Jei šildymas biokuru plistų sparčiau - būtų dar pigiau

Kai Panevėžio rajono valdžia prieš keletą metų nusprendė rekonstruoti Upytės skystojo kuro katilinę, daugiabučiuose gyvenantys upytiškiai netvėrė džiaugsmu. Žmonės tikėjosi, kad naujovė padės sutaupyti pinigėlių.

Pirmieji katilinės darbo metai stebuklų neatnešė. Upytiškiai galvojo, kad katilinė turi „įsivažiuoti“.

Tačiau pernykštis ruduo juos gerokai suerzino. O jau už gruodį teko mokėti po 29 centus už kilovatvalandę (kWh).

Upytėje gyvenantis pedagogas Raimundas Milinis, paragintas kaimynų, ėmėsi ieškoti teisybės.

Jis kloja ant stalo savo šildymo sąskaitas. Už 56 kv.m 3 kambarių butą lapkritį mokėjo 342 litus, o gruodį - 568. O esą yra ir tokių daugiabučio gyventojų, kurie moka ir 700 litų.

„Štai tau ir pigumas. Anądien ir premjeras tą patį aiškino, kad reikia pereiti prie šildymo biokuru. Perėjome, na ir kas? Žmonės nesupranta: valdžia vis kartoja, kad biokuras pigesnis, o mokame kaip už dujas“, - širsta R. Milinis.

Upytiškių taip trokštamos teisybės jis bandė ieškoti užsirašęs į priėmimą pas rajono merą. Bet Povilas Žagunis jo nepaguodė. Esą taip yra todėl, kad Upytės katilinę eksploatuoja „Velžio komunalinis ūkis“, o šilumos kainą šilumos tiekėjui, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymu, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK).

„Kas per šventa karvė tas Šilumos ūkio įstatymas, - klausia R. Milinis. - Atrodo, kad jį pakeisti sunkiau nei Konstituciją“. Jo supratimu, įstatymas diskriminuoja žmones. Nes jeigu tas pats įstatymas galioja visur, kodėl Utenoje biokuru galima šildytis pigiau, o Upytėje - ne?

Savivaldybė nori mylėti visus

Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktorius Vitalijus Žiurlys aiškina, kad taip, kaip norėtų upytiškiai - atskirti Upytės katilinę nuo bendro rajono šilumos ūkio - negalima. Visas rajono katilines, jeigu jos šildo ne vieną objektą, o šilumą tiekia keliems vartotojams, prižiūri „Velžio komunalinis ūkis“.

„Šilumos tiekėjui kaina yra nustatoma bendra. Vienoje katilinėje šiluma pigi, kitoje brangi. VKEKK veda vidurkį, todėl kitaip nėra ir nebus“, - nukerta administracijos direktorius.

Anot V. Žiurlio, visai suprantama, kad Upytės žmonės norėtų pigesnės šilumos. Bet jų katilinei pertvarkyti savivaldybė investavo daugiau nei milijoną litų. „Jeigu mes sudėtume amortizaciją, tai jie pamatytų, kokia būtų kaina. Kai šitų dalykų nėra, tai taip ir atrodo“, - aiškino direktorius.

Pasak savivaldybės administracijos vadovo, Krekenavoje, nors ten taip pat katilinė kūrenama biokuru, šildymas irgi brangus. Ten daug žmonių yra atsijungę nuo centrinio šildymo, kai kuriuose daugiabučiuose yra tik 3-4 centralizuotai šildomi butai. Kuo mažiau abonentų, tuo brangesnė šiluma.

Tad Upytės katilinė dengia brangias Krekenavos, Raguvos, Geležių, Smilgių ar kitų gyvenviečių šildymo sąnaudas. Išeitis piginti šilumą yra. Reikėtų statyti kuo daugiau biokuro katilinių, bet tam reikalingos didelės investicijos. Be to, dar nėra jokių garantijų, kad biokuro kaina nedidės.

Ar išties neįmanoma upytiškiams pasiekti, kad jiems būtų skaičiuojama šilumos kilovatvalandės kaina atskirai, pasiteiravome VKEKK.

Bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Loreta Kimutytė atsakė, jog Šilumos ūkio įstatymas numato, kad „šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas“. Tačiau šilumos kainų nustatymo metodikoje numatyta, kad tai pasirenka tiekėjas ir pritaria savivaldybė.

Panevėžio rajono meras P. Žagunis „Respublikai“ aiškino, kad atskirti vieną katilinę nuo bendro „katilo“ teoriškai galima, bet praktiškai neįmanoma. Nes tam reikėtų kurti atskiras įmones, gauti licencijas, tada didėtų administravimo išlaidos ir t.t. Tai būtų nepakeliama našta rajonui.

Pasak mero, tai būtų neteisinga kitų rajono žmonių požiūriu. Juk Upytės katilinė renovuota iš savivaldybės biudžeto.

Utena - ne pavyzdys

Dažnai valdininkai pavyzdžiu rodo Uteną, kurioje šildymas yra vienas pigiausių šalyje.

Panevėžio rajonui Utena negali būti pavyzdys, tvirtino šio rajono meras Alvydas Katinas. Mat šio rajono gyvenvietėse centrinio šildymo nėra. Savivaldybės įstaigos šildosi pačios, samdo kūrikus. O nedidelėse gyvenvietėse, kur yra daugiabučiai, skirtingai nei Panevėžio rajone, gyventojai šildosi, kaip kas išmano.

„Žinoma, biokuras daug lemia. Vieną katilą pastatai, 12 proc. šilumos kaina atpinga. Štai ir visa matematika. Mes ruošiamės šilumą dar piginti“, - sako A.Katinas ir priduria, kad to, ką dabar turi, uteniškiai pasiekė rekonstrukcijomis pradėję rūpintis 2007-2008 metais. Bet šilumos pigumą lemia ne vien biokuras. Tam turi įtakos inžineriniai dalykai, vamzdynai.

„Prieš kokį pusmetį, jeigu gerai prisimenu, biokuru kūrenti buvo 41 proc. pigiau. Bet mes pasirengę ir kitoms rūšims, jeigu reikėtų, technologijos yra. O šiandien biokuras naudingiausias, tai ir naudojame. Mes ne šiandien susigalvojome, o tada, kai niekas dar nediskutavo, ramiai sau statėme katilus kaip vieną iš pagalbinių priemonių. Taip kiekvienas turėtų strateguoti, planuoti. Katilas ne toks brangus. Kiekviena savivaldybės įmonė yra pajėgi, seniai galėjo paimti paskolėlę, pasistatyti po katilėlį. Nereikia dėl visko kaltinti valstybės ir įstatymų“, - kalba Utenos rajono meras.

Vytautas STASIŪNAS, Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas :

Kad sąnaudos yra skirtingos, o kaina tvirtinama viena, tai yra daroma pagal Šilumos ūkio įstatymą. Pagal įstatymą kainas galima tvirtinti arba visiems atskirai, arba vieną visiems filialams kaip įmonės kainą. Vieno filialo išskirti negalima. Sprendimus turi priimti tas, kas valdo šilumos tiekimo įmonę. Upytės gyventojai gali kreiptis į Panevėžio rajono savivaldybę, kad jiems atskirai skaičiuotų. Savivaldybė gali įpareigoti „Velžio komunalinį ūkį“ tvirtinti kiekvienai katilinei atskirą kainą pagal sąnaudas. Bet tada bus kitiems labai brangu. Be abejonės, kainos mažėtų, jeigu ir kitos katilinės pereitų prie biokuro.