Kai motinystė - kančia....

"Mamyte, kokio ilgio tavo plaukai? - Trumpi. - Kiek centimetrų? - Neturiu liniuotės pamatuoti". Tai citata iš laiškų, kurie jau 1 metus ir 3 mėnesius yra vienintelė vienuolikmetės Kristinos ir jos mamos, atliekančios bausmę Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje, bendravimo priemonė.
Aušra - tik viena iš būrio motinų, kurias nusikaltimas ilgiems metams atskyrė nuo vaikų. Tik jos laiką skaičiuoja ne metais, o dienomis, valandomis, minutėmis be meilės, be vaiko šypsenos, be pirmojo jo žodžio "mama"... Bet su viltimi, kad vieną dieną vėjo pustumoje dykumoje ištrykš gaivalinga versmė, kad motinystės džiaugsmas dar sugrįš.
Paklausta apie mamą Kristina šnekėjo nenoriai: "Labai pasiilgstu mamos, bet kažkodėl nesapnuoju". O Lorenas juokėsi prisiminęs, jog sapnavo mamą labai keistai, su barzda... Jaunėlis visažinio tonu prasitarė ir kodėl mamytė kolonijoje - "Už prekybą narkotikais". Tačiau Kristina nuramina tauškalių: "Aš nežinau, kodėl mama nelaisvėje ir man tai visiškai neįdomu".
Vienuolikos metų Kristina ir jaunesnysis jos broliukas devynmetis Lorenas gyvena su tėveliu ir seneliais Klaipėdos rajone, Kretingalės apylinkėje, Bruzdėlynų kaime. "Pas mus kaime gyventi gera, aplinkui labai graži gamta. Žmonės labai darbštūs, nuolat bruzda, visus anksčiau čia buvusius bruzgynus nusausino. Dabar čia pievos ir dirbami laukai. Tik vaikų čia mažai, nėra su kuo žaisti. Todėl aš laisvalaikiu važinėjuosi dviračiu, o brolis sportuoja. Dar labai dažnai važiuoju į Klaipėdą, pas mamytės seserį. Ji turi mažą vaikelį, kurį man labai patinka globoti", - suaugusiojo žmogaus rimtumu pasakojo Kristina.
Taip atvirai su vaikais išsikalbėjome praėjusį sekmadienį grįždami iš Panevėžio, po to, kai Kristina ir Lorenas aplankė ir pasveikino brangiausią pasaulyje žmogų su Motinos diena.
Tuo tarpu važiuojant į Panevėžį vaikai sėdėjo susigūžę ant galinės automobilio sėdynės, suspaudę gėles ir maišelį su dovanomis bei lauktuvėmis mamai ir nepratarė žodžio. Lorenas miegojo. Kristina skaičiavo kilometrus... Vėliau mergaitė prisipažino prieš kelionę visą naktį nemiegojusi. "Laukiau ryto, kada pamatysiu mamą", - tepasakė.

Prie įėjimo į koloniją

Bendrojo režimo pataisos darbų koloniją Panevėžyje atradome nesunkiai. Nustebome, išvydę jaukų, dviaukštį raudonų plytų pastatą prie pat gatvės. Grotos ant langų ir vos matoma spygliuota tvora kitapus pastato dėmesį atkreipė ne iš karto. Galbūt todėl, kad prie įėjimo į koloniją būriavosi žmonės.
Iš visos Lietuvos atvykę nuteistųjų vaikai spaudė gėles ir dovanėles, šalia jų stoviniavo susirūpinę globėjai, formalumus tvarkė vaikų ir kalinčių mamų susitikimo akcijos organizatoriai, vaikus atvežę Visuomenės pažangos fondo atstovai, Liberalų demokratų partijos nariai. Aplinkui zujo žiniasklaidininkai.
Pašnekinome kelias globėjas. Jauna, simpatiška moteris, vedina labai dailiai aprengta šešerių metų mergaite, atvykusi iš Kauno rajono prisistatyti nenorėjo.
"Labai jaudinuosi. Ilgai svarsčiau, ar nesudrums šis susitikimas mano įvaikės emocinės pusiausvyros. Juolab kad neseniai sužinojau, jog jos mama 7-eriems metams laisvės neteko už labai sunkų nusikaltimą - žmogžudystę. (Nužudė ją norėjusį išprievartauti kaimyną. - Aut. past.). Tačiau galiausiai nutarėme susitikti". Paklausta, kas paskatino tokiam atsakingam, pasiaukojančiam žingsniui - imti globoti mergaitę iš vaikų namų, moteris papasakojo, kad pati vaikų globos namuose yra praleidusi labai daug laiko. "Šioje įstaigoje dirbo mano mama. Visada gailėdavau be tėvų gyvenančių vaikų. Pati turiu 5-erių metukų sūnų, o prieš metus įsivaikinome jam sesutę. Vaikams dviese linksmiau augti, o mums, tėvams, tas pats džiaugsmas, tas pats vargas".
Su pustrečių metukų Deividu iš Kupiškio atvykusi globėja ėmė verkti, pastebėjusi, jog pamiršo globotinio asmens dokumentus. "Taip laukėme šio pasimatymo, taip ruošėmės. Deividas nebeatsimena savo tikrosios mamos, matys ją antrą kartą. O jei neįleis... Ką daryti?"
Po beveik valandą užsitęsusios vaikų surašymo procedūros visos problemos buvo išspręstos. Pro duris įėjo visi į pasimatymą su mama atvykusieji 26 vaikai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Prienų, Marijampolės, Šiaulių...

Meilės ašaros

Visi kolonijos svečiai buvo įleisti į nedidelį mokyklos klasę primenantį svečių kambarį. Patalpoje tvyrojo nejauki atmosfera, primenanti laidotuves. Pro grotuotus langus į susirinkusiuosius vaikus smalsiai žvilgčiojo kalėjimo kiemelyje vaikštinėjančios moterys. Kitos ramiai sėdėjo ant suoliuko - deginosi, šnekučiavosi, rūkė.
Pagaliau išmušė taip ilgai laukta minutė - mamos įėjo. Tiksliau, ne įėjo, bet įpuolė - ir būryje žmonių akimis skobotai ieškojo savųjų vaikų. Netrukus gražiai paryškinę moterų akis ir lūpas dažai upeliais drėkino skruostus, o puošnūs drabužiai, suglamžyti ilgai nematyto vaiko glėbyje jau neatrodė taip iškilmingai.
Matant ilgus metus nematytų vaikų iš glėbio nepaleidžiančias mamas, lyg kačiukus ant jų kelių susirangiusius verkšlenančius mažylius - suvirpėjo širdys ir blakstienos net pašaliniams stebėtojams.
"Nuo klaidų mes nė viena neapsaugota, klaidą galima ištaisyti. Svarbiausia neprarasti vaikų meilės, artimumo su jais. To šiandien mes ir norime palinkėti čia esančioms mamytėms", - šluostydama ašaras sakė akcijos iniciatorė, Seimo narė liberalė demokratė Dalia Kutraitė.

"Vaikų atvykimas - brangiausia dovana"

Priėjome prie Kristinos, Loreno ir jų mamytės Aušros. Pasiteiravome, ar jaučia Motinos dienos šventinę nuotaiką?
"Kad vaikai atvažiuoja, man pranešė tik šiandien ryte. Tai buvo didžiulė staigmena ir brangiausia dovana man Motinos dieną. (Aušra pravirko, - Aut. past.) Nesimatėme taip ilgai... Galvojau, kad tik vasarą išvysiu brangiausiuosius savo", - sakė Aušra.

- Ar galėtumėte patvirtinti teiginį, jog motinystė - džiaugsmas?

- Šitokioje vietoje, kai vaikų nėra šalia, motinystė - kančia. O dabar, būdama su jais drauge, - nemoku apsakyti to jausmo, kaip gera. Savo vaikams norėčiau šiandien palinkėti, kad užaugtų gerais žmonėmis...

- Tikriausiai šiandien prisiminėte ir savo mamą? Kokia ji buvo?

- Apie mirusį kalbėti reikia tik gerai... Nieko negaliu pasakyti. Mokiausi internate. Sunki vaikystė mano buvo. Pareidavau į namus savaitgaliais. Motinos dienos nešvęsdavome, sveikindavau savo mamą Kovo 8-ąją, per gimtadienį. Visada atviruką nupiešdavau, gėlių dovanodavau. Šiandien jei ji būtų gyva, pasakyčiau, kad myliu, kad ilgiuosi, kad man jos trūksta...

Neištartas "myliu"

Pokalbį nutraukė kolonijos administratorė, paskelbusi, kad žiniasklaidininkams skirtosios 10 minučių išseko. Nebuvo leista ne tik imti interviu iš vaikus išvydusių moterų, bet ir susitikti su tomis, kurioms nebuvo lemta Motinos dieną išgirsti "myliu" iš savo vaiko lūpų.
Norą susitikti su savo vaikais išreiškė 40 kalinčių motinų. Tačiau akcijos organizatoriai, bandydami surasti mamų pasiilgusius vaikus, susidūrė su sunkumais. "Daugelis vaikų auga pas globėjus, kurie dažnai nenori išleisti globotinio pas tikrąją mamą, atsirado ir pasmerkusių savo gimdytoją vaikų", - pasakojo liberalai demokratai.
"Aivaras iš Klaipėdos, gimęs 2000 m. sėkmingai gyvena su įtėviais", - tokia sausa informacija telefonu buvo perduota Liberalų demokratų partijos Klaipėdos skyriaus pirmininkui A. Mačerniui. Kitas laisvės netekusios klaipėdietės sūnus, gimęs 1994 m., pareiškė nenorįs matyti mamos ir pridūrė, jog globėjai neišleidžia."
"Ieškodami mažylių, prisižiūrėjome visko. Ypač skaudu buvo matyti skurdą ir net smurtą kenčiančius vaikus, gyvenančius asocialiose kalinių artimųjų šeimose. Nuvykęs į vieną kaimą išvydau purvinus, apleistus namus ir mažą mergaitę, bandančią susitvarkyti, skalbiančią savo drabužėlius, besiruošiančią pas mamą."
"Vienas berniukas, sužinojęs, jog vyks pas mamą, mane išvydęs su džiaugsmu puolė į glėbį, manydamas, kad aš esu jo tėvelis, kurio jis niekada nėra matęs. Nemeluosiu, suspaudė širdį", - vienas per kitą prie pietų stalo savo įspūdžiais dalinosi akcijos organizatoriai ir nutarė, jog tokie vaikų ir mamų susitikimai turėtų tapti ne tik gražia Motinos dienos tradicija, bet ir nuolatine izoliuotųjų motinų bei jų vaikų globa.