Ką dar pirksime iš Ostapo Benderio?

Auksinių kariuomenės šaukštų pirkimo istorija nebuvo paskutinė. Aiškėja, kad kariškiai prisipirko ir auksinių gertuvių (jau dėl pastarojo pirkimo STT pradėjo tirti baudžiamąją bylą). Lauksime tęsinio, kuo dar nustebins kariškiai, kurių pirkiniams tuoj bus skiriama 2 ar daugiau procentų BVP (skurdinamų kultūros, švietimo, socialinių darbuotojų, apvogtų pensininkų sąskaita). Viską vainikuotų pranešimas, kad už apvalią sumelę žinomiausias pasaulio kombinatorius Ostapas Benderis mūsų Krašto apsaugos ministerijai pardavė 12 kėdžių su kiekvienoje jų paslėptais briliantais.

STT ikiteisminį tyrimą pradėjo gavusi informacijos iš kariuomenės Karo policijos. Kaip pagrindas joje pateiktos Krašto apsaugos ministerijos auditorių atlikto Lietuvos kariuomenės 2015-2016 m. vykdytų pirkimų, kuriuose dalyvavo UAB „Nota Bene“, procedūrų audito išvados. Išvadose iškelta abejonė dėl 2015 m. lapkričio 5 d. kariuomenės Logistikos valdybos patvirtintų gertuvių techninių specifikacijų reikalavimo - tikslaus gertuvės apvalkalo užsegamos kišenėlės dydžio, kurį konkurse atitiko tik UAB „Nota Bene“ pasiūlymas.

Kariuomenės Logistikos valdybos Materialinių resursų departamento 2015 m. gruodį organizuotą viešąjį konkursą dėl ekipuotės prekių, tarp jų ir gertuvių, įsigijimo pirkimo komisijos sprendimu laimėjo UAB „Nota Bene“, pasiūliusi 51 tūkst. gertuvių už beveik 326 tūkst. eurų. Tuo metu kitų trijų konkurse dalyvavusių gamintojų pasiūlymai, nors ir gerokai mažesnėmis kainomis, buvo atmesti kaip neatitinkantys iškeltų reikalavimų.

Pagal 2016 m. birželio 21 d. su UAB „Nota Bene“ sudarytą preliminarią sutartį 2016 m. Lietuvos kariuomenė įsigijo 17 tūkst. gertuvių už 108 tūkst. eurų.

STT teigimu, tyrimo metu bus siekiama išsiaiškinti, kodėl rengiant reikalavimus viešajam pirkimui buvo nurodyta labai tiksli neesminės gertuvės priedo detalės specifikacija. Pažymėtina, kad Lietuvos kariuomenės audito išvadoje nurodyta, kad funkciniu požiūriu toks konkrečių techninių specifikacijų reikalavimas nėra būtinas.

Gertuvių pirkimo istorija gal ir nebūtų iškilusi į viešumą, jei ne pernai milžiniško ažiotažo sulaukęs kariuomenės lauko indų pirkimas kariuomenei iš tos pačios „Nota Bene“. Istorija praminta auksinių šaukštų istorija, nes dalis įrankių pirkta 8 kartus didesne nei rinkos kaina. Kilus ažiotažui, Krašto apsaugos ministerijos auditoriai patikrino visus 2015-2015 m. vykusius kariuomenės pirkimus, susijusius su „Nota Bene“.

V.Rubavičius: korupcijos krašto apsaugoje neįmanoma sutvarkyti, nes yra valstybinė korupcija

- Lietuvos kariuomenę toliau purto skandalai dėl jos logistų vykdomų viešųjų pirkimų, tačiau vis tiek finansavimas krašto apsaugai toliau didinamas. Galbūt pirmiau reikėtų apvalyti sistemą ir tik tada didinti finansavimą? - „Vakaro žinios“ teiravosi filosofo, publicisto Vytauto RUBAVIČIAUS.

- Aš manau, kad tos korupcinės sistemos krašto apsaugoje neįmanoma sutvarkyti, nes yra valstybinė korupcija. Krašto apsaugos sistema yra visos mūsų valstybės sistemos dalis. O jei kas nors valstybėje įgauna sisteminį pobūdį (vadinamieji „otkatai“, perkama padidinant sąmatą ir t.t.), su tuo kovoti sunku, nes dalis pinigų nuplaukia į tam tikras sąskaitas, jais dalinamasi. Tai vyksta visose srityse - nuo mokyklų iki ligoninių. Ir negalima tikėtis, kad staiga vienintelė ministerija valstybėje išsigrynins ir veiks ne kaip tos sistemos elementas. Kur ji tada išsikels? Ji negali niekur išsikelti. Korupcija yra visur - ar tiesiant kelius, ar organizuojant pirkimus. Skiriasi procentai, skiriasi sumos, skiriasi juridinis apipavidalinimas, bet esmė lieka ta pati, sistema veikia taip, kad valstybės lėšos nepaliaujamai vagiamos.

Ir tas išvogimo mastas... Net mūsų ekonomistai akcentuoja, kad taip nuplaukia milijardai. Mes negalime vien Krašto apsaugos ministerijos išskirti iš konteksto. Tiesa, didesnį dėmesį jai reikėtų skirti, nes dabar ji paplūdo pinigais. Tik klausimas, ar ji turi pajėgumų normaliai tuos padidintus pinigus tvarkyti, kontroliuoti. Gertuvės yra viena, šaukštai - kita, bet tai parodo simptomus, kurie, manau, nesikeis ir perkant ginkluotę, mašinas, o ten pirkimai yra šimtamilijoniniai.

- Ir dar dažniausiai su slaptumo žyma.

- Tai neprisideda prie skaidrumo, nes galimi įvairūs susitarimai. Visų silpnųjų valstybių bėda, kad jos yra korumpuotos, o Lietuva - perdėm korumpuota, todėl jos yra puikus pasipelnymo šaltinis įvairioms tarptautinėms korporacijoms, bankams, juristams, derinantiems tas sutartis. Prisiminkime kad ir Ignalinos AE uždarymą. Ten irgi įvairūs sluoksniai semte semia pinigus.

Galima suprasti mokesčių mokėtojus, kurie piktinasi, kad jų mokesčiai išvagiami. Tačiau finansavimą krašto apsaugai skirti reikia, nes grėsmė egzistuoja. Bet visi žinome, kad dalis pinigų bus išvogta.

- Premjeras Saulius Skvernelis ir finansų ministras Vilius Šapoka liepia ministerijoms kitais metais sutaupyti 616 mln. eurų, kurie bus išleisti Vyriausybės pristatytiems „pokyčiams“, tačiau išimtis bus padaryta krašto apsaugos sistemai. Ar valstybė pasidarys saugesnė, jei nubrauksime finansavimą sveikatos apsaugai, švietimui, socialinei apsaugai, bet daugiau skirsime keliems ginklams įsigyti ir dar dalis tam skirtų pinigų bus išvogta?

- Aišku, valstybė nepasidarys saugesnė, nes sistema juk nekeičiama. O dėl sutaupymo... Bus „sutaupyta“ taip, kaip visada, - kažkur nurašoma, kažkur prirašoma. Tos aritmetikos, taupymo logikos mes juk nematysime. Sistema veikia labai paprastai - dalis valstybės pinigų turi nuplaukti į tam tikrų asmenų, tam tikrų grupių sąskaitas, į tam tikras lengvatinio apmokestinimo sąskaitas. Vėlgi prisiminkime tą strateginį projektą - suskystintųjų gamtinių dujų terminalo. Ar kas besiaiškina, kur nuplaukė milžiniškos sumos? Jei kas ir norėtų pasiaiškinti, manau, būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nes tai turi slaptumo grifus ir kitus dalykus.

- Slaptumas ir yra viena didžiųjų mūsų problemų, leidžiančių vešėti korupcijai?

- Be abejo. Bet ir be slaptumo žymų lietuviai yra išmanūs, išradingi, jie išmoko, kaip elgtis viešuosiuose pirkimuose, kai dukterinės firmos atsitraukia iš konkurso, ir tada laimi pagrindinės įmonės, nors akcininkai būna tie patys. Visos schemos yra žinomos, sėkmingai veikia. Vienintelis klausimas, svarbus mūsų valstybei ir jos ekonomikai, - kiek procentų nubyra už sandorį. Manau, kad Ukrainoje - kokie 80 proc., pas mus - „tik“ 35 proc. Bet logika ta pati.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“