagamina, daugiau ir brangiau parduoda produkcijos. Nors gamybos mastai didėja, darbdaviai, siekdami didesnio pelno, nesamdo žymiai daugiau darbuotojų ir nekelia jiems atlyginimų. Darbuotojai nėra organizuoti ir neišsireikalauja didesnių atlyginimų, nes žino, kad kai nedarbas didelis, kitą gerai apmokamą darbą susirasti bus sunku. Tenka taikstytis su darbdavių diktuojamomis sąlygomis. Dėl šios priežasties nedarbas mažėja lėtai, nors eksportuojančios įmonės tikrai gali samdyti daugiau žmonių ir daugiau jiems mokėti.

- Rajonų centruose, miesteliuose ir kaimuose verslas neatsigauna, trūksta geriau apmokamo darbo, todėl žemės ūkio veikla neužsiimantys žmonės skursta. Ar kaime galima tikėtis proveržio

- Prieš kiekvienus rinkimus politikai sako, jog verslui reikia investuoti, kad atsirastų daugiau darbo kaime. Tačiau užmirštama, kad rinkos ekonomika skiriasi nuo planinės. Tarybiniais metais pramonė buvo tolygiai išdėstyta, dabar verslininkai investuoja ten, kur jiems patogiau ir pelningiau, kuria įmones ir darbo vietas didmiesčiuose ar jų priemiesčiuose. Pasirinkimą lemia geresnis susisiekimas, didesnė darbo jėgos pasiūla, didmiesčiuose gyvena daugiau produkcijos vartotojų, todėl nereikia gaminių iš toli atvežti

Politikai neturėtų klaidinti žmonių sakydami, kad dar palauktų. Negalima dalyti pažadų, nes jokia valdžia negalės rajonų centruose ar miesteliuose pristatyti gamyklų. Rinkos ekonomikos sąlygomis neįmanoma nurodinėti, kur verslininkui investuoti

Tačiau savivaldybės ir Vyriausybė bei Seimas gali pasirūpinti, kad kaimo žmonės turėtų geresnį susisiekimą su didesniais miestais, kad viešuoju transportu galėtų atvažiuoti į darbą ir grįžti į namus. Dabar autobusų maršrutai nepatogūs, reisai reti, bilietai brangūs. Geležinkelių infrastruktūra neišplėtota, todėl įsidarbinęs dideliame mieste žmogus po darbo negali parvažiuoti, o jei sėda į automobilį, jam nebeapsimoka važinėti, nes degalai yra brangūs. Kitose šalyse žmonės važinėja traukiniais, kurie kursuoja dažnai, todėl atstumai nieko nereiškia. Lietuvoje būtų optimalu į darbą važinėti 50 km. Žmonės galėtų likti gyventi mažesniuose miesteliuose, tuomet jiems nereikėtų imti paskolų brangiam būstui didmiesčiuose pirkti, lįsti į skolas. Pavyzdžiui, Londone emigrantai važiuoja į darbą valandą ar pusantros ir nesiskundžia. Jeigu daugiau žmonių dirbtų dideliuose miestuose, bet gyventų provincijoje, miesteliuose pagyvėtų smulkusis verslas, juk dirbdami ir uždirbdami jie naudotųsi pigesnėmis smulkiomis paslaugomis savo gyvenamoje vietovėje

Pensininkai jau niekur neišvyks, o jaunimas išvažiuoja ir toliau važiuos dirbti į didesnius miestus. Taip yra visame pasaulyje.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"